Paieška Prie aukštųjų Neries krantų (Neries RP)

Prie aukštųjų Neries krantų

Žurnalisto Augusto UKTVERIO pokalbis su Neries regioninio parko direktore Audrone ŽIČKUTE.

 

Kiekvieną kartą, kai žurnalistas nori kalbinti kokią personą, turi būti tam rimtas pretekstas. Užsukus į Neries regioninio parko laikinąją būstinę (Sudervės miestelyje esančioje girininkijoje) ir sužinojus, jog netoli Dūkštų jau esama naujų pamatų būsimam šio regioninio parko Lankytojų centrui (vadinasi – ir būstinei), imi ir įsikalbi. Juk pamatai naujam statiniui – pati rimčiausia atskaitos vieta net visam žmogaus gyvenimui.

Sveikinu, sakau, Audronei Žičkutei, puikus gyvenimo laikotarpis atėjo Neries regioninio parko vyriausiesiems specialistams Aurimui, Sauliui ir pačiai direktorei Audronei.

Tačiau direktorė pernelyg nešypso, regis, tądien turėjo sunkių reikalėlių Elektrėnų savivaldybės pusėje... Toks jau gyvenimas, kai namą, būstą, buveinę statai...

 

Tą Lankytojų centrą statome ES struktūrinių fondų ir mūsų šalies biudžeto lėšomis. Turime įkurtuves skelbti jau šį rudenį, sulaukus šviežių žieminių bulvių galutinio derliaus. Darbai jau prasidėjo, tad reikia daug darbų atlikti. Teisingiau kalbant, didžiausius darbus jau atliko Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba, nes ji yra užsakovė. Mums rūpės darbų priežiūra, kuria taipogi užsiima atskira bendrovė „Darbasta“. O statybą vykdo UAB „Ekonomiškos statybos centras“ (iš Panevėžio).

 

Kuo būsimus naujos kartos žygeivius sudomins naujasis Lankytojų centras?

 

Pirmame aukšte bus ekspozicijų salė, o antrame – regioninio parko direkcija. Lankytojų centre glaustai pristatysime ir šalies saugomas teritorijas, o taip pat - ir savo regioninio parko gamtines, istorines, kultūrines vertybes. Žinoma, jei jau žygeivius paminėjote, tai bus Lankytojų centre skirta vietos ir turistiniams maršrutams. Žodžiu, lankytojas turi tame centre susirinkti išsamią informaciją ir apie parką, ir apie vietovę.

 

Turite pamatus, tad kalbėkime ir apie kitokius pamatus. T.y., - ką galite pasiūlyti klaidžiojančiam didmiesčio gyventojui, juk Neries regioninio parko teritorija – sostinės priemiesčio zonos? Koks tas gyvenimas parko direkcijai, kai gyvenate šalia didmiesčio...

 

Turėčiau pasakyti, jog kol kas dar negalėčiau labai guostis, jog miestelėnai kuo nors mus skriaudžia. Visos problemos, jei jos yra, yra išsprendžiamos. Net ir kokių menamų akmenų (menamų pamatų vietose) po nakties kol kas nedygsta... Gal žmonės, kurie kuriasi mūsų parko teritorijoje, yra labiau kultūringi, išprusę, tad kokių negerų dalykų ir nesulaukiame... Įsigytas sodybas žmonės atnaujina, rekonstruoja, vadovaudamasi esamais reikalavimais. Žmonės, sakyčiau, jau ateina iš anksto konsultuotis: noriu pirkti seną sodybą, kas manęs laukia?.. Tad ir galvojame, jog tokiais atvejais kokių tyčinių pažeidimų ir nebebus.

Beje, turiu pasakyti, jog mūsų saugomos teritorijos 94 proc. apima miškai. Gyvenviečių nėra, yra tik senieji kaimeliai. Žodžiu, kokių didelių statybų ir tikėtis kol kas negalima. O tu simbolinių akmenų padėjimo vietoje menamų pamatų? Gal koks vienas atvejis ir tebuvo... Žodžiu, mūsų teritorijoje tai nėra koks skaudulys. Gal Dievas mus saugo, gal ir Neries upė...

