Paieška Principas “pagavai – paleisk”: žūklės kultūros dalis

Principas “pagavai – paleisk”: žūklės kultūros dalis

Vacys PAULAUSKAS

 

Mokėmės patys

 

Kai buvau trumpakelnis berniūkštis, su savo draugais meškeriodavau Kelmės tvenkinyje, atsiradusiame patvenkus Vilbėno upelį. Tada apie žūklės kultūrą ir etiką mums niekas nekalbėjo, todėl su laimikiu elgdavomės kaip išmanydami arba pamėgdžiodavom suaugusius. Vilbėne sumeškeriotus žuveliukus suverdavom ant virtinės. Nulaužta šakelė tam netiko, nes žuvelės negalėdavo plaukioti. Visai kas kita ilga plona virvutė, kurios viename gale per vidurį pririštas pagaliukas, o kitame iš kietos vielos padarytas į adatą panašus smaigas. Užvertas už pažiaunės žuveles leisdavom į vandenį, o smaigą įbesdavom pakrantėje, kad virtinė nenuplauktų. Kol žuvų būdavo nedaug, jos kurį laiką išlikdavo gyvos. Problemos prasidėdavo pameškeriojus ilgiau. Krūvon suvertos žuvys negalėdavo laisvai plaukioti, plakdavo uodegomis ir greitai gaišdavo. Su tokia žuvų virtine būdavo smagu kulniuoti namo. Vienoje rankoje į taktą linksi ilga, paties keliose vietose sudurta meškerė, kitoje – maskatuoja įrodymas, jog tu jau tikras žvejys.

Vėliau, nusižiūrėjęs į kaimyną meškeriotoją, įsitaisiau drobinį maišiuką. Į šį pridėjus dilgėlių laimikis išsilaikydavo geriau ir visada pradžiugindavo mano močiutę, kurią visi vadinome “baba”. Tais laikais apie sugautos žuvies paleidimą nebuvo jokios kalbos. Toks meškeriotojas būtų nesuprastas ir pavadintas keistuoliu.

 

Paprotino  

 

Vaikystę prisiminiau ne tam, kad pasigirčiau, jog su meškere draugauju nuo mažumės, o tam, kad tarp meškeriotojų plintantis principas “pagavai – paleisk” mūsų krašte dar naujas ir ne visų žvejų vienodai suprantamas. Tuo įsitikinau pernai Rokiškio rajone vienoje apleistoje “baloje” meškeriodamas karosus.  Įsikūręs buvau šiuolaikiškai – naudojau jauką, gaudžiau sportine meškere. Ant kaklo kabėjo parištas kabliuko išėmiklis, šalia gulėjo naudojimui paruoštas graibštas, o sugautas žuvis leidau į skiaurę.

Vietinį meškeriotoją pastebėjau iš toli. Senukas tykino pakrante ir į kiekvieną perspektyvią vietą užmesdavo meškerę. Jauko jis nenaudojo, tad ištraukęs kelis karosus eidavo toliau.

Priėjęs iki manęs pasisveikino, nusimetė brezentinį krepšį su žuvimi ir prisėdo ant žolės pailsėti. Supratau, svetimi čia retai atsibaladoja - žmogui įdomu pažiūrėti, kaip meškeriojama kitoniškai. Pradėjome kalbėtis. Jis paklausė, kam reikalinga tokia didelė “sietka”, į kurią leidžiu sugautus karosus. Paaiškinau – erdvioje skiaurėje sumeškeriotos žuvys išlieka gyvos, ir po žūklės jas galima paleisti. Mano pašnekovas nustebo: “Na ir pasakei. Tai kam tada meškerioti, jeigu žuvų nereikia? Tai - niekų darbas! Sugautos žuvys naudojamos maistui, o ne žaidimams. Tų smulkių karosų čia knibžda milijonai, o dideli papuola retai. Trūkstant maisto karosai išsigimsta ir lieka neužaugomis”. Pasakė žmogus ir nuėjo, o aš likau lyg musę kandęs. Galvojau ir šiaip, ir taip, tačiau apie karosus mano pašnekovas sakė teisybę. Ne visur ir ne visada principas “pagavai – paleisk” pasiteisina. Gerai, kad jis sparčiai plinta tarp visų sąmoningų meškeriotojų, tačiau jį reikia taikyti apgalvotai ir prasmingai. Ne visos žuvys vienodai paplitusios ir vertingos.

