Paieška Integruota lietuvių kalbos ir biologijos popietė

Kokią pasaką seka man medis

Integruota lietuvių kalbos ir biologijos popietė (dalyviai: V-VI klasių mokiniai)       

Gintauta DAUNECKYTĖ

Radviliškio Lizdeikos gimnazijos mokytoja

 

Medžių močia ir senelis Girinis įeina dainuodami ,,Tu, eglute, tu žalioji, kodėl žiemą nežaliuoji.”

 

Senelis Girinis: Miškas - mano namai, medžiai, žvėreliai ir  paukščiai - mano draugai. Pavasaris... Daugelis paukščių sugrįžo iš šiltųjų kraštų, nemažai žvėrelių šiltuose urveliuose augina savo mažylius, o medžiai pasipuošė žaliuoju rūbu. Medžių močia, ko tu tokia susirūpinusi esi?

Medžių močia: Kaip neliūdėsi, jei jau seniai bebuvau miške. O kaip linksma ir gera buvo miške! Ar prisimeni?

Senelis Girinis: Senas esu, skleroze sergu, nelabai ir prisimenu, kodėl linksma buvo. Žinau tik, kad man labai patiko.

Medžių močia: Vaikai, padėkim seneliui Giriniui prisiminti mišką vasarą. O ko reikia, kad būtų miškas? Medžių, vėjo, gegučių, varnų ir vilkų. Visi likusieji - griaustinis.

(Paskirsto dalyvius į grupes: vieni - vėjas, kuris laksto po mišką siausdamas, medžiai linguoja, gegutės kukuoja, varnos kranksi, vilkai  staugia, griaustinis griaudžia.)

Senelis Girinis: Tai linksmumas - vėl viskas lyg vakar būtų buvę prieš akis iškilo. Medžių močia, nors ir labai linksma, bet senas esu, pailsėkim, susėskim. Tu man ką nors papasakok.

Medžių močia: Seneli Girini, saugai tu mišką nuo visokių niekadėjų, o ar žinai ką nors apie medžius? Nori, aš tau papasakosiu.

Medžiai – gyvybės šaltinis žemėje. Jie mus maitina, sutvirtina dirvožemį, mažina taršą ir eroziją, valo ir drėkina orą, suteikia prieglobstį ir pavėsį, stebina savo grožiu ir grakštumu. Su medžiais susijusi visa žmonijos istorija. Nors žmonės seniai išėjo iš miškų, bet vis dar naudoja medžius būsto statybai, baldų ar įvairiausių daiktų gamybai. Net pavardės yra kilusios iš medžių. Dažnai kaimo viduryje galima pamatyti seną medį, kurio paunksmėje žmonės susirenka pasikalbėti, sužinoti naujienų, priimti sprendimus.

Nuo senų laikų žmonės jautė didelę pagarbą ir prieraišumą medžiams. šventais buvo laikomi ąžuolas, uosis, liepa, eglė, pušis ir ypač tie medžiai, kurie išsiskirdavo ypatinga išvaizda.

Senelis Girinis: Esu girdėjęs ir aš istoriją apie uosį.

Seniai seniai pajūryje gyvenęs žmogus, vardu Teisus, kuris pasižymėjo gerumu, noru visiems padėti, visus sutaikyti. Jam mirus, dievai jį pavertė uosiu ir pavadino Teisybės medžiu. Kai dievai nužengdavo žemėn, mėgstamiausią sau buveinę susirasdavo plačiašakio uosio paunksmėje.

Medžių močia: O ar žinai, kodėl jį žmonės paprastai neregiu vadina?

Senelis Girinis: Ne.

Medžių močia: Vaikai, o gal jūs žinote? (Jei kas žino, papasakoja. Jei ne, Medžių močia pati papasakoja.)

Kaip jau įprasta, uosį žmonės vadina neregiu užtat, kad jis vėliau už kitus medžius sprogsta. Pavasarį jisai klausia: ,,Ar jau laikas sprogti?“ Medžiai pasityčiodami atsako :,,Et, dar anksti, dar ne laikas.“  Praėjus kiek laiko ir vėl klausia, tada medžiai juokdamiesi atsako: ,,Tai kvailas medis, mes jau seniai išsprogome, o jisai dar neprisirengęs.“ Tuomet uosis paskubom išsprogsta. Rudenį vėl tas pats. Uosis vėl klausia: ,,Ar jau laikas mesti lapus?“. ,,Jau mes seniai be lapų,“ – atsako medžiai,  pasityčiodami iš neregio, nors dar jie visi su lapais. O uosis tiki medžių šneka ir numeta lapus pirmiau kitų.

Senelis Girinis: O gal žinote pasaką, kurioje kalbama apie eglę ir jos vaikus ? Pasekite. (Kažkuris iš dalyvių paseka.)

Medžių močia: O ar vaikai žino medžius? Tuoj pažiūrėsim.

                       

Žaidimas ,,Kas daugiau žino medžių ?”

Žaidėjas deda koją už kojos ir vardija medžius. Kuris toliau nueina, tas laimi.

