Paieška Lietuvos miestams - puošnų rūbą!

Lietuvos miestams - puošnų rūbą!

Kokie medžiai auginami palei gatves, kokius reikia auginti...

Doc. dr. Laimutis JANUšKEVIČIUS

Doc. dr. Evaldas Vylius NAVYS

 

šalyje žiniasklaidoje atgijo prieš kelis dešimtmečius vyravusi diskusija dėl miestų gatvių želdynų priežiūros, tvarkymo ir ypač dėl asortimento parinkimo. Nuomones reiškia ir patarimus bei rekomendacijas siūlo daugelis – miestų savivaldybių specialistai, medelynų darbuotojai, želdintojai, kraštovaizdžio architektai. Žinoma, tuo būtų galima tik pasidžiaugti, jei būtų apsiribojama tik nuomonių pasikeitimu ir konstruktyvia diskusija, siekiant surasti optimaliausius sprendimus aktualiais miesto želdynų kūrimo bei tvarkymo klausimais. Deja, kaip rodo patirtis, dažniausiai  tų optimalių sprendimų net neieškoma, o realiai gyvenime įgyvendinami brangiai kainuojantys, bet labai abejotini projektai. Nedidelis pavyzdys: keletą metų ir spaudoje ir Aplinkos ministerijos organizuojamuose seminaruose buvo kalbama ir akcentuojama, kad visuomeninės paskirties miestų želdynuose reikia auginti mūsų šalies medelynuose išaugintas medžių rūšis ir veisles, o jų čia neradus – vežti sodmenis iš vietovių, kurių klimatinės sąlygos artimos mūsiškėms. Kaip rodo gyvenimo praktika, tai apsaugo nuo rizikos, kad pasodinti augalai apšals ir praras dekoratyvumą arba paprasčiausiai blogiau augs. Tačiau kalbos kalbomis ir liko, o Vilniaus, Kauno, šiaulių, Klaipėdos ir kai  kurių kitų šalies miestų gatvės pasipuošė medžiais, parvežtais iš Vokietijos ir Nyderlandų, kurių klimatas nepalyginamai švelnesnis. Juk Nyderlandų, Amsterdamo apylinkėse puikiai jaučiasi ir auga visžalės magnolijos, kedrai, japoninės kriptomerijos ir netgi araukarijos, kai, tuo tarpu, atvežtos pas mus, iššąla jau pirmąją žiemą.

Neramu darosi ir išklausius kai kurių šalies kraštovaizdžio architektų sąjungos narių siūlomos miestų gatvių želdynuose sodinti baltažiedę robiniją, paprastąjį ir švedinį šermukšnius, paprastąjį ąžuolą, vienapiestę, grauželinę ir švelniąją gudobeles, dygiąją šunobelę, paprastąjį šaltekšnį, kalninę guobą, vinkšną, paprastąjį uosį, paprastąjį kaštoną, juodalksnį, paprastąją ir vėlyvąją ievas ir kt.

