Paieška Visuotinio žiaumojimo metas: kramtomoji guma

Visuotinio žiaumojimo metas,

arba kuo naudinga ir kuo žalinga kramtomoji guma

 

Indijos gyventojai mano, jog, kramtydami gumą, mes tampame panašūs į šventąsias karves, taigi atliekame Dievui naudingą veiksmą. Medikų nuomone, gumos kramtymas silpnina veido raumenis, ir tai yra blogai, tačiau valo dantis ir atpratina nuo blogų įpročių, pavyzdžiui, rūkymo. Patys gumos mėgėjai neteigia nieko. Jie tik kramto. Ir dar kaip kramto! Pasak statistinių duomenų, kasmet pasaulyje sukramtoma iki 500 tonų saldžiosios produkcijos.

 

Apie protėvių iltis ir žandikaulius

 

SSRS su kramtomąja guma buvo blogai. Tiesa, bandyta ją gaminti ir Lietuvoje, ir Armėnijoje, ir Estijoje, tačiau vis vien tai buvo bjaurastis. Skonį ji išsaugodavo kokias dešimt sekundžių, o vėliau pavirsdavo jokiems dantims nepasiduodančiu klampiu vulkanizuotos gumos gniužulu. Tų laikų statybininkai kartais ją panaudodavo vietoj „špakliuotės“, ir jau atplėšti jos nebūtų įstengusi jokia statybos inspekcija.

Beje, aprašytoji guma mažai skyrėsi nuo tų priemonių, kuriuos naudodavo mūsų proseneliai. Jie atšviežindavo kvėpavimą įvairiausių medžių dervomis. štai anglai šiam tikslui naudodavo eglių ir beržų išskiriamas dervas, amerikiečiai teikė pirmenybę pušies sakams, sumaišydami juos su bičių vašku. Panašiausia į šiuolaikinę kramtomąją gumą buvo majos indėnų naudojama medžiaga. Būtent jie išmoko gastronominiams tikslams naudoti sapotilo medžio išskiriamas pieną primenančias sultis, vėliau pavirstančias tąsia medžiaga. ši natūrali guma jiems tarnavo ne tik kaip skanėstas, bet ir kaip savotiška profilaktinė burnos higienos priemonė. Majų dantys, kaip tikina antropologai ir archeologai, buvo kaip reta sveiki.

Tačiau vis vien toks kramtymas buvo visiška saviveikla. Pramoninė kramtomosios gumos gamyba prasidėjo tik XIX amžiaus viduryje JAV.

Pirmasis tikrąją kramtomąją gumą pamėgino pagaminti išradėjas Džonas B. Kurtisas ir jo brolis. Tai buvo 1850 metais. Franklino krosnyje jie sukūrė produktą, pavadintą „Meno valstijos gryna pušų derva“. Iš pradžių ją pirko prastai, tačiau broliai nepasidavė. Jie tikėjosi, jog anksčiau ar vėliau tėvynainiai įvertins jų gaminį. Ir pasirodė esą teisūs. Jau po penkerių metų „Kurtiso kramtomosios gumos kompanijos“ produkcijos apimtys išaugo keturis kartus. Atsirado gana populiarios pas patriotiškus jankius rūšys: „Amerikietiška vėliava“, „Pušų magistralė“, tapusios JAV simboliu.

Gana patenkinti paklausa broliai trynė rankas ir skaičiavo pelną, tačiau staiga medikai išsiaiškino, jog pušų derva turi kenksmingų priemaišų, kurių neįmanoma pašalinti. Spygliuočių gumos populiarumas ėmė smarkiai kristi. Kurtisas bandė pakeisti profilį, į savo gaminių sudėtį įterpdamas parafino, tačiau ir tai nepadėjo. 1869 metais jų produkcija tapo visai nekonkurentabili. Į pagalbą pušiai ir parafinui atėjo kaučiukas.

 

Generolo dovana

 

1869 metais Meksikos prezidentas generolas Antonijas Lopesas Santa Ana dėl eilinio perversmo liko be kėdės. O galėjo ir galvos netekti. Nuo pasikėsinimo jį išgelbėjo tik pasprukimas į Niudžersį. Aprūpintai senatvei generolas tikėjosi užsidirbti, išrasdamas aukštos kokybės gumos gamybos receptą. šiuo tikslu jis apdairiai pasiėmė su savimi į tremtį toną kaučiuko.

