Paieška Sueikime prie rugelių... (Aukštaitijos NP)

Sueikime prie rugelių...

Sekminės - aukštaitiško tapatumo išraiška

Dalia SAVICKAITĖ

Aukštaitijos nacionalinio parko direkcijos kultūrologė

 

Lietuvai įstojus į Europos sąjungą, labai aktualiu tapo tautinis tapatumas, jo išlikimas. Pagrindiniai tautinio tapatumo ramsčiai - kultūrinės vertybės, savitumai puoselėjami atskiruose Lietuvos etniniuose regionuose. Etniniai regionai neturi atskiros valdymo struktūros, egzistuoja tik atskirų etninių regionų etninės globos tarybos, bet jų pagrindinė funkcija - patariamoji. Tik patarinėjant sunku pasiekti pozityvaus rezultato, koordinuoti ir kryptingai orientuoti veiklą. Istorija Lietuvai nedavė laiko atkurti senąsias vertybes, kurios sovietmečiu buvo puoselėjamos tik gana uždarame pasišventusių etnografų, žygeivių rate. Kaip sakė Aukštaitijos etninės globos tarybos nariai, - ūkiniuose reikaluose paskendę rajonų vadovai dažnai neturi galimybės skirti daug laiko šiai problemai spręsti, priimti jai palankius sprendimus. Situacija kebli ir net grėsminga ne vien kultūriniu, bet ir socialiniu požiūriu. Žmogus, kuris neranda aplinkoje taip pat galvojančių, tas pačias vertybes puoselėjančių, dažniausiai pasimeta, ieško bendraminčių prie buteliuko ar kitokiose už teigiamo visuomenės vertinimo ribų atsidūrusiose kompanijose. Žmogus gyvena tarp žmonių ir ieško aplinkoje to, kas jam priimtina, kas paremia jo sampratą apie aplinkos pasaulį. Tik taip jis gali nesijausti vienišas toje beprotišku greičiu besisukančioje erzelynėje.

Istorijos šaltiniai rodo, kad žodis Aukštaičiai XIII a. pabaigoje jau buvo vartojamas, taigi jam - apie 700 metų. Kryžiuočių kronikininkas Petras Dusburgietis lotyniškai rašytame rašte apie 1294-1300 metų įvykius pažymėjo, jog į rytus nuo Nevėžio lietuvių žemę vadina Austechia. 1322 metų Gedimino sutartyje su vokiečių ordinu minima terra Eustoythen, t.y. aukštaičių žemė.

Iš kur atsirado tie terminai? Lietuvos kunigaikštis Vytautas savo laiške imperatoriui Zigmantui (1420 m. kovo 11d.) rašė: „Kadangi Žemaičiai yra žemiau negu Lietuva, tai ir vadinami Žemaičiais, o tai lietuviškai reiškia žemesnę žemę. Žemaičiai likusią Lietuvą vadina Aukštaičiais, nes toji žemė, palyginti su Žemaičiais, yra aukščiau“ (atkreipkite dėmesį į rašybą, reikia pasakyti ir tai, kad žodžiai Aukštaitija, Žemaitija yra visai nauji, knyginiai). Taip šiuos pavadinimus aiškino ir lotyniškai rašę XVI-XVII a. lenkų autoriai Miechovita (traktate apie sarmatus), Motiejus Strijkovskis, Jonas Lasickis ir kt. Tai nėra atskiros gentys, tai tik geografinis apibūdinimas.

Aukštaitijos papročių raiškos skirtumus lėmė kaimų kompaktiškumas. Skaidymosi į vienkiemius metu nunyko didelė tradicinių papročių dalis. Tai ypatingai palietė rytinę regiono dalį. Tradicinės vertybės buvo perduodamos iš lūpų į lūpas, todėl paprotinių tradicijų raiška nebuvo labai įvairi. Bernardas šaknys rašo, kad šiandienos tyrinėtojams tai sukelia sunkumų siekiant išskirti „grynai aukštaitišką paprotį“. Žemaičiai turi stereotipines Užgavėnes, dzūkai - lalauninkus. Mokslo žmonės įvardija, kad Sekminių papročių arealinė analizė leidžia rekomenduoti paskelbti šią šventę Aukštaitijos etnografinio regiono švente. Minėtas autorius rašo, kad „suderinę Sekminių sambarių, kupolių, kiaušinienės kepimo, parugės papročių elementus, į aukštaičių kaimus ir miestelius sutrauktume pasaulyje išsibarsčiusius kraštiečius ir stiprintume Aukštaitijos gyventojų regioninį tapatumą“.