 

Žinau, jog dažnas užsuka į Neries regioninio parko teritorijoje esančią kavinę „Pušynėlis“ (važiuojant Vievio link, prie Neries). Ar tas „Pušynėlis“ buvo statytas vadovaujantis kokiomis savitomis šio krašto tradicijomis?...

 

Nejuokaukite, tie pastatai atsirado kur kas anksčiau, nei mūsų regioninis parkas, tad traukinys yra nuvažiavęs... O apie kokias tradicijas? Jokios kalbos čia ir būti negali – eklektika, saviveikla...

 

Tarkime, naujieji lietuviai (nors turite greta ir tokias įmones, kaip „Biovela“ – Dūkštose, pakuočių gamyklą - Čekoniškėse) jūsų teritoriją aplenkia, gal juos priglaudė ir kokia motina Airija, tačiau esama ir senųjų gyventojų. Ar dėl jų kokių didesnių problemų nėra. Mat teiraujuosi šito vien dėl to, jog vienąkart keliaujant palei Nerį, senobiniame kaimelyje pakalbintas vietos senbuvis nusiskundė: nieko tas parkas man čia statyti nebeleidžia...

 

Su civilizuotais susikalbame, vietos gyventojams 2006 metų pabaigoje išleidome lankstinuką (finansavo Vilniaus rajono savivaldybės administracija), iš kurio aišku: ką gali, ko negali daryti, jei jau gyvena saugomoje teritorijoje. Surašėme ir teisės aktus, nuorodas, procedūras, kuriomis vadovaujantis visokie vargai ir prapuola. Visa tai darėme savo iniciatyva. Žinoma, saugomoje teritorijoje kai kas vis dėlto ir ribojama.

Išleidome ir knygutę apie  tradicinius medinių namų puošybos elementus. Mums svarbu, kad būtų vadovaujamasi šio regiono, vietinėmis tradicijomis. Turi išlikti senųjų Vilniaus krašto kaimų dvasia, nors žmonės senas sodybas perka iš visos Lietuvos.

Didžiausias vietinių žmonių liūdesys, kai sužino, jog ne žemės ūkio paskirties žemėje negalės statyti naujų trobesių, kurie tiktų vaikams, anūkams, negalės saugomoje teritorijoje ir sklypus išdalinti vaikams, nes sklypai yra nedalomi... Gaila, jog kai kurie vietiniai „neužsuka“ į mūsų internetinę svetainę, neskaito mūsų išleistų knygelių, lankstinukų.

Kita vertus, su vietiniais žmonėmis iš arčiau susipažįstame, kai jiems jau iškyla kokios problemos. Su tais žmonėmis konfliktuoti visai nenorime, jie taipogi su mumis, regis, siekia taikos. Turiu pasakyti, jog parko tvarkymo schema parengta dar 2002 metais. Kažkokių naujienų ir nebėra.

Žinoma, nuo buitinių atliekų sklidimo po miškus, pamiškes kenčiame ne vien mes, saugomų teritorijų žmonės. Siekiame šioje srityje, kiek galėdami, padėti ir miškininkams. Tačiau, kol valstybėje neveikia atliekų tvarkymo sistema, priverčianti  tvarkyti atliekas, kol nėra kaimuose, priemiesčio soduose konteinerių atliekoms,  vargu ar tų atliekų ir nebeliks visos Lietuvos miškuose.

Dirbame dėl tų atliekų bendrai ir su Vilniaus rajono aplinkos apsaugos agentūra, miškininkais. Mes  informuojame, kur, kokie pažeidėjai, jų apkreiktos teritorijos, o agentūros inspektoriai „pasiūlo“ baudas, rašomi privalomi nurodymai...

Beje, džiaugiuosi, kad probleminės (užšiukšlinamos) žemės gražinamos savininkams. Jie ima tvarkyti, aplinka švarėja. štai savininkas ??? sutvarkė sodininkų apkreiktą atliekomis karjeriuką, esantį netoli Rastinėnų mokyklos. (Toks teigiamas pavyzdys yra ne vienintelis. Noriu tik pasidžiaugti VU docentu Ernestu Kutorga, kuris yra Čekonės upelio slėnyje atsiėmęs miško, renka iš jo atliekas, neseniai visą traktoriaus priekabą išvežė...) Blogiau, kai žemė yra vadinamajame laisvajame fonde.