Eksperimentas nepasisekė ir neilgai galvodamas Santa Ana pardavė savo partiją pirmama pasitaikiusiam pirkėjui. Juo tapo amerikietis Džeimsas Adamsas – fotografas ir išradėjas, kuris, kaip ir generolas, dirbo, bandydamas atskleisti gumos paslaptį. Bet ir jo bandymai buvo nesėkmingi. Kai nusivylęs Adamsas jau skaičiavo, kiek nuostolių jam atnešė šis eksperimentas, jis netikėtai prisiminė, kad pats generolas Santa Ana dieną ir naktį kramtė savo kaučiuką, tikindamas, jog šis užsiėmimas naudingas sveikatai. „O gal?“ – pagalvojo Adamsas.

Asmeninėje virtuvėje jis išvirė mažą gabalėlį kaučiuko, pridėdamas į mišinį lakricos aromatizatoriaus. Taip atsirado pirmoji aromatizuota guma. Atidavęs savo gaminį į artimiausią vaistinę, Adamsas jau po keleto dienų įsitikino, jog pirkėjai juo itin domisi. Ir tai nulėmė viską. Jis suprato, kad surado aukso gyslą, ir 1871 metais užpatentavo kramtomosios gumos gamybos aparatą. Po to ėmėsi savo produkciją vežioti po visą Ameriką. Jo sukurtos rūšys „Juodasis Džekas“ ir „Tutti – frutti“ po keleto metų tapo kramtomosios gumos klasika. Bet garbingas „kramtomosios gumos tėvo“ titulas atiteko ne jam, o Viljamui Rigliui, kuris pirmasis suprato, jog prekybos varomąja jėga yra anaiptol ne produkcijos kokybė, o jos reklama.

 

Riglis rekomenduoja

 

Tolimais 1891 metais klestintis prekiautojas miltais ir muilu Viljamas Riglis atkreipė dėmesį į tai, jog pirkėjai ateina į jo parduotuvę ne tiek muilo įsigyti, kiek dėl dviejų kramtomosios gumos plokštelių, kurias jis pridėdavo kaip nemokamą priedą prie pagrindinės prekės. šis faktas rimtai sudomino verslininką.

Įvertinęs rinkos perspektyvas, Riglis pavertė kramtomosios gumos gamybą pagrindine savo verslo sfera. Ir pasirodė esąs teisus. Pirmieji jo produkcijos pavyzdžiai (Wrigley Lotta ir Wrigley Vassar ) mūsų dienų nepasiekė, bet Juicy Fruit išleidžiama iki šiol.

Ekonominio nuosmūkio laikais visi taupė reklamos sąskaita, bet tik ne Riglis. Tai, ką jis suorganizavo, buvo pirmąja istorijoje plačia reklamine kampanija. Raginimai išbandyti Wrigley‘s Spearmint ir Juicy Fruit krisdavo vartotojui į akis nuo namų sienų, nuo tramvajų šonų, nuo lošimo kortų kaladžių, nuo biliardinių rutulių pakuočių ir iš laikraščių, žurnalų puslapių.

Tas pats Riglis įvedė į kasdienybę dar vieną reklaminį dalyką: gražutės merginos per metus Niujorke išdalindavo pusantro milijono plokštelių įvairių markių kramtomosios gumos. Antrojo pasaulinio karo metais teko išimti iš gamybos populiariausias markes dėl žaliavų stokos. Gerai išreklamuotam produktui pradėjo grėsti užmarštis. Riglis rado išeitį: dangoraižių sienas ir užkandines papuošė plakatai, kupini dramatizmo. Jie vaizdavo tuščią kramtomosios gumos „Spearmint“ pakelį su užrašu:“Tu prisimeni šį įpakavimą?“ Taigi tuomet, kai kompanija atnaujino firminio produkto gamybą, jis buvo sutiktas su entuziamu.

šiandien šios kompanijos filialų esama daugiau kaip 100 pasaulio šalių, ir Riglio guma vis tokia pat populiari.

 

Kas sugalvojo Bubble Gum?

