Paieška Birželis: saulės pasitikti, rasa nusiprausti

Saulės pasitikti, rasa nusiprausti

Vytautas LEšČINSKAS

 

Birželis – tai ilgiausių dienų, vasaros saulėgrįžos metas, kurį vainikuoja Joninių šventė. Mūsų protėviai ją vadino Rasos švente. Beje, ir švenčiama buvo kiek kitaip negu įprasta Lietuvoje per nūdienes Jonines.

 

Atgaivinta senoji tradicija

 

“šiais metais minime Rasos šventės keturiasdešimtmetį, - pasakojo krivis etnologas Jonas Trinkūnas. –  Žinoma, iš viso ta šventė labai sena; pradžių pradžios mes neatseksime niekada, bet jos, kaip ir gaivinimas, atnaujinimas, prikėlimas prasidėjo prieš keturiasdešimt metų. Tai įvyko 1967-aisiais, kai jau mūsų, jaunųjų filologų, kraštotyrininkų, folkloro gerbėjų buvo nemažas būrys. Ir tada mums kaip tik kilo minčių, kad reikia senąją tradiciją atgaivinti. Pradėjom domėtis, kokia buvusi ta gražiausia senovės lietuvių šventė. Žinoma, mus domino visos senosios baltų kultūros tradicijos, šventės. Ir, atrodo, teisingai manėme, kad seniausia šventė buvo vasaros saulėgrįžos šventė, kuri dabar šiaip visuomenėje žinoma kaip Joninės. šis pavadinimas atsirado, žinoma, veikiant krikščionybei – kaip šventojo Jono paminėjimas. Be to, ir beveik visos senosios šventės buvo, galima sakyt, uždengtos įvairiais krikščioniškais vardais: šventosios Onos (Oninės), šventojo Petro (Petrinės), šventojo Antano (Antaninės) ir t.t. Mums rūpėjo atgaivinti tą šventę ir jos senąjį vardą. Ir kartu atkurti senąją šventimo tradiciją, kuri buvo labai turtinga, o tuo metu, kai pradėjome gaivinti Rasos šventę, Joninių šventimas jau buvo visai, kaip sakoma, išsikvėpęs. Aišku, prie to prisidėjo sovietų valdžios priešiškas požiūris į mūsų tautos šventes, bet ir apskritai žmonėse ji nebuvo labai populiari. Geriausiu atveju būdavo tik pakabinamas vainikas, pagerbiamas koks Jonas ar Janė. Toliau belikdavo gerti alų; kai kas gal dar laužiuką užsikurdavo. Aišku, mūsų toks šventimas visiškai nepatenkindavo. Pradėjome kaupti etnografinę informaciją, naudotis istoriniais šaltiniais ir išsiaiškinome, kaip buvo švenčiama ankstesniais laikais. Pirmoji mūsų šventė įvyko Kernavėje.“

 

Pirmiausia – kupolės

 

Kaip sakė Jonas Trinkūnas, per Rasos šventę buvo kupoliaujama. Tai vykdavo jau į pavakarį. Jei žiūrėsime į šios šventės veiksmus, apeigas pagal kalendorių, galima pasakyti, kad pirmiausia – birželio 23 dieną, jau prieš vakarą – žmonės eidavo kupoliauti. Aišku, kupoliaudavo visaip. Toje tradicijoje yra visokių nurodymų, bet, pavyzdžiui, senosios šventės gaivintojai savo scenarijuje numatė, jog kupoliavimas turi vykti prieš šventę, toje vietoje, kuri pasirinkta švęsti – Pajautos slėnyje, šalia Kernavės piliakalnio. Rinko žydinčias žoleles. O kaip jas rinkti, pamokė garsi žolininkė Eugenija šimkūnaitė. Ji aiškino, kad reikia eiti devynis žingsnius priekin, nuskinti vieną kupolę; paskui pasuki į kitą pusę, vėl eini devynis žingsnius. Ir taip renki, renki, kol prirenki puokštę.

Kodėl tie žolynai vadinami kupolėmis? Yra net tokių žolių–gėlių, kurios taip ir vadinamos: kupolės. Jos šiuo metu labiausiai žydi. O žodis kupolė reiškia kupėjimą – kai gyvybė, gamta kupa. Žodis kupėti turi įvairių prasmių. Tos pačios šaknies žodis yra ir kupeta; jis taip pat susijęs su gausybės sąvoka – tai, kas susikaupia ar sukaupiama. Taigi tas vasaros metas ir yra visas gamtos susikaupimas, kai ji kupa, verda, kunkuliuoja, kai pasiekiama gamtos galių kulminacija, gražiausia išraiška. Tad ir gėlės, kurios kupa, žydi, yra tos kulminacijos simboliai. Pavyzdžiui, Rytų Lietuvoje ši šventė vadinama Kupolinėmis. Bet tradicijos atkūrėjai ją pavadino Rasos švente. Taip ją vadino ir istorikas Teodoras Narbutas, Motiejus Valančius, Simonas Daukantas. Taigi švenčiama kupolių šventė. Seniau ta proga būdavo iškeliamos kartys su vainikais, gėlių puokštėmis, kurios irgi vadintos kupolėmis.

Viskas prasideda nuo kupoliavimo – žydinčių žolynų rinkimo. Eugenija šimkūnaitė jaunuosius entuziastus pamokė ir kaip reikia aiškinti tų žolelių reikšmę. Girdi, pririnkai puokštę, tada eini pas aiškintojas, kurios vėliau buvo pavadintos raganomis. Kiekvienoje šventėje būdavo sumanių moterų, merginų, sutikdavusių būti tomis gerosiomis raganomis. Taigi ateina pas kurią iš jų šventės dalyvis su puokšte ir prašo paaiškinti, ką reiškia surinktos kupolės. Ragana ima kiekvieną kupolę ir žiūri: kokia gėlė, kaip atrodo – ar šakota, ar ilga, ar trumpa, ar labai vešli. Ir aiškina: tavęs laukia labai turiningi metai, tau seksis ar, atvirkščiai, nesiseks... Trumpai sakant, vykdavo būrimai, panašiai, kaip ir Kūčių vakarą traukiant šiaudus ir aiškinant, ką jie reiškia.

 

Pagarba ugniai ir vandeniui

 

Vakare susirenkama ant kalnelio, kad būtų gerai matyti horizontas, ir palydima saulė. Kai saulė leidžiasi, jau būna beveik prie horizonto, visi dalyviai žvelgia į ją, dainuoja dainas, gieda giesmes – kupolines, taip pat ir sutartines, kurių yra tikrai gražių. Būna labai įdomus, iškilmingas saulės palydėjimas. Paskui, kai saulė nusileidžia, pasislepia už horizonto, pagal numatytą scenarijų užkuriamas aukuras, kuris jau būna parengtas iš anksto. šio veiksmo prasmė tokia: Rasos šventės naktį šviesa neturi dingti. Jei saulė pasislėpė, vadinasi, savos šviesos reikia turėti. Prie uždegto aukuro pirmiausia pasveikinamos visos gamtos galios, baltiškieji dievai: Žemyna, Perkūnas, Gabija, kitos gamtos galios. Tai irgi būna labai iškilmingos akimirkos; giedamos senosios giesmės, žmonės sako kalbas, linki vieni kitiems laimės, sėkmės.

Paimama iš degančio aukuro ugnies ir einama prie didžiojo laužo. Jis būna taip pat iš anksto parengtas – kiek kitoje vietoje, kur numatytos tolesnės – nakties – linksmybės. Iškilmingai, skambant pučiamiems ragams, uždegamas laužas, kurį jau prieš kelias dienas stengiamasi sukrauti kuo didesnį.

Uždegus laužą, prasideda ugnies šventė. Tada skamba muzika, aplink laužą einami rateliai, šokama. Taip pat aplink šventės vietą (ypač gerai, jei ta vieta yra aukštesnė už tolimesnę aplinką) uždegamos kupolės: ant karčių iškeliamos stebulės su kokiais nors ugnies indais – deglais. Ugnys iš keleto metrų aukščio plyksčioja virš šventės vietos ir taip pasiekiama, kad visą naktį būtų šviesu.

Artėjant vidurnakčiui, einama leisti į vandenį vainikų. Vainikai taip pat nupinami iš anksto ir pritvirtinami prie kokių nors plaukiančių daiktų – medinių kryžiokų ar  panašiai. Prie jų pritaisomos ir degančios žvakelės, kad plaukdami švytėtų, kad būtų gerai matyti ir paleidžiami į upelį ar ežerą.

šios apeigos aiškinimų iki mūsų laikų išliko įvairių. Populiariausi yra šie: bernelis ar mergelė siunčia linkėjimus savo išrinktajam. O jei vieno ir kito paleisti plaukti vainikai susitinka, tai turėjo reikšti, kad jie taps vienas kitam artimi, gal net vyru ir žmona. Bet yra ir kitas aiškinimas: tai esą apskritai gerų linkėjimų, nebūtinai tik mylimųjų, bernelio bei mergelės linkėjimų vienas kitam ženklai. Taigi vainiką gali leisti į vandenį kiekvienas šventės dalyvis.  

Tokius vainikus Gango upe plukdo ir indai, be to, nebūtinai per kokią nors šventę, o kiekvienąkart, kai tik atvyksta prie šventa laikomos šios upės. Jų vainikai visai tokie, kaip ir mūsų, su ugnelėmis. Bet šios apeigos tikslai gali būti įvairiausi: prašymai, pageidavimai, kad aukščiausios jėgos suteiktų tam žmogui ar kitam asmeniui sveikatos, laimės arba to paties linkėjimai kitam asmeniui. Tai yra lyg ir savotiška maldos forma.

„Manau, kad ir mūsų pirminė lietuviškoji tradicija buvo panaši į šią, indiškąją, kuri iki šių dienų išliko iš esmės tik kaip žaidimas. Bet vis tiek tai yra labai gražus paprotys“, - kalbėjo Jonas Trinkūnas.  

 

Stebuklingas rytas

 

O kas tą naktį vyksta? Aišku, daug dainuojama, muzikuojama, šokama. Taip pat ir vaišinamasi: sūriu, medumi, kitais valgiais; pagurkšnojama alaus, bet labai saikingai. Iš pat pradžių senosios šventės gaivintojai siekė, kad nebūtų girtaujama, kad stipresni gėrimai, jei jų iš viso turima, būtų vartojami minimaliai, tik simboliškai. Ir iš tikrųjų tai pavykdavo padaryti; dalyviai sulaukdavome ryto blaivūs ir linksmai pasitikdavo tekančią saulę.

Kai tik saulės kraštelis kyšteli virš horizonto, vėl giedamos giesmės, dainuojamos dainos. Be to, rytą patys aktyviausi šventės dalyviai eina praustis rasa. Kas nusiprausia rasa ne vien veidą, bet ir visą kūną, daug laimi. Mat būdavo tikima, jog Rasos ryto rasa žmogų atjaunina, sustiprina sveikatą. Išsimaudęs joje esi tarsi naujai gimęs. Tai yra svarbiausia Rasos šventės prasmė. Be to, buvo tikima, jog ne vien rasa praustis tą rytą yra sveika, bet taip pat ir maudytis upės ar ežero vandenyje labai naudinga, ypač anksti, dar prieš saulei tekant. Tuo metu vanduo pasižymi labai didelėmis palankiomis žmogaus organizmui galiomis.

„Neseniai, prieš kelerius metus, Lietuvoje ši – Joninių – šventė buvo paskelbta nedarbo diena, - prisiminė krivis etnologas. – Tuo iš pradžių labai džiaugėmės; sakėme, kad štai pagaliau sulaukėm, jog Rasas švęsime visi. Juk anksčiau ta švente labai didžiavosi latviai, kurie ją vadina Lyguo. Esą, tik jie taip moka švęsti. Mes šiuo atžvilgiu atrodėme esantys tarsi vargšai. Beje, iš tiesų latviai labai išradingai, įdomiai ir linksmai švenčia; Lyguo yra ten visuotinė šventė, kiekvienoje sodyboje žmonės susikuria laužiuką, statinaitę alaus atsidaro, muzikantą pasikviečia ar savą turi ir gali puikiausiai savo šeimos, giminaičių rate linksmintis. švenčia per naktį, groja muzika, skamba dainos. O mūsų Joninės daug kur virsta tiesiog alaus švente, kurioje jau kokie nors ritualiniai veiksmai būna nelabai svarbūs... Kai Kernavėje pradėjom švęsti Rasas, trejus metus ši šventė vykdavo prie piliakalnio, kasmet darėsi vis populiaresnė, bet pagaliau sovietų valdžia ėmė drausti, persekioti jos organizatorius. O prie piliakalnio švęsti iš viso uždraudė, tad teko persikelti toliau, už poros kilometrų. Ir kol vėl ji buvo atgaivinta kaip Joninės, jau sovietiškai, daugelį kartų šventėme tiesiog konspiratyviai, partizaniškai įvairiose vietose, nes sovietinis saugumas rengėjus persekiojo. Atkūrus Nepriklausomybę, vėl mėginome švęsti Kernavėje, bet ten suplaukusios minios žmonių tiesiog ją paversdavo alaus švente. Todėl dabar Rasas rengiame kitur. Graži ši šventė būna Verkių parke. Jau kelerius metus ją ten rengiame.“

 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"