Paieška Lietuvos Žiniuonės prisiminimas arba - žolynėliai iš Tauragnų

„Gamta yra žiauri, bet teisinga“

Lietuvos Žiniuonės prisiminimas arba - žolynėliai iš Tauragnų

Prof. Dalia Marija BRAZAUSKIENĖ

 

Ar viską žinote: kuo naudinga žmogui dilgėlė, jonažolė, alijošius, apynys, erškėtrožė?.. 

Tokius klausimus uždavė Tauragnų Eugenijos šimkūnaitės pagrindinės mokyklos moksleiviai, birželio 6 d. popietę susirinkusiems į Kauno Vinco Kudirkos viešąją  biblioteką. Ten kartu su klubu „Prūsa“ buvo surengtas mūsų įžymiosios Žiniuonės gyvenimo ir veiklos paminėjimas. Moksleiviai atvyko su savo mokyklos direktore Eