Paieška Kauno marių RP: „Tiesiu tiltą per Nemunėlį“

„Tiesiu tiltą per Nemunėlį“

Kauno marių regioninio parko direkcijos kuriami tiltai tarp praeities ir dabarties

Dalia BLAŽULIONYTĖ

 

Manoma, kad iki XIII a. pabaigos abu Kauno apylinkių Nemuno krantai buvo vienodai apgyvendinti: kairiajame krante gyveno jotvingiai (sūduviai), dešiniajame - lietuviai. Taigi Kauno marių apylinkės buvo skiriamoji riba tarp vakarų ir rytų baltų. Metų bėgyje šio krašto istorija kito: kairiajame krante kryžiuočiams išžudžius jotvingius, neapgyvendintos liko didžiulės girios. Tik XIV a. Nemuno vidurio pakrantėse ėmė kurtis miestai, miesteliai ir gyvenvietės su pilimis, vėliau imta apgyvendinti Sūduvą, o Valakų reformos pertvarkytas, gyvenviečių tinklas nepakito iki pat XX a. vidurio.

Didžiausi pokyčiai įvyko1956 metais, kai pradėjus statyti Kauno hidroelektrinę ir po 3 metų užtvenkus Nemuną, jo vanduo per 9 mėnesius pakilo 19,5 m ir užliejo 6350 ha teritoriją. Į aukštesnes vietas buvo iškelti kaimai ir vienkiemiai, iškirsti slėnyje augę miškeliai ir sodai, žemėmis užversti šuliniai, iškeltos kaimų kapinaitės, iškasti ar žemėmis užpilti durpynai. Iš būsimo marių dugno buvo iškelta 721 sodyba.

Dėl šių pokyčių susiformavo unikalus Kauno marių tvenkinio kraštovaizdžio kompleksas, kuriam išsaugoti 1992 m. įsteigtas Kauno marių regioninis parkas. 1997 metais įkurta regioninio parko direkcija, kuri siekia išsaugoti gamtinės ekosistemos stabilumą, atkurti sunaikintus ir pažeistus gamtos, kultūros kompleksus bei objektus ir vykdyti tyrimus ir stebėjimus, kaupti informaciją gamtosaugos, kultūros paveldo apsaugos ir kitose srityse.

Dešimties metų regioninio parko direkcijos darbus nematerialaus kultūros paveldo apsaugos srityje apibendrino renginys, dar kartą visuomenei priminęs 50 metų senumo įvykius, vieniems keliančius graudžius prisiminimus, o kitiems, kaip juokavo renginyje dalyvavęs rašytojas Stanislovas Abromavičius, sukūrusius naujas darbo vietas.

Taigi jau galima minėti Kauno marių užliejimo penkiasdešimtmetį, mat jau 1956 metais buvo iškilmingai padėta pirmoji Kauno hidroelektrinės plyta. Tačiau šiais metais pirmasis užnemuniečių susitikimas – folkloro šventė „Tiesiu tiltą per Nemunėlį“ buvo skirta Kauno marų regioninio parko 15-os bei direkcijos 10-ies metų jubiliejams minėti.

šventės metu su ilga ir sudėtinga Nemuno slėnio raida supažindino Kauno marių regioninio parko direkcijos sukurtas filmas „Nuskendęs Nemuno slėnis“. Iš Rumšiškių kilęs rašytojas Stanislovas Abromavičius pasidalino savo prisiminimais: tiek žodžiu, tiek knygose sudėtais (buvo galima įsigyti knygą "Nuskendusio slėnio istorija" ir naujausius kūrinius "Gyvenkit laisvi ir laimingi" ir atsiminimus apie Antaną Baranauską, gyvenusį Rumšiškėse - "Pro metų šakas").

Su pagrindiniais regioninio parko kultūros paveldo objektais buvo galima susipažinti šventės metu veikusioje parodoje „Senasis Nemuno slėnis jauno akimis“. Parodoje demonstruotos fotografo ir kraštotyrininko Balio Buračo ir iš užlietojo Nemuno slėnio kilusiųjų gautos fotografijos bei jų atitikmenys šiandien. šiandieninių fotografijų atlikėjai – Kauno rajono Viršužiglio ir Piliuonos mokiniai ir pristatė šią parodą. Buvo pasidalinta ne tik įspūdžiais, bet praeitį ir dabartį bandyta susieti moderniai atliekant senąsias lietuvių liaudies dainas.