 

Paleisti nesužalotas  

 

Meškeriotojų laimikiuose dažnai vyrauja kuojos. Jos gyvena beveik visuose ežeruose ir upėse, gerai kimba ištisus metus ir nėra išrankios masalams. Smagu traukti įmitusią, kelių šimtų gramų raudą (taip kuojos vadinamos Kelmės krašte), tačiau dažnai tenka pasitenkinti smulkesnėmis žuvimis. Lietuvoje didelių kuojų sugaunama Kuršių ir Kauno mariose bei kai kuriuose didžiuosiuose ežeruose, kur gausu joms tinkamo maisto – moliuskų dreisenų. Kuojos vislios ir yra verslinės žūklės objektas, tačiau jų paklausa pastaraisiais metais sumažėjo. Mėgėjiška kuojų žvejyba neribojama ir didelių nuostolių šių žuvų ištekliams nedaro. Sumeškeriotas kuojas galima paleisti, kai tik įsisegęs į lūpą ir išimtas nesužalojant žuvies. Tam padeda įvairūs kabliukų išėmikliai.  

 

Mažaverčiai konkurentai

 

Mūsų vandens telkiniuose paplitusi menkavertė verslinė žuvis – plakis. Smulkūs plakiukai dažnai aptinka kitoms žuvims paliekamus masalus ir gadina nervus smulkmės neimantiems meškeriotojams. Plakiai užauga iki 35 cm ilgio ir daugiau nei 1 kg svorio. Meškeriojant tokio dydžio žuvys papuola retai. Dažniausiai sugaunami 50-100 g plakiai žūklautojų nevertinami ir dažnai paleidžiami atgal. ši žuvų rūšis minta labai įvairiu maistu, todėl konkuruoja su karšiu, kuoja, lynu ir ešeriu. Taikyti principą “pagavai – paleisk” verta tik vandens telkiniuose, kuriuose nestinga jiems maisto ir plakiai užauga didesni.

 

Verta paragauti

 

Iš meškeriotojų nepagrįstai nuvertintų žuvų paminėtina paprastoji aukšlė. šių smulkių trumpaamžių žuvų ištekliai gausūs. Ji gerai kimba ir yra skani marinuota, sūdyta ir kepta. Dauguma meškeriotojų nenori jų darinėti, todėl aukšlių negaudo arba paleidžia. O be reikalo. Ten, kur šių žuvų gausu, jų žūklė labai įdomi ir sportiška.

“Žaliajame pasaulyje” Nr.16 (606) pasakojome apie jaunimo sportinės žūklės klubą “Žvejonys” ir jo projektą “Jaunieji žvejai – Grigiškių visuomenei”. šiandien galima pridurti, jog iš dviejų numatytų treniruočių viena jau įvyko. Visos gegužės 4 d. Elektrėnų marių šiltajame kanale sumeškeriotos 185 aukšlės praturtino dviejų (Lietuvos neįgaliųjų draugijos Grigiškių skyriaus) šeimų stalą.

 

Nesivaikyti mados

 

Tarp Lietuvos vandens telkiniuose aptinkamų žuvų rūšių, kurioms principas “pagavai – paleisk” mažai aktualus, galėtume paminėti lyną. Ten, kur šių žuvų populiacija gausi, meškeriojant apčiuopiamos žalos padaryti neįmanoma.

Principo “pagavai – paleisk” garbingai laikosi daugelio šalių laukinių karpių gaudytojai, tačiau mokslininkai mano, jog karpiai, įleisti į natūralius vandens telkinius, daro didžiulę žalą vietinėms žuvų rūšims. Specialistų manymu, karpių vieta tik specialiai šioms žuvims skirtuose ežeruose ir tvenkiniuose. 

Taigi, malonu, kad principas “pagavai – paleisk” jau ir Lietuvoje tampa mėgėjiškos žūklės kultūros ir etikos dalimi. Kilni žuvų išteklių tausojimo idėja rodo mūsų visų sąmoningumą ir norą turėti žuvingus vandenis. Svarbu aklai nesivaikyti mados, laikytis Mėgėjiškos žūklės taisyklių reikalavimų ir pripažinti, jog sugautų žuvų likimas priklauso nuo meškeriotojo valios ir jo poreikių.                           

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"