Paieška „Mano“ karvelis

„Mano“ karvelis

Vytautas PAČINSKAS

Vilnius

 

šaltą 1999 metų kovo 15 d. ryte pro langą pamačiau balkone ant vienos kojos stovintį karvelį. Galvojau, kad jis savo kairiąją slepia nuo šalčio. Ilgiau stebėjęs įsitikinau, jog vargšelis balandėlis yra papuolęs į bėdą: kairioji – pamėlusi, ištinusi, nuolat slepiama po sparnu.

Lėtai pabėriau duonos trupinių. Greitai prisijaukinau paukštį. Kitą dieną, pravėrus balkono duris, balandis jau manęs nebijojo: stovi viena koja ir laukia pusrytėlio (o gal – ir pagalbos). Atnešiau trupinių, vandens. Kai priartėjo, sučiupau apžiūrai. Pamačiau, jog kairioji kojelė apsivijusi plona „žilka“. Taip įsirėžusi, jog vargiai peiliu nupjoviau. Išgelbėjau šitaip pamėlusią balandžio koją, tad paukštį paleidau į laisvę.

Ar tik atsidėkodamas, ar ir jausdamas trupinių atsiradimo galimybę, paukštis tapo mano nuolatiniu sveteliu. Atėjus pavasariui ir savo „pačią“ atsivedė. Dviese laukia ant gretimo namo stogo, kai tik išvysta mane – jau ir greta. Ir šitaip – aštuoneri metai.

Aplanko balandis su „pačia“ mane ir vasarą, tačiau tada nelesinu, atsižadu paukščių. Nors... kartais paberiu trupinių... Kartais, kai užmirštu uždaryti duris į balkoną, tie sparnuoti sveteliai ir mano kambaryje atsiranda. štai guliu kartą miegamajame, girdžiu burkimą. Regiu: abu balandėliai – greta... Valgyti, girdi, norėtume!..

Tad „mano“ karvelis nepamiršta manęs jau aštuonerius metus. Tokia yra draugystė.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"