 

Kramtomosios gumos rinką priimta sąlygiškai dalinti į du segmentus: gumą suaugusiesiems (chewing gum) ir vaikišką gumą (bubble gum). Pastarosios gumos, skirtos ne tiek kramtymui, kiek išpūtimui, formulę 1906 metais sukūrė Frenkas Fliras. Tačiau jo pirmasis gaminys buvo tiek lipnus, kad į rinką taip ir nepateko. Tik 1928 metais buhalteris Volteris Dimeris iš Fliro kompanijos sukūrė sėkmingą sudėtį išpučiamajai kramtomajai gumai. Pirmoji komercinė išpučiamosios gumos partija buvo nudažyta rausva spalva – tai vienintelis dažiklis, kuris tuo metu atsidūrė Dimeriui po ranka. Nuo to laiko didžioji panašaus tipo kramtomosios gumos dalis tapo rausva.                      

 

Paklausiausias metas

 

Tikras kramtomosios gumos bumas prasidėjo JAV XX amžiaus 20–ųjų metų pabaigoje – 30 metų pradžioje. Taigi, sausojo įstatymo laikotarpiu. Barmenai dalijo gumą nelegalių smuklių lankytojams, kad, išmaukę vieną kitą viskio stiklelį, užgožtų alkoholio kvapą. šiandien tokiais pačiais tikslais gumos perkasi visi planetos vairuotojai. 

 

Suvalgykite polietileną

 

Pagrindine kramtomosios gumos sudėtine dalimi yra vadinamasis guminis pagrindas.

Idealiausia, jeigu tai – kaučiukmedžių sultys, kurios, rūgščių veikiamos arba virimo metu pavirsta švelnia, tačiau gana stangria mase. Tačiau su kaučiukmedžiais dabar striuka, o ir gamtosaugininkai neleidžia jų kirsti be atodairos, taigi apyvartoje jau seniai yra paplitusios ne natūralios, o dirbtinės dervos. Beje, gamintojai vieningai tikina, jog kaip tik šios dervos šimtąkart geresnės. Gal ir taip, bet polimerų pavadinimai ant viršelių (polietilenas, stirolas – butadienas, polivinilacetatas) įkvepia anaiptol ne kiekvieną.

Gaminama kramtomoji guma taip. Iš pradžių yra išvaloma pagrindinė sudedamoji jos medžiaga, sukant ją per specialią centrifūgą. Jeigu guma dirbtinė, ji iškart sumaišoma su likusiais ingredientais tokiomis proporcijomis: 20 proc. pagrindo, 63 proc. cukraus, 16 proc. kukurūzų sirupo, 1 proc. skonį pagerinančių priedų. Kaip minkštintojas naudojamas glicerinas ir augalinis aliejus. Jie padeda ingredientams geriau susimaišyti, o gumai – išlikti elastinga ir „ilgai grojančia“. Gauta šilta masė perleidžiama pro velenėlius ir gausiai apibarstoma cukraus pudra. Juostelė supjaustoma ir suvyniojama į gražų popierėlį. Viskas.

 

Ar ji naudinga?

 

Iki šio laiko į šį klausimą vienareikšmiškai neatsakoma. Dantys, suprantama, valosi, kadangi kramtant išsiskiria gausus seilių kiekis, bet stomatologai įsitikinę – kramtomoji guma negali būti laikoma pilnateisiu dantų šepetėlio pakaitalu. Su kuo jie visiškai sutinka, tai su tuo, kad guma yra nebloga profilaktinė priemonė prieš dantų akmenų susiformavimą. Tačiau tik tuo atveju, jeigu ją kramtysime triskart per dieną ne ilgiau kaip penkias minutes. Nes ilgiau – žalinga. Tiems, kuriuos šis faktas suerzino, pridursime, jog japonų mokslininkai padarė išvadą: guma padeda užkirsti kelią pagyvenusiųjų žmonių atminties sutrikimams. Mat signalas, kramtymo metu keliaujantis į žmogaus smegenis, sumažina streso hormonus, padeda pagerinti medžiagų apykaitos procesus galvos smegenų viduje ir atitinkamai suaktyvina atmintį. Taigi nuspęskite patys – kramtyti ar nekramtyti.

 

Parengė Ramunė TOLVAIšYTĖ 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"