O jau „nuskendusį“ Nemuno kraštovaizdį autentiškomis liaudies dainomis „iš dugno“ padėjo atkurti folkloro atlikėjai iš dviejų Nemuno (dab. Kauno marių) krantų, tuo atgaivinant užnemuniečių bendravimą, nutrūkusį patvinus Nemunui.

Samylų kultūros centro folkloro ansamblis „Senolės“ ir pradėjo renginį daina „O kad būt tiltelis per Nemunėlį“. Visos ansamblietės yra išsikėlę „iš marių dugno“, ir vis dar džiugina iš ten parsineštomis dainomis. Viena jų - Anastazija Kučinskienė prisiminė: „Kaip vaikai buvom tai mes su piemenim susipykdavom: „Zanemunčik, kam suėdei žalią muilą“ - būdavo jie rėkia ir mes taip rėkiam. Mes būdavo pasišnekam su kaimynais, ar kas numirė, ar kas pasisakom, ar kur vakarėlis sužinom, tai mes aštragiečiam pranešam, tai aštragiečiai mumi praneša, tai Rumškių miesteliui praneš. Pievelės buvo tik an kalno, labai aukštas kalnas buvo, pušys - kad būdavo jie šoka, graina, o mes girdim... Susidainuodavom...“. A. Kučinskienė gimusi šilėnų kaime, kurio jau neberasime žemėlapiuose, kaip ir kitų po Kauno marių užliejimo 1961 metų įsaku panaikintų 18 gyvenamųjų vietovių. šiandien čia tyvuliuoja Kauno marios, atitolinusios du Nemuno krantus - taigi nesusišauksi, nesusidainuosi. Simboliška, tačiau šiandien būtent Kauno hidroelektrinė ir yra tas tiltas, kuriuo į kitą Nemuno krantą atvyko rumšiškiečiai ir Pravieniškių dainininkai.

Simboliška ir tai, jog giliai Kauno marių dugne yra dar vienas tiltas, kurį pamena visi užlietojo Nemuno slėnio gyventojai (2,5 km nuo senųjų Rumšiškių buvo Aštrago kaimas, ties kuriuo buvo pati garsiausia ir pavojingiausia Nemuno rėva - Velnio tiltas (1 km ilgio). Anot legendų, jis buvo statomas Dvareliškių dvaro panaitei, kuri savo jungtuves norėjusi pašventinti Rumšiškių bažnyčioje. Vienas pasakojimų apie Velnio tiltą taip sudėtas:

„Vieną subatos vakarą, vakarojant merginai, atėjo pas ją koks gražus ponaitis ir sako:

- Ženykimės.

Mergina suprato, kad tas ponaitis yra velnias, ir ėmė jam uždavinėti darbus. Pirmiausia sako:

- Nupink raištes iš miežpelių.

Tuoj velnias atnešė nupintas iš miežpelių raištes. Ir vėl sako:

- Ženykimės.

Tada mergina sako:

- Išrink iš žemės gorčių aguonų.

Velnias tuoj išrinko aguonas ir atnešė merginai. Ir vėl vadina ženytis.

Tada ji sako:

- Padaryk per Nemuną tiltą.

Tuoj velnias ėmė statyti tiltą. Subėgo daug velnių, ėmė nešioti akmenis, versti į Nemuną. Jau tiltas buvo pastatytas, tereikėjo vieno akmens. Tik gaidys: Kakarykūūū. Velnias pabėgo, viską palikęs.“

Ir nors tiltui trūko vieno akmens, sakoma, kad į kitą Nemuno pusę juo buvo galima pereiti nesušlapus kojų. Dar lengviau žiemą, užšalus Nemunui, iki Rumšiškių bažnyčios šilėniškiams telikdavo 2 kilometrai, kai tuo tarpu iki Kampiškių bažnyčios - 5-eri. O ir valtis turėjo beveik kiekvienoje sodyboje, nuolat į kitą krantą perkeldavo ir keltas.

Pirmas akmuo tiltui tarp nutolusių Nemuno krantų jau padėtas. Ir nors vakaronės metu, kurią vedė Samylų kaimiška kapela „Laumena“, bandyta susirungt, kuris krantas skambesnis, kuris daugiau dainų išdainuos, išsiskirta rengiantis naujiems susitikimams. Kitais metais šventė persikels į kitą krantą - į Rumšiškes, kurios šiemet švenčiančia 625-ių metų jubiliejų. Tiesa Rumšiškėms senumu nenusileidžia ir šlienava, pirmąkart paminėta 1387 metais. Taigi ir šiais metais dar ne kartą teks prisiminti turtingą panemunių praeitį.

 

 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"