Prieš komentuodami šį asortimentą, pabandykime prisiminti, kokie gi pagrindiniai reikalavimai keliami sumedėjusiems augalams, auginamiems gatvių želdynuose ir kaip šiuos reikalavimus atitinka mūsų išvardintos medžių rūšys. Gatvėse auginamos sumedėjusių augalų rūšys visų pirma turi būti atsparios mūsų klimatinėms sąlygoms. Ką gi, šiuo požiūriu atrodo viskas gerai: visos rūšys, išskyrus baltažiedę robiniją, kuri Rytų Lietuvoje šaltesnėmis žiemomis daugiau ar mažiau apšąla, yra pakankamai atsparios. Antras reikalavimas – gatvių želdiniai turi būti atsparūs užterštam miestų orui. Čia irgi viskas lyg ir neblogai – dauguma siūlomų augalų rūšių yra atsparios arba vidutiniškai atsparios. Kategoriškas ir vienareikšmiškas reikalavimas gatvių želdynų rūšims – augalai neturi savo vaisiais ar lūžinėjančiomis šakomis teršti aplinkos. Dėl šios priežasties iš asortimento reikia šalinti baltažiedę robiniją (net ir palyginti nuo silpno vėjo lūžinėja šakos), paprastąjį kaštoną, karpotąjį beržą, paprastąją ir vėlyvąją ievas, paprastąjį ąžuolą. Labai tinka gatvėse auginti paprastojo kaštono – Aesculus hippocastanum ‘Baumannii‘, kuris yra sterilus – nebrandinantis vaisių, o laja taisyklingai piramidinė. Gatvių želdynuose neturėtų būti rūšių valgomais vaisiais, kuriuose dėl užteršto aplinkos oro susikaupia sunkieji metalai, ir tokius vaisius suvalgius, galima rimtai apsinuodyti. Ypač tai pavojinga vaikams. Siūlomame asortimente gi matome paprastąjį ir švedinį šermukšnius, švelniąją, grauželinę ir vienapiestę gudobeles, turkinį lazdyną (šis, beje, nukritusiais vaisynais teršia ir aplinką). Vienas iš reikalavimų – gatvėse auginami medžiai, dėl erdvės stokos, greta esančių pastatų, troleibusų bei elektros ir ryšių oro linijų, turėtų būti siauralajai, kad išvengti darbo sąnaudų ir didelių išlaidų dėl nuolatinio jų genėjimo. Dėl šios motyvacijos, vargu, ar reikėtų į asortimentą traukti tokias rūšis, kaip paprastasis ąžuolas, paprastasis uosis, paprastasis klevas, paprastasis kaštonas ir kt. Gatvėse auginamus sumedėjusius augalus žymiai dažniau puola įvairūs kenkėjai ir ligos ir todėl čia turėtų būti sodinamos tik šiuo atžvilgiu pakankamai atsparios rūšys ir siauralajės veislės. Taigi nevertėtų žavėtis ir propaguoti tokių grybinių ligų pastaruoju metu puolamų rūšių, kaip paprastasis uosis, kalninė guoba, vinkšna, skirpstas. Tokiais kriterijais nepagrįsti siūlymai gatvėje sodinti dygiąją šunobelę ir paprastąjį šaltekšnį, kurie šiam tikslui visiškai netinkami ir jų neaugina netgi medelynai. Miestų skveruose ir parkuose paprastai aptinkami tik savaiminės kilmės šių rūšių augalai, nes jų čia niekas ir niekada nesodino ir, matomai, nesodins. Romantiškas ir supratimas bei noras matyti miesto želdynuose daugiau vietines medžių rūšis, vengiant svetimžemių ir ypač kultivarų, kurie šiandien tokie populiarūs Vakarų ir Rytų Europos miestų želdynuose ir, beje, labai pagrįstai. Priežasčių čia galima išvardinti keletą: visų pirma daugelis pas mus auginamų svetimžemių rūšių veislių, kaip rodo konkrečių tyrimų rezultatai, yra žymiai atsparesnės užterštam miestų orui ir ypač ligoms ir kenkėjams, kurie masiškai puola, nusilpnina ir netgi pražudo mūsų vietinės dendrofloros rūšis; antra – daugelis netgi mūsų vietinių rūšių veislių yra žymiai mažesnių už tėvines rūšis gabaritų (mažesnio aukščio, siauresnių lajų...) ir šiuo požūriu gatvių želdynams yra žymiai tinkamesnės. Kai pavyzdį čia galima būtų paminėti paprastojo ąžuolo - Quercus robur ‘Fastigiata‘, t.y.  glaustašakę formą, Quercus robur ‘Cupressoides‘, t.y. kolonišką formą, paprastojo klevo - Acer platanoides ‘Globosum‘, t.y. rutulinę formą, juodosios tuopos - Populus nigra ‘Italica‘, t.y. kolonišką formą, kininės tuopos - Populus simonii ‘Fastigiata‘, t.y. glaustašakę formą, grauželinės gudobelės dekoratyviąsias formas baltais, rožiniais ir raudonais pilnaviduriais žiedais: Crataegus laevigata ‘Plena‘,‘Candidoplena‘, ‚Rubra Plena‘, ‚Paul‘s Scarlet‘, kurios ne tik puošniai atrodo žydėjimo metu, bet ir beveik neužmezga vaisių, ir daugelį kitų. Čia pravartu būtų prisiminti, kad svetimžemių medžių ir krūmų veislės Vakarų Europos šalių miestų želdynuose auginamos jau daugiau kaip 80 metų (Rusijoje prieš 50 metų). Akivaizdus to pavyzdys – vokiečių pasodinti senieji Kaliningrado miesto gatvių želdiniai, kuriuose galima pamatyti tokius egzotinius medžius, kaip dviskiautis ginkmedis, gelsvažiedis tulpmedis, japoninė ir Sulanžo magnolijos, jau minėtos grauželinės gudobelės, paprastojo klevo, paprastojo buko, juodosios tuopos veislės. Dauguma šių augalų Kaliningrado miesto gatvėse ir skveruose auga ir dabar, o tai akivaizdžiai įrodo pakankamai didelį šių augalų ilgaamžiškumą miesto gatvių apinkoje. Taigi, gerbiamieji, baidytis šių augalų ir vengti jų mūsų miestų ir miestelių gatvėse nėra jokio realaus pagrindo. Atvirkščiai, šių augalų buvimas neabejotinai pagerins mūsų gatvių estetinį vaizdą bei įrengtų želdinių bendrąjį atsparumą nepalankiems miestų aplinkos ekologiniams veiksniams. Apskritai ši diskusija labai primena nemokšiškus ginčus, vyravusius prieš dvidešimt penkerius metus, kada introducentai buvo bandomi išguiti iš šalies dekoratyviųjų želdynų, motyvuojant, kad dėl jų mūsų želdynai praranda „savastį“.  Be to, ar reikia ieškoti kažkokių naujų gana abejotinų kelių, jeigu tie keliai jau seniai atrasti. Saugokime ir puoselėkime natūralią dendroflorą ir apskritai florą miškuose, draustiniuose, pakelėse, galų galę – kaimo vietovėse, bet nesistenkime tai daryti urbanizuotoje aplinkoje, kurioje veikia visiškai kiti ekologiniai ir antropogeniniai veiksniai ir reikalingi kiti vertinimo kriterijai. Ir šiuo klausimu jau gana daug padaryta – padedant Aplinkos ministerijai išleisti net du asortimentai, atspindintys šiandieninę dekoratyvinės sodininkystės būklę tiek Vakarų Europoje, tiek JAV, Kanadoje, tiek Rusijoje, tiek ir Lietuvoje. Į šiuos asortimentus įtrauktos perspektyviausios auginimui mūsų šalies miestų želdynuose rūšys ir ypač dekoratyviosios formos. Tam tikras abejones, kol kas, kelia tik ribotos reikiamo dydžio ir kokybės sodmenų išsaugojimo Lietuvoje galimybės. Bet tai didele dalimi priklausys ir nuo mūsų pačių. Jeigu norime išvengti tiek moralinių, tiek ir materialinių nuostolių dėl nesėkmių auginant miestų želdynuose vadinamuosius „vokiškuosius ir olandiškuosius“ augalus, privalome neatidėliotinai organizuoti jų dauginimą ir auginimą Lietuvoje. Ypač tai svarbu, kai kalbame apie išauginimą didelių ir aukštos kokybės medžių sodmenų, reikalingų gatvėms želdinti. šiais klausimais pagrįstą nuomonę yra išreiškusi LR Aplinkos ministerija. Tikslinga šiai ministerijai koordinuoti tiek urbanizuotų teritorijų želdinimo, tiek sodmenų išauginimo klausimus Miškų urėdijų ir privačiuose medelynuose. Gerintina padėtis želdynų įrengimo, priežiūros ir tvarkymo srityje.

