Paieška Šlakių jaunikliai išvysta pasaulį

šlakių jaunikliai išvysta pasaulį

Vacys PAULAUSKAS

 

Kiekvieno meškeriotojo svajonė – įsimintinas visam gyvenimui solidus laimikis. Ta laimė nusišypso retai ir ne visur. Nenustygstantys vietoje blaškosi po visą margą “svietą”. Kas į Ispaniją ar Volgos deltą pasigalinėti su gigantiniais šamais, į Kolą susirungti su išsvajota lašiša arba beldžiasi pas kaimynus latvius, kur Salacos upėje organizuojami lašišinių žuvų gaudymo čempionatai. Gerėja lašišažuvių būrio lašišinių šeimos žuvų padėtis ir Lietuvoje. Jau leidžiama licenzinė šlakių ir lašišų žūklė kai kurių upių ruožuose. Ką gali žinoti, gal latviai ir kitų šalių meškeriotojai panorės susipažinti su mūsų upių karališkomis žuvimis. O mes jų turime ir ateityje turėsime dar daugiau. Tik reikia laimėti paskelbtą karą brakonieriams, kelti meškeriotojų kultūros lygį ir toliau sėkmingai veisti šias žuvis.

 

Naujas cechas

 

Mūsų krašte žuvivaisos darbus atlieka Lietuvos valstybinis žuvivaisos ir žuvininkystės tyrimų centras (LŽŽTC). Jo Žeimenos lašišinių žuvų veislyne, vadovaujant direktoriui Antanui Vazniui, veisiamos ir paauginamos lašišos, šlakiai, vaivorykštiniai upėtakiai ir lydekos. Praėjusių metų rugpjūčio mėnesį atidarytas naujas modernus šlakių veisimo ir paauginimo cechas. Jo vadovas, vyr. specialistas Rolandas Morkūnas mane, seną savo pažįstamą ir buvusį bendradarbį, pakvietė susipažinti su cecho darbu, pasidžiaugti pirmuoju derliumi ir dalyvauti išleidžiant žuveliukus į laisvę.

 

Prisiminimai

 

Ankstyvas ir gražus rytas žada saulėtą dieną. Rolando mašina, palikusi snūduriuojantį Vilnių, suka Pabradės link. Iki Meškerinės kaimo (švenčionių r.) geras kelio gabalas, todėl prisimename laikus, kai abu dirbome Lietuvos vaikų ir jaunimo centro Gamtininkų skyriuje ir dėjome pastangas, kad skyrius išliktų, o vaikams nereikėtų mokėti didelių, iš lubų nuleistų, mokesčių. Deja, viskas nuėjo veltui. Darbuotojai lengvai susiradome kitus darbus, o mūsų vaikai neteko galimybės gilintis į gamtos paslaptis ir ją geriau pažinti.

 

Čia – įdomu

 

Apie 6 val. ryto ceche mus pasitinka tuo metu budėjęs vyr. specialistas Linas Rakauskas ir vyr. specialistas Ričardas Klimas. Kol Rolandas su kolega skuba apeiti ūkį ir aptarti būsimus darbus, aš kabinete vartau apie žuvivaisą sukauptą gausią literatūrą ir susipažįstu su ceche visą parą budinčio specialisto darbo aprašymu. Jame tiksliai nurodytas žuvyčių maitinimo laikas, šėrimo normos, vandens temperatūros, pH, ištirpusio deguonies kiekio vandenyje matavimo valandos, parametrų palaikymo ribos ir visi kiti reikalingi atlikti darbai ir stebėjimai. Per didelį langą sienoje erdvus cechas gerai matomas, ir man smalsu į jį greičiau patekti. Pagaliau, atlikus visas griežtas karantinines procedūras, atsiduriu ten, kur kruopščiu darbu Lietuvos upėms ir upeliams veisiama ir paauginama įžuvinimo medžiaga.

 

Pasaulinis lygis

 

Ekskursija prasideda nuo inkubatoriaus. Jame apie tris mėnesius (esant 5-6 laipsnių temperatūrai) buvo inkubuojami spalyje-lapkrityje iš šlakių reproduktorių paimti ir apvaisinti ikrai. Žiemą vandens temperatūra upėse nukrenta ir iki 0,5-1,0 C, iš embrionų lervutės inkubatoriuje išsivysto mėnesiu anksčiau nei gamtoje ir išvengia nepalankių, kritinių sąlygų. Tai įvyksta sausy, vasary. Dar po mėnesio lervutės virsta mailiumi, kuris, perkeltas į žuvies auginimo vonias, pradedamas maitinti. Tai labai atsakingas momentas, nes nepradėjęs maitinantis mailius pasmerktas žūti. Tokia atranka, tik dar žiauresnė, vyksta ir gamtoje, kur mailius neapsaugotas nuo plėšrūnų ir vandens taršos. Nelaisvėje išaugintoms žuvytėms tenka prisitaikyti prie gamtinių sąlygų. Kad šlakiams būtų lengviau upėse išlikti, jie laikomi pridengtuose nuo šviesos baseinuose, kad nepriprastų prie žmogaus, maitinami atsargiai arba iš automatinių šėryklų.

