Paieška Simona SMIRNOVA: eilėraščiai

„Vaikai į smėlį stiklines paslaptis dėlioja...“

 

Simona Smirnova, Ignalinos rajono gimnazijos dvyliktokė, „Žaliojo pasaulio“ žurnalistui pakalbinus, sakė:

„Pamėgau rašyti prozos kūrinius, net ir dramaturgijoje jėgas bandau. O poezija man yra kaip desertas. Juozo Miltinio šimtmečio proga buvo surengtas konkursas, buvau pripažinta kaip geriausia jaunoji dramaturgė.“

Simona pernai su savo pjese laimėjo Rytų Lietuvos kultūros centro konkurse pirmą vietą. Neseniai abiturientė dalyvavo Lietuvos jaunųjų gamtininkų centre šalies mokinių literatūrinių kūrinių apie gamtą konkurse.

„Gamta yra neišsemiama, kaip ir pats žmogus. Aš bent niekada nerašau eilėraščių apie gamtą, tačiau tuose kūriniuose gamta visada yra. Nes žmogus yra tik gamtos dalelytė. Man gamta visada artima, niekada nemėtau ir šiukšlių. Esu miesto žmogus, tačiau gamta visada maitina mano dvasią. Kaip ir miesto pasaulis. Viską reikia matyti, iš visur susirasti sau reikalingų simbolių“, - sakė po sėkmingo dalyvavimo minėtame konkurse Simona, pasigyrusi, jog „kūrybinio žodžio liejykloje“ dirbanti viena pati, neprašanti mokytojų pagalbos.

 

 

Simona SMIRNOVA

Ignalinos rajono gimnazija, 4b klasė

 

Aš - Vėjas

 

Aukščiausiojo žiniai:

Aš šiandien - vėjas.

Pakelsiu  sutanas tiems,

Kas lengvai nusipirko kryžių,

Išduoda geltonas lapkričio vėles.

            Uždegsiu...

Užpūsiu...

                                    Atleista?

                                                Tris Sveika Marija

                                                            Ir Tėve Mūsų...

                                               

Nupūsiu lengvą vilioklės sijoną,

Parodysiu širdį po ja.

Na, tai kas,

Kad niekas nematys,

Tuštybės mugėj pirks dirbtines rožes.

            Nenorės,

                        Neišgirs,

                                    Nekentės,

                                                Vartos,

                                                            Vartos,

                                                                        Juk tai grožis...

 

Timptelsiu biurokratei

Kostiumo kraštelį,

Atpūsiu  šampano,

šokoladą...

            Vėjuje

                        Popieriukai

                                    Skraidys.

                                                Mojuos kaubojų žmonos

                                                            Baltom nosinaitėm,

                                                                                    Vokeliais...

 

Pakelsiu juodą sijoną

Baltai mergaitei

Baltu veidu, spygliukais papuoštą.

Na, tai kas, kad

Rudos kojos po juodu sijonu

Žingsniuoja...

Vilioja...

Popiet...

Foto...

Dirbtiniai kryžiai  www.ONE

 

Nupūsiu juodą kaklaraištį,

Plaikstysis liežuvėlis,

Lyg storo begemoto sargas,

Iš sagų išėjęs...

            Vis daugiau

                        Ir daugiau...

                                    Pasisotinti reikia...

                                                Begemoto

                                                            Apgavystės

                                                                        Vėl laukia...

                                                                                    Protingų nereikia...

                                   

Aukščiausiajam paliepus,

Aš būsiu vėjas.

Nupūsiu baltus mėnulio lašus.

Mėnulis  nešviečia, o tik atsipindi šviesą,

Neturi savo šviesos.

Aš būsiu vėjas.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Smėlio paslaptis

 

Kažin kam įsakius,

Ant kelio išsirideno žemuoginis kvapas.

 

Plevena debesų sparnais padauža vėjas:

-         Žinai, aš nujaučiu, kad būsime draugais,

Kutensim nosis tiems, kas iš namų išėjęs.

Ir paklaidinsim žemuogių takais.

 

Sutikęs kvapą vaikas sako:

-         Cha…Nunesčiau tave į smėlį,

Įdėčiau su gėle po stikliuku,

Tik gaila, kad tavęs nereikia mano lėlei,

Tik smėliui reikia paslapčių.

 

Pajunta kvapą iš tolo dilgelė:

-         Tik pamanykit, pabėgęs žemuoginis kvapas…

Ir ką, ne gi tu manai, kad tu kuo nors kitoks,

Už tave puikesnis, nei sudžiūvęs lapas…

Pirmoji mašina tave iš kelio iššukuos.

Tik tie, kur dilgina - užauga pakelėj.

Tik tie, kurie sutinka gyventi purvo kaiminystėj,

O ne mažyčiai, žemuogių kvapai.

Negi nežinai?-

Be žemuogių, juk jų kvapai išnyksta?

 

Nutraukia dilgelę suaugėlis žmogus:

            - Kur matyta? Praeit nebegaliu -

            Primėto visokiausių čia kvapų.

            Vaikai į smėlį stiklines paslaptis dėlioja...

            Juk aš skubu. Nereikia man svajonių, ir..

            ....

            ir, kad primintų kelius senų laikų,

            kai ir mano pėdos, pabėgusios nuo žemuogių,

            kvapu pavirto.

            Kai nenorėjau tikėt istorija

            Purvyno dilgėlių.

            Ir mano smėlio paslaptis

            Kaskart vis tolsta.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Sijono paunksmėj

 

 

Stoties

žibintų

sijonai

šoka

naktį

belaukiant.

 

kažkur.

 

kregždžių

lizdus

laužo

            didieji

puikybės ir

skurdo

falai.

palikdami

blyškią

prisiminimų

srovę...

 

teka.

 

į jūrą.

Rodos,

kregždės

vis neša savo

molio

trupinėlius

nepailsdamos.

 

Paukščių

balšvaisiais takais.

 

Sijono paunksmėj.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Daigas

 

Sausuma vandenynuose

            Mylisi su sirenų

                        Balsų nuotrupom.

            Mintyse.

                        Kažkur.

Žengia žydrieji šakalai

Plačiabrylėm kalvom...

            Ir tikėt.

 

Muzikos penkių linijų

                        Kelias.

            Pradžioje raktas.

Į širdį, į sapną, kurie, it Gorgonės plaukai,

                        Į mėnulio veidą aukštyn kelias.

 

Neužmirštuolių augimo burtas.

                        Tavyje.

                                    Nemiegant.

                                    Budint.

Pro šukės karolį

Ištartas.

 

 

 

 

 

 

 

Dangus žemėje

 

Dangaus

kaspinėliai

pražydo

asfalto

ašarose

.............

net

nuleidus

akis

į žemę

matai

tai

tai

DANGUS

žemėje

 

 

 

 

Mažutėliams

 

Augalai ir

kiti

stiebiasi

mažutėliai -

dangaus

karalystė

 

jiems

jiems

 

skirtingi

mažutėliai

 

tik

žemė

TA PATI

 

jiems

jiems

 

 

Nešulys

 

bėglys

nešasi

plunksnakotį

žmogus

nešasi

vištą, kad

turėtų

daug plunksnų - dirbtiniam

skraidymui

ir kraujo,

kad būtų

į ką mirkyti.

poetas

nešasi---------

NIEKO.

tik save.

 

poetas tikslo

nepasiekė

 

per sunkus

nešulys.

 

Baltieji asilai

 

galėti

atsiriboti

nujausti

tikėti

            žinoti

            ir

            joti

            joti

svajonių

asilais.

žibėti

ieškoti

žydėti

            ir leistis

            ir leistis

baltaisiais

arkliais.

            ir leistis

            ir leistis

į paties

išrupšnotą

žolę

 

Žemuogės

 

žemuogės

betone

neauga  ga  ga  ga

            ga

            gali

nesodint

 

 

Kai eini

 

 

Kai

            e

                        i

                                    n

                                                i

atidaryti namų

duris

meilei -

 

Turi išeiti iš

Sąvojo

kambario…

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"