Liūdna, kad šiuolaikinę didelių medžių sodinimo ir persodinimo techniką kol kas respublikoje turi tik Klaipėdos savivaldybė, kiti gi miestai, tame tarpe ir Vilnius, samdo klaipėdiečius. Kiek mažesnius sodmenis persodinti šiuolaikine technika gali Dubravos ir Kėdainių miškų urėdijos.

Nedžiugina, kol kas, ir mūsų miestų želdynus prižiūrinčių želdynų tvarkymo įmonių darbuotojų kvalifikacija. Nors žinios, kaip taisyklingai genėti medžius mūsų šalyje, išplatintos, tačiau stulpus primenančių „gyvųjų paminklų“ Lietuvoje dar pasitaiko. Čia norėtųsi pasidžiaugti Aplinkos ministerijos iniciatyva, organizuojant prie ministerijos kasmetinius medžių genėjimo ir aplamai želdynų tvarkymo ir priežiūros kursus atsakingiems  savivaldybių bei želdynų tvarkymo ir priežiūros įmonių darbuotojams.

Svarstytinas klausimas diegti daugelį Europos Sąjungos šalių patirtį, kuomet, iškilus būtinybei pašalinti miestų medžius, jie kertami tik tuomet, jei želdynus tvarkančios institucijos atsisako juos persodinti į savo medelynus. Tokie medžiai konkursą laimėjusiems želdinių augintojams perduodami nemokamai.

Labai norėtųsi tikėti, kad daugelis straipsnyje aptartų klausimų bus sėkmingai išspręsti. Tad mūsų miestų ir ypač gatvių želdynai bus gražūs bei jaukūs, atitinkantys šiandieninius Europos Sąjungos šalims keliamus reikalavimus. Tam yra geros prielaidos: Aplinkos ministerija rengia želdynų apsaugos ir priežiūros metodines rekomendacijas. Todėl norėtume tikėti, kad baigsis spėliojimai, kurie, išskyrus klaidinimą, nieko neduoda.

 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"