Paieška Išdidžiosios upės sakmė

Išdidžiosios upės  sakmė

Dovydas LUKšAS

Kuršėnų Pavenčių vidurinė mokykla, 6b klasė (mokytoja Jovita Stočkienė)

 

Seniai seniai, neatmenamais laikais buvau jaunutė ir tyra. Kai tekėdavau nuostabiaisiais Lietuvos pakraščiais, mano ausis malonindavo nuostabus paukščių čiulbėjimas, o akis džiugindavo dangaus žydrynė.

Keitėsi keturi metų laikai, o aš visada išlikdavau graži ir išdidi.

Vasarą man kelią nutiesdavo spalvoti saulės spinduliai, besibeldžiantys lietaus lašai ir ryškiaspalvė laumės juosta. Naktimis manimi gėrėdavosi brolis mėnulis. Jis regėdavo savo atvaizdą vandenyje ir šypsodavosi man.

Kai ateidavo rudenėlis, mes kartu skaičiuodavome medžių lapus, krintančius į mano vandens stiklą. O kokios jų spalvos! Tik medžių gaila... Tokie jie būdavo gražūs!

Žiemą, kai siausdavo smarkios pūgos, užklodavo mane storas ledo sluoksnis - būdavo šilta bei saugu. Taip prasnausdavau iki pat pavasario. Tiesa, retkarčiais ant mano ledo žaisdavo, išdykaudavo, statydavo sniego pilis vaikai. Nuo jų skardaus juoko ir man darydavosi linksma. Juk buvau tokia reikalinga. 

Na, o pavasarį, ištirpus sniegui ir ledui, aš ir toliau žvali bėgdavau tolyn. Tolyn ir tolyn. Prikeldavau po žiemos dar miegančius pakrančių medžius, žoles. Keliaudavau šalia neaprėpiamų laukų, žaliųjų kalvų... Grožėdavausi...

Kai krisdavo iš dangaus skaidrieji lietaus lašai, mano vanduo nusidažydavo auksine spalva, ir aš tapdavau dar gražesnė. Kai žmonės teškendavosi vandenyje, kiekvienas mano lašas švytėdavo kaip naktinė žvaigždė.

Mano gelmėse – visa vandens karalystė! Ją puošdavo keisti, nuostabūs ir bauginantys padarai. O viską gaubdavo žalia augmenija.

Karatais mane žalodavo visagaliai uraganai ir vėtros. Piktos žmonių rankos, įsiveržusios į mano pasaulį, žeisdavo sielą. Jos teršdavo mano vandenį, laužydavo aplink augančių medžių šakas. Oi, kaip tada liedavosi mano ašaros! Pasaulis tapdavo nebemielas. Nebegirdėdavau paukščių balsų, nebedžiugindavo saulė, lietaus lašai, ryškiaspalvė dangaus vaivorykštė. Tyras vanduo virsdavo purvu, o purve gyventi nenorėdavo niekas.

Bet aš esu upė – sena, stipri, išdidi. Privalau neplaūžti. Turiu atlaikyti visas audras, išlikti tvirta ir tekėti vis tolyn tolyn...

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"