Paieška Kai žydi lieknosios plukės

Kai žydi lieknosios plukės

Henrikas GUDAVIČIUS

Liškiava, Varėnos raj.

 

šeštadienis. Kūrenu pirtį ir klausausi, ką sako šiandien paukšteliai. Kai ramiai ir ilgai būni vienoje vietoje, išgirsti daug, ir tie garsai nėra bereikšmiai. Strazdai, kikiliai, pečialindos, čižylos, bukučiai – visi kažką praneša, ir sau, ir kitiems. O karetaitė visą laiką šmirinėja aplinkui ir nepatenkinta čirškauja. Kažkur čia, ievų brūzgynuose, yra jos lizdelis. Aukštai lekia garnys ir čiepsi užkimusiu balsu. Galima pagalvoti, kad šitaip jis skundžiasi, nes iš visų tvenkinių jį gena ir vagimi apšaukia. Atpurpčioja didysis genys, nusileidžia ant sausos šakos – ir nuaidi per Vaikšnoro skaistšilį pavasarinė trelė. Marguoli tu, marguoli, sakau aš jam, neturi tu kalendoriaus, ar dabar kovas, pažiūrėk, vėjas jau baltus ievų žiedlapius nešioja, paklausyk, drebulės uokse jau čirpauja tavo artimi gentainiai juodieji meletukai… 

šitaip sugėdintas didysis genys nupurpsi toliau. Bet – ir vėl smarkiai būgnija. Kaip greit jis suranda skambią šaką, kaip stengiasi. O juk, rodos, turėtų suprasti, kad tikro pavasarinio skambumo jau nebus, nes beržai sulapojo ir miškas darosi kurtesnis, nebe toks aidus, koks būna patį ankstyvąjį, šviesos pavasarį. Nutyla.

Bet dabar aiškiai girdžiu miškinio kalviuko plakimą. Pakyla kalviukas aukštai virš pievelės ir plaka, cinksi. Kaip griežlė, taip ir kalviukas ragina sodietį plakti dalgį. Su dalgiu jau tikrai reikia mojuoti – Botaniniame take prie Krūčiaus šeivamedžių, lazdynų, ievų atžalos kyla sparčiai, reikia pjauti ir kirsti, nes šviesos prašo visokie česnakai, lelijos, begaliai ir vilkdalgiai.

Bet šiandien – pirties diena. šnypščia degdami apyžaliai, viesulo Ervino nulaužti beržai, dūmina dervuolė pušis. Storos drebulinės šakos irgi laukia savo eilės. Kai sudega drebulė, garas būna lengvas, galva gerokai prašviesėja.

Po geros pirties net miškas pasidaro aidesnis, nebe toks kurčias. Matyt, žmogus, kaip ir koks varliagyvis ar roplys, pradeda po pirties girdėti visu kūnu, ne tik ausimis. Tik reikia iškęsti tą pragarišką karštį, pabūti tame pasaulio sukūrimo chaose, pabandyti pajusti, kad ontogenezė iš tiesų yra pilogenezės pakartojimas. šitaip kiekvieną šeštadienį, kad ir kas beatsitiktų, reikia sugrįžti į tolimą, nerūpestingą savosios biologinės rūšies vaikystę, į tą laiką, kai visi ir be pirties garo gerai girdėjo…

O kol nesmarkiai dega beržai, galiu neskubėdamas eiti Sodo takais, kurie visada ką nors nauja parodo.

Jau žydi šliaužiančiosios vaisginos ir geltonieji šlamučiai, jau skleidžiasi šviesiai žali puslaukinių vynuogių lapai, bet vis dar iš tolo geltonuoja kalniniai laibeniai, kurie puikiai čia prigijo, atvežti iš Kapiniškių.

O kas gi čia dabar atsikūprina smėlio takeliu, drąsiai atklišuoja prieš mane ir nė kiek nebijo? Taigi – rupūžė! Rudoji rupūžė, na, taip, rudoji, jeigu šviestų geltonas dryžis per nugarą, būtų labai godotina nendrinė rupūžė, bet nėra to dryžio. Tu, rupūže, ne iš Raudonosios knygos išropojai, bet vis tiek esi keista, nes tokią šviesią dieną turėtum slėptis po lapais. Be to, čia visai ne tavo biotopas, matyt, nežinai, ką apie tavo gentainius vadovėliai rašo. Tiek to, žinok, kad jau esi suskaičiuota, nes vakar Mindaugas Lapelė sakė, esą šią vasarą registruosime visus tyčia ir netyčia sutiktus Parko roplius bei varliagyvius.  

Palieku rupūžę skruzdėlių takelyje, kylu į kalvą, pažiūrėsiu ar prigijo berželiai, kuriuos sodinau Verbų sekmadienį, vildamasis, kad Dievas dėl to nesupyktų. Apleistas, niekieno nebeariamas smėlynas jau gražiai apauga pušelėmis, bet aš pagalvojau, kad berželių eilė to būsimo pušyno tikrai nesugadins. Net 29 beržiukus pasodinau, žinia, pušelių teko šiek tiek iškirsti, bet praeis koks dešimtmetis ir po tais beržiukais, žiūrėk, pradės rastis raudonikiai.

Kylu į kalvą, ir matau, kaip toli, ūkininko Rimo Stapčinsko lauke, sklando pažeme didelis baltas paukštis, Pievinė lingė! Joks kitas taurus  sparnuotis šitaip nebanguoja palei pat žemę, tiktai lingė. Užtat ji ir lingė, kad šitaip linguoja. štai taip dabar linguoja ir lieknosios plukės, toli nuo čia – ant Česukų kalvos prie Merkinės, Kapiniškėse prie Skroblaus, Kudrėnų kalvelėse netoli Navikų ežero. Pučia silpnas vakaris, o rodos, kad būtent šis ramus pavasario vėjas, jau nešantis baltus ievų žiedlapius, supa dabar tą taurų paukštį – pievinę lingę. O lieknoji plukė tik ir laukia tokio vėjo – linguoja tada ji tarsi lingė ir pamažu artina žalią vasaros ramybę.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"