Paieška Po Šventaragių ąžuolo šakomis

Po šventaragių ąžuolo šakomis

Danielius BALČIŪNAS

 

Turi Dyvitis daug turtų,

Daug užburtų paslapčių:

Daugel pasakų senovės!..

Iš to meto atminčių!..

Maironis, baladė “Dyvitis”

 

Kartais ir didelio darbo pradžiai tereikia tik naujo įspūdžio, postūmio, informacijos, patarimo… Juk daug gražių idėjų kyla vienumoje, gamtos tyloje, net… sapnuose. Tokių pavyzdžių yra begalės mokslininkų, tyrinėtojų, skulptorių, dailininkų, gamtininkų biografijose, likimuose.

Apie tai galvojau žvelgdamas į dviejų dešimtmečių senumo nuotrauką, kur  1987 metais mudu su dailininku Antanu Krištopaičiu  stovime po Kelmės rajone augančiu šventaragių ąžuolo šakomis.

Iš šiaulių, pro senovinio pavadinimo Ąžuolijos kaimą tada atvežiau čia dailininką, kad jis nulietų šio gamtos paminklo akvarelę. Atsimenu: netoliese lauke dirbantį žmogelį paprašėme, kad jis mus nufotografuotų… O dabar galvoju: ar tas mano sumanymas atvežti čia dailininką jam nebuvo tas “stumtelėjimas” naujoms kūrybinėms temoms?

ši kelionė – tai tik vienas epizodas iš mudviejų kelionių po Žemaitiją, Aukštaitiją, ieškant gamtos paminklų (ąžuolų, architektūros šedevrų), bažnyčių, ansamblių, archeologijos paminklų – piliakalnių. Daugiau kaip prieš tris mūsų draugystės dešimtmečius tokių išvykų bei paieškų būdavo į metus po 1-2. O kiek padaryta darbų! Dažniausiai vykstame pavasarį ir rudenį, kai gamta “nusirengia”, pro belapius medžius geriau matosi bažnyčių, varpinių ažūras, piliakalnių kontūrai bei konstrukcijos.

Taigi, tos išvykos prasidėjo senokai.

šiaulių baldų gamybinio susivienijimo “Venta” (kuriame ir man ne vienerius metus teko darbuotis) kraštotyrininkai, lankydami Žemaitijos kalnus bei piliakalnius, kviesdavosi į ekskursijas ir didelį gamtos bičiulį dailininką Antaną Krištopaitį. Menu vieną tokių išvykų.

   Prie Maironio baladėje apdainuoto Padivyčio piliakalnio (poetas jį vadina Dyvičiu”) papėdėje dailininkui parodėme retą gamtos tvarinį – dvi senas pušis, išauginusias… vieną bendrą šaką! Nusistebėjęs, ilgai nelaukdamas, ėmė popieriaus lapą, peiliuku (pririštu prie virvutės, kad nepasimestų) pasmailino pieštuką ir čia pat padarė pušų-seserų eskizą, kuris ir buvo naujo akvarelių ciklo „Gamtos paminkliniai medžiai“ pradžia.

Vėlesnėse išvykose pro dailininko akis nepraslysdavo pakelėse ar tolumoje šakų kepurėmis išsiskiriantys ąžuolai, kurių kamienų perimetrai krūtinės aukštyje kartais viršydavo net 4 metrus!

šiandien, šalia dailininko gausių bažnyčių, varpinių, piliakalnių, malūnų, žymių žmonių tėviškių akvarelių, gausi ir gamtos paminklų akvarelių kolekcija. Maža to. Jo kruopščiai prirašytame storame sąsiuvinyje, lyg kompiuteryje, yra visos žinios apie lankytus ir pieštus paminklus: vietovė, medžių vardai, perimetrai, eskizavimo metai. Stebina ir šio menininko vizualinė atmintis – suradimo, privažiavimo sąlygos, net eskizavimo sąlygos (saulėta diena, prieš lietų, pavakarė, šaltokas rytas)...

Tame sąsiuvinyje–žinyne bene daugiausia pažymėta šiaulių krašto gamtos paminklų–ąžuolų: Zuikiškės, Reibių, Vabalickių (kurį pavadinom „Lietuva“), Rusteikų (prie Kybarčių), Molavėnų, šventaragių. Iš tolimesnių apylinkių nupiešti ąžuolai – šaravų (prie Josvainių), M.Daukšos (prie Kėdainių), Perkūno (Plungės parke), Glitiškių (prie Vilniaus), Mingėlų (prie Plungės), Barzdžių-Medsėdžių (prie Salantų), Dainų (Telšių raj.), Gaurės (Tauragės raj.), Kumšos ir Tauragnų (prie Tauragnų), Uniškių (prie Saldutiškio).

Po dailininko apsilankymo ne vienas šių medžių tapo ir įteisinti kaip gamtos paminklai: Zuikiškių, Kumšos, Tauragnų, Uniškių ir kt. Netrumpas ir medžių–kandidatų tokiam „titului“ gauti sąrašas. Tai Karpiškių, Kleviškio, Vanagų, šarkių ir kt.

Dirbame sutartinai: aš pateikiu informaciją apie lankytiną objektą, vežu dailininką (kadangi daug metų dirbu ekskursijų vadovu, tai dažnai - ir su ekskursantais). Dailininkas daro eskizą, o grįžęs lieja akvarelę. „Medžiodami“ gamtos paminklus, nepravažiuojame ir pro bažnyčias, varpines, piliakalnius ar alkakalnius. Visa tai irgi „gula“ į dailininko gausius akvarelių rinkinius, kurių užtektų kelioms parodoms. Tų darbų ciklai – tai savita dailininko–kraštotyrininko-dokumentininko baladė, skirta Lietuvos gamtai, senovės paminklams, dažnai net nykstantiems pastatams. Kai kurie jų jau dabar dingę „nuo Žemės veido“. Už pagalbą dailininkui ir aš esu (gal ne pagal nuopelnus) apdovanotas akvarelėmis. Žvelgdamas į jas, dažnai susimąstau: juk kiekvienas ąžuolas, piliakalnis – tai legendos, pasakojimai, istorijos, ką akcentavo ir Maironis: „Ne dėl aukso čia paslėpto, / Tik dėl turtų brangesnių / Puikų Dyvitį pamėgau, Vienas žemės vargdienių“.

Gal ta dailininko  Antano Krištopaičio (gimusio 1921 m.) kūryba pasirodys atskirų darbų ciklų knygomis–albumais, tačiau šiandien verta džiaugtis, kad didumą tų darbų saugo šiaulių „Aušros“ muziejus.

O šiaulių miesto kraštotyrininkai šį garbų asmenį jau 1997 metais pripažino darbščiausiu kraštotyrininku mieste ir įteikė Mikelio prizą–skulptūrėlę „šv.Rokas“ (autorius – skulptorius Kazys Kasparavičius).

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"