Veisti žuvims ceche naudojama uždara recirkuliacinė vandens sistema. Vandens kokybei – keliami itin griežti reikalavimai. Panaudotas vanduo, praleistas pro mechaninį filtrą, patenka į „šlapius“ biofiltrus, po to filtruojasi lašeliniame filtre ir praturtintas deguonimi (jei reikia, papildomai paduodamas O2 pakelti ištirpusio deguonies kiekį vandenyje) ir tik po apdorojimo ultravioletiniais spinduliais UV filtre vėl grąžinamas į talpas su žuvimis.

Aprodydamas savo valdas, cecho vadovas džiaugėsi šiuolaikiška pasaulinio lygio technologija ir geromis darbo sąlygomis. 12 didelių ir 28 mažesni baseinai, patogi oro šaldymo-šildymo sistema, galimybė iš suspausto oro atskirti cecho reikmėms beveik gryną deguonį (iki 95%) ir kitokios technologinės naujovės leidžia šį cechą vadinti šiuolaikiška pasaulinio lygio žuvies veisimo ir paauginimo gamykla. 

 

Pasiruošimas persikėlimui

 

Tądien ceche - viena iš įsimintinų dienų – savotiška derliaus nuėmimo šventė. Iš užaugintos pirmos produkcijos kelionei reikia paruošti 4000vnt. 1,0 g sveriančius šlakių jauniklius. Tiesą sakant, tas darbas jau pradėtas. Žuveliukai, kad virškinimo traktas išsivalytų ir kelionė būtų sėkminga, 36 valandas nemaitinti. Patekę į laisvę alkani, jie greičiau pradės ieškoti maisto ir lengviau pripras prie naujų sąlygų. Vyr. specialistui L.Rakauskui talkina kolega Ričardas Klimas. Į keturis dvigubus polietileninius maišus pilamas aeruotas, nebeturintis ištirpusio anglies dvideginio, o taip pat prisodrintas deguonimi vanduo. Jo temperatūra – apie 12oC. Kaip tik tokia temperatūra gegužę būna daugelyje mūsų krašto upių ir upelių ir įžuvinimo laikas pasirenkamas būtent vandeniui sušilus upėse apie 12C. Ant svarstyklių statomas kibirėlis su vandeniu. Graibštuku iš baseino semiami žuveliukai ir pilami į kibirėlį, kol šis pasunkėja vienu kilogramu. Tai daroma labai greitai, netraumuojant ir sumažinant stresą iki minimumo. Supylus visų 1000 šlakiukų į maišą, pusę jo tūrio tenka vandeniui su žuvimis, antroji pusė, išspaudus orą ir įkišus žarną, pripildoma gryno deguonies. Svarbu gerai suspausti maišo su įkišta žarna, viršų. Maišui nuo deguonies išsipūtus, žarna staigiu judesiu ištraukiama, jis labai gerai suveržiamas ir patikimai užrišamas. Taip supakavus žuvis, maišas būtinai turi likti išsipūtęs. Atsiradęs jame slėgis didina deguonies tirpumą vandenyje ir leidžia be nuostolių pervežti žuvis. Kelionei užtrunkant 5-6 valandas ir paguldytus maišus vežant lygiu keliu, būtina kartkartėmis vandenį maiše pateliūskuoti. šias transportavimo sąlygas turi gerai žinoti žmonės, kurie veža įvairių žuvų mailių ir jauniklis savo telkiniams įžuvinti.  Žuvytės transportavimui labai jautrios ir, atliekant šį darbą atmestinai, - nuostoliai neišvengiami.

 

Į kelionę

 

Svėrimo ir pakavimo darbai atliekami labai greitai ir tiksliai. Žiūri iš šono ir matai: savo darbą atlieka įgudę meistrai profesionalai.

Kaip sutarta, lygiai 8 val., šlakių jauniklių paimti atvažiuoja LVŽŽTC Mokslo ir monitoringo skyriaus vyr. specialistas Rimantas Kižys. Greitai sutvarkomi kelionei ir įžuvinimui reikiami dokumentai, apsitariama, kiek maišų ir kokį žuvų kiekį išgabens rytoj, ir mašina su brangiu kroviniu pradeda šios dienos kelionę. Pakeliui prie įžuvinimo akcijos prisijungs aplinkosaugininkai. Jų dalyvavimas, atliekant įžuvinimo darbus, būtinas.

Aptaręs su L.Rakausku reikalus (kiek vėl paruošti žuvų transportavimui vandens, kuriuose baseinuose žuveliukų nemaitinti ir kasdienius darbus) cechą palieka ir Rolandas. šiandien jam - poilsio diena. Ji skirta fotoaparatu užfiksuoti pirmą kartą ceche užaugintų žuvyčių paleidimą.