Tarpukariu Sekminės buvo vadinamos viena iš trijų svarbiausių metinių švenčių. Kaip Velykas ir Kalėdas, jas švęsdavo ilgai: nuo dviejų iki keturių dienų. Dvi iš jų buvo oficialios nedarbo dienos ir valstybinėse įstaigose (sekmadienis ir pirmadienis). Kaimų gyventojai vengė dirbti ir ketvirtąją dieną, nes bijojo, kad ledai neišmuštų javų. Aukštaitijoje populiarios kelios Sekminių šventės formos: šiaurės vakarinėje dalyje - sambariai (sudėtinio alaus vaišės prie alko, esančio netoli upelio), pietrytinėje – Kupolė (taip vadino todėl, kad buvo nunykęs Joninių paprotys), rytuose - sambariai parugėje (sudėtinės vaišės parugėje), kiaušinienės kepimas - visur. Gyventojai rinkdavosi atskiromis amžiaus grupėmis: vyresnieji, jaunimas, vaikai. Kiaušinienės kepimo paprotys sėkmingai atlaikė ateizacijos laikmetį ir liko iki šių dienų.

Straipsnio autorės kolega Albertas Umbražiūnas puikiai mena savo vaikystę ir pasakojo, kad jo gimtosiose Tverečiaus apylinkėse (maždaug pokario laikotarpiu) dar būdavo renkamasi švęsti šią šventę. Žmonės būtinai rinkdavosi parugėje. Tėvai turėjo savo „stalą“, ant jo sukraudavo visus atsineštus skanumynus, o vaikams buvo verdamas kažkas panašaus į spanguolių limonadą. Kol tėvai bendraudavo, vaikai ridendavosi žole nuo kalnelių. Suaugusieji šią šventę vadindavo Kupolėmis.

Aukštaitijos nacionaliniame parke, Meironyse, taip pat švenčiamos Sekminės. Jos čia labai savitos, nes, kaip jau daug kartų rašyta, gamtinės sąlygos priverčia gyvulius ganiavai plukdyti į pusiasalį. Mokslininkai teigia, kad tradicinės šventimo formos kinta, kinta jos ir Meironyse. šiemet augindami karvutes, Sekmines sutiks jau tik trys ūkininkai: Brukštai, Guobiai, Pelaniai. Jeigu gamtinės sąlygos leis, visi kartu plukdys karvutes ganiavai. Atlikę visus kalendorinei šventei būdingus ritualus, lydimi dūdmaišio garsų visi susirinksime pievelėje už Kazimieriečių kryžiaus. Ten klausysimės draugiškos, nuotaikingos Aukštaitijos nacionalinio parko teritorijoje veikiančios Tauragnų bendruomenės saviveiklininkų dainų, šposų, mokysimės tauragniškio režisieriaus V.Varanecko sukurtos dainos apie Meironis, vaišinsimės 100 kiaušinių kiaušiniene, kuriai “žaliavą“ tradiciškai parūpino „Danaltos“ vadovas D.Paukštė.

Meironiškė Genovaitė Morkeliūnienė žada saviems ir svečiams dovanoti staigmeną: ji suruoš savo rankdarbių parodą, paaiškins jų atsiradimo istoriją, darymo techniką. ANP direkcijos darbuotojai džiaugiasi, kad po šventės jos dovanotais darbais galės papildyti įstaigoje kaupiamą tekstilės kolekciją numatomam įkurti muziejui Ginučiuose.

šventės organizatoriai kviečia pabūti kartu. Ypač laukiame buvusių šio kaimo gyventojų. šventės pradžia - 27 dieną, 15 valandą.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"