Paieška Varna - darbų prižiūrėtoja

Varna - darbų prižiūrėtoja

Romas NORKŪNAS

Musteika

 

...Jau gal kokias tris valandas darbavausi prie ąžuolo, ir kelminis avilys grėsmingai kybojo pusseptinto metro aukštyje, niekaip nenorėdamas atsistoti į savo vietą... Ir aš sėdžiu ten ant pasidarytos atramos, kojomis įsirėmęs į ąžuolo šaką, knibinėju avilį čia su vinių traukikliu, čia su pagaliu, neišmanydamas, kaip susitvarkyti.

Staiga virš galvos ąžuolo viršūnėje pradeda krankti varna. Nežinau, ką apie ją galvoti. Pirma mintis, žinoma, tokia: prikranksėsi tu čia man ką nors... Paskui bandau gražiuoju su ja kalbėtis, ir ne tik mintyse... Traukiu virvę, kuri reguliuoja avilio svyravimus, o ji atitrūksta nuo avilio, atsilenkė vinys, spėjau pamatyti tvoros, ant kurios turėjau kristi, smailių viršūnių statinukus, bet ranka buvo greitesnė. Ir vėl  darbuojuosi.

O varna krankia, jau tolėliau, ten, kur kažkada buvo Tado ir Honoratos Ivanauskų mokykla. Sakau, vėl bus kas nors... Ir tikrai. Pradeda trūkinėti grandinė, ant kurios ir laikosi visas svoris. Nutrūksta grandelės suvirinimas ir ji po truputį atsilenkinėja. Po to - kita, atsikabina net karabinas, taip pat pradeda atsilenkinėti. Dabar jau tikrai norėčiau būti tolėliau nuo viso šito grėsmingo vaizdo. Atrodo, jog tai tik laiko klausimas, kada avilys patrauks paskui save jį iškėlusį keltuvą. Bet kol pirmoji grandelė visai atsilenkė, dar buvo duota laiko sutvirtinti ją jos pačios laisvu galu, įkišant į kilpelę po ranka buvusią dildę. Paskui paraišioju virve... Galvoju, jeigu trečią kartą pradės varna kranksėti, reiks mesti darbą, nors ir įdomu būtų pamatyti, kas bus. O kitą kartą turėčiau žinoti, kad varnos kranksėjimas virš galvos yra įspėjimas. Matyt, tai metas, kada reikia ir atsipūsti, ir pagalvoti, ir leisti varnai pakranksėti. Juk gali būti, kad tai yra jos valdos, o aš jai trukdau.

Trečią kartą varna neužkrankė. Avilį įtaisiau gulsčiai. Regis, jis tam ir buvo padarytas – kamblys storas ir apvalus, jis išsikišo į šoną, o plokščias viršus (toks buvo medis dėl sakinimo) gerai prigludo prie ąžuolo šakos. Dar neįprasta akiai, juk visi aviliai mūsų medžiuose būdavo statiniai. Bet ir Marytė Marcevičienė, kurios sodybos tvora remiasi į ąžuolą, taip pat pritariamai žiūrėjo į naują avilį, kuris įsitaisė šalia jau patrūnijusio.

O ką norėjo pasakyti varna? Norint viską sužinoti, matyt, taip pat reikia laiko?

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"