 

Senelis Girinis: Jeigu tiek daug medžių žinote, tai dabar pats laikas po mišką palakstyti.

 

Žaidimas „Surink kankorėžius“

 

Po salę išdėstomi kankorėžiai. Iš kiekvienos klasės ateina po du žaidėjus. Vienam žaidėjui užrišamos akys, o draugas gali jam pasakinėti, kur kas išdėstyta, kur eiti. Laimi ta pora, kuri daugiausia prirenka kankorėžių.

 

Senelis Girinis: Žiūriu aš į jus, tokius judrius ir greitus, ir pavydžiu. Bet noriu patikrinti, ar esate ir protingi. Pabandykime minti mįsles ir minkles.

 

1. Viršum medžio duona rūgsta. (Obelis ir obuoliai.)

2. Apskritas kumeliukas, raudonas šoneliukas. (Obuolys.)

3. Viršuj medžio ugnis dega. (šermukšnis.)

4. Kokių girioj medžių daugiausia? (Kreivų.)

5. Po kokiu medžiu kiškis slepiasi per lietų? (Po šlapiu.)

6. Miške gimęs, miške augęs, atėjęs į kambarį, pasišvaisto ir vėl  kampe stovi. (Beržinė šluota.)

7. Maža maža kamarėlė, aukštai pakabinta, stipriai užrakina. (Riešutas ant lazdyno.)

8. Koks medis be lapų žaliuoja? (Eglė.)

9. Koks medis žiemą vaisius veda? (Kadagys.)

10.  Žiemą nusirengia, o vasarą apsirengia. (Miškas, medžiai.)

11. Ožkutė tytyrnagė tokia žiemą, tokia vasarą. (Eglė.)

12.  Mergą išveda, krėslą palieka. (Kelmas miške.)                                                                                                                                        

13. Kieno lapai ne žali? (Knygos. )

14. Girion eina, namo žiūri, namo eina, girion žiūri. (Kirvis.)

15. Pavasarį linksmina, rudenį maitina, vasarą šaldo, žiemą šildo. (Miškas.)

16. Žalias, bet ne pievelė, baltas, bet ne sniegas, garbanotas, bet  ne avelė. (Berželis.)

17. Į girią jojęs, ką pirmą kerti? (Žievę.)

 

Medžių močia: Nors ir labai skaudu, bet kasmet vis daugiau ir daugiau iškertama medžių. Ir šiandien mūsų tarpe yra kirtėjų. Pažiūrėsim, kaip jiems seksis darbuotis.              

           

Žaidimas  „Pušinėjimas”

 

Žaidimas vaizduoja kirtėją, kuris tamsiame miške ieško pušies. Pušies kirtėjui užrišamos akys, į rankas įduodamas ,,kirvis” – susuktas rankšluostis. Maždaug 5-10 žingsnių atstumu nuo kirtėjo atsistoja kitas žaidėjas – „pušis“. Kirtėją apsukame tris kartus. Po to pušies kirtėjas klausia :

Kas tu esi?

Pušis.

Aš tave kirsiu!

O aš nevirsiu!...

Pagal šiuos pušies atsakymus kirtėjas gali orientuotis, kurioje pusėje ir kaip toli yra pušis. Tada jis žengia keletą žingsnių ir ,,kerta“ su rankšluosčiu. Jeigu pataiko, tai sakoma, kad viena pušis jau nukirsta, ir tam pačiam žaidėjui leidžiama kirsti antrą, paskui trečią pušį ir t.t.

Kirtėjas tą pačią pušį gali kirsti tiktai vienu užsimojimu. Jeigu pušies kirtėjas nepataiko, tai jis išeina iš žaidimo ir užleidžia savo vietą kitam žaidėjui.

Laimi tas, kuris daugiausiai prikirto pušų.

 

Senelis Girinis: Kai nukerta medžius, lieka tik kelmai. Geras daiktas yra kelmas – ant jo atsisėdęs gali pailsėti, bet geriau būtų, jei medis linksmai oštų, o atsisėdęs ant samanų jo pavėsyje ir minutę nusnausti galėtum. Pažaiskim žaidimą  ,,Medinukas.“

 

Žaidimas „Medinukas“

 

Vaikai šaukia neturinčiam ,,kelmo“ draugui: ,,Medinuk, medinuk, mano kelmas laisvas!“ ir skubiai keičiasi vietomis. Vienas žaidėjas jo neturi ir, vaikams keičiantys kelmais, skuba užimti kito vietą. Likęs be vietos žaidėjas tampa Medinuku.

 

Medžių močia: Prisižaidėm, prisikalbėjom šiandien, Seneli Girini, iki valios.

Senelis Girinis: Tad surenkime bendrą šventę gatvių ir skverų medžiams. Darykite tai, kas jums labiausiai patinka, svarbiausia – atkreipkite dėmesį į medžius, kurių mes paprastai nepastebime. Tai bus pirmasis džiaugsmą teikiantis žingsnis, pradedant jais rūpintis.

O dabar aplankykime prie mūsų mokyklos augančius medžius.

 

Visi dalyviai eina prie mokyklos augančių medžių ir pasako kokį nors linkėjimą jiems.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"