Mūsų esminė problema – buitinės atliekos. Nežinau, ką reikėtų daryti, kad tos problemos nebeliktų.

 

Neveltui ir liaudies dainose sudėta: iššluok kiemelį subatoj. Nors subatoj...

Man tada liktų teirauti apie parko direkcijos santykius su vietos seniūnijomis. Beje, kokios seniūnijos yra Neries regioninio parko teritorijoje?

 

Dūkštų, Lentvario, Sudervės, Zujūnų, Vievio seniūnijos yra mūsų bendroje teritorijoje. Daugiausia tenka dirbti su Dūkštų ir Zujūnų seniūnėmis, nes tos seniūnijos apima didesnę mūsų teritorijos dalį.  Gal kokios iniciatyvos iš seniūnijų ir stokojame, tačiau paprašius keletą kartų, žiūrėk, kažkas iš vietos ir pajuda. Norėtųsi, kad viskas vyktų greičiau. Tačiau susišnekame. Ir žinau, kad seniūnams galvą ir širdį skauda dėl vieno dalyko, o saugomos teritorijos vadovei skauda dėl ko kito... Seniūnijai rūpi labiausiai vietos gyventojai, o mums – ir lankytojai, gamta, kraštovaizdis... Tad prioritetai yra vis kiti. Susikalbame, nors ir norėtųsi, kad daugiau lėšų būtų skirta vietos keliams tvarkyti. Tik lėšų vis nėra...

 

Pradžioje pradėjome kalbą apie didelį projektą – Lankytojų centro statybos pradžią. Gal esama ir daugiau parko direkcijos vykdomų projektų?

 

šiemet gavome finansavimą iš UNESCO ir įgyvendinsime projektą „Kultūros paveldas Neries tėkmėje“. To projekto rėmuose planuojame parengti spaudai išsamų leidinį „Neris tarp Vilniaus ir Kernavės“. Tam leidinyje sieksime pristatyti svarbiausius pastarųjų metų tyrimus: tautosakos, archeologijos, gamtinės aplinkos aprašymai. Tai bus didesnio pobūdžio leidinys, pretenduojantis į didesnės apimties straipsnių rinkinį. Tiesa, lėšų visam leidiniui dar kiek stokojame.

To paties projekto rėmuose dalyvausime ir ekspedicijoje, skirtame J.Tiškevičiaus 150 metų paminėjimui nuo plaukimo (ekspedicijos) Neries upe. Mūsų teritorijoje bus trys renginiai: Saidėje (sielių rišimo seminaras birželio 24 d.; žada dalyvauti autentiškas sielių rišimo meistras Sielskus ???, kuris jaunystėje tuo užsiiminėjo), Karmazinuose ir Grabijoluose.  Lapkričio mėnesį surengsime bendrą lietuvių ir baltarusių konferenciją: ką susieja Neris – Lenkijoje, Lietuvoje, Baltarusijoje.

Beje, šiais metais ES struktūrinių fondų lėšomis bus įgyvendinamas informacinės sistemos parko teritorijoje plėtros projektas. Bus pastatyti nauji informaciniai stendai, rodyklės, įrengtos atokvėpio vietos, įrengti laiptai į lankomus kultūros objektus, sutvarkyti kai kurie keliukai, vedantys parko objektų link. Žodžiu, prie kiekvieno lankytino objekto atsiras nuorodos. 2008 metais reikės tik tvarkytis, prižiūrėti, vykdyti stebėseną, rūpintis apsauga, inspekcine veikla. Jau būsime institucija su stuburu ir raumenimis...

 

Teko girdėti, jog lankytojai kiek spėjo nusiaubti Dūkštelės pažintinį gamtos taką...

 

Nieko tokio didesnio nebuvo!.. Kažkoks durnius sulaužė  pora  suolelių tačiau, iš esmės, savo lankytojais mes tik džiaugiamės. Dėl to sulaužyto suolelio kažkas tik viską išpūtė. Kita vertus, mūsų teritorijos yra gana nuošalios, atvažiuoja kone tik tie, kurie gerbia gėrį. Norėčiau akcentuoti tik geruosius lankytojus - tegu gėris gimdo gėrį.

 

Dėkoju už pokalbį.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"