 

Tinkama vieta

 

Pravažiavę Vilnių, atvykstame prie vieno vaizdingo upokšnio. Du pirmieji maišai atsiduria vandenyje. Atstumas - didokas. Žuveles reikia paleisti kuo didesniame ruože, tada jos ras daugiau maisto, slėptuvių. Kol susivienodins pakuočių ir upelio vandens temperatūros (jos paprastai labai artimos, skirtumas neviršija 1C), turime laiko pasigrožėti nuostabia gamta. R.Kižys džiaugiasi, kad tokiame mažame sekliame upeliuke tikrai nebus lydekų - atvežtiems šlakiukams yra didesni šansai prisitaikyti ir išgyventi. Pagaliau jis nupjauna pirmojo maišo viršų, papildo jį upeliuko vandeniu (čia jau suvienodinama pamažu hidrocheminė sudėtis, adaptuojami jaunikliai prie kito ištirpusių druskų sąstato nei “namuose“) ir, įsitikinęs, jog žuveliukai jaučiasi gerai, brisdamas išpila po gerą būrelį mažylių. Saulės apšviestame plote aiškiai matome, kaip vandenyje šlakiukai tarsi prilimpa prie dugno ir tik virpančios jų uodegėlės išduoda, jog ant smėliuko tarp akmenėlių - gyvi padarėliai.

 

Sugrįš užaugę

 

Kelerius metus pagyvenę upėje, šlakiukai vadinsis rituoliais ir “nusiridens” į Baltijos jūrą. Sunku nuspėti, kiek gražuolių šlakių, jau pasiekusių 2-3 kg svorį, sugrįš atgal pirmą kartą pratęsti savo giminę. Tai galima nustatyti naudojant įvairius žuvų žymėjimo metodus, tačiau jie yra brangūs ir naudojami tik mokslininkų. Mums visiems būtina žinoti štai ką: sumeškeriojus ar radus negyvą žuvį arba patį žymeklį, reikia jo numerį, radimo vietą ir laiką pranešti ichtiologams. Tuo padėsime tirti žuvų migracijos problemas.

Likusieji 2000 šlakių jauniklių buvo pavėžėti dar toliau, jau kitame rajone paleisti panašioje upėje.

 

“Spektaklis” su upėtakiais

 

Grįždami namo užsukome į vieną užeigą. Numalšinti troškulio. Atsisėdome lauke netoli dviejų tvenkinukų, kuriuose vanduo “virė” nuo ten suleistų stambių žuvų. Norinčiam tvenkinyje pažuvauti duodama meškerė ir masalui paruošti kukurūzai. Ištraukta žuvis čia pat apsvaiginama, sveriama ir gabenama į virtuvę užsakytam patiekalui paruošti. Skelbimas prie tvenkinio bylojo, jog sugautas žuvis paliesti draudžiama ir už tai gresia solidi bauda. Mūsų atvykimas sutapo su trijų vyrų kompanijos bandymu ištraukti laimikį, ir mes tapome to “spektaklio” žiūrovais. Pirmasis poros kilogramų vaivorykštinis upėtakis užkibo vos užmetus meškerę. Kitas dvi žuvis traukti sekėsi sunkiau, nes žvejai meškeres, matyt, rankose laikė pirmą kartą ir traukė žuvį nemokėdami.

 

Kas laimingesnis?

 

Rolandui tokio verslo idėja pasirodė įdomi. Kartu su manimi į žuvivaisos įmonę ir gamtą vykusi mano žmona žavėjosi vaivorykštinių upėtakių dydžiu ir grožiu, o aš galvojau – liūdna būtų, jeigu mūsų krašto vandens telkiniuose neliktų žuvies. Tikras meškeriojimas, tapęs tik pramoga, išsigimtų į parodiją, kuri nieko bendro neturi su gamta, gilesniu jos turtų pažinimu, meškeriotojo rūpesčiais ir etika. Nebereikia galvos kvaršinti, kada kokias žuvis galima gaudyti, kokį įrankį, valą ar plūdę pasirinkti. Pagaliau ir kilnus principas “pagavai-paleisk” atpuola, nes ne tavo sprendimas lemia pagautos žuvies likimą. Manau, visą dieną blizgutę mėtęs spiningautojas, ne vieną kilometrą sukoręs muselininkas arba plūdininkas, laukdamas vos pastebimo plūdelės virptelėjimo, šimtą kartų laimingesnis už žmogų, ištraukusį tarsi ant lėkštutės padėtą žuvį. Nenorėčiau baigti pasakojimo tokia liūdna gaida. Nes panašus pavojus kol kas dar negresia. Nuo vandens telkinių gujami brakonieriai, kyla žvejojimo kultūra, sėkmingai veisiamos įvairių rūšių žuvys ir jomis įžuvinamas neįkainojamas mūsų turtas – vaiskūs ežerai, nenusakomo grožio upės ir upeliai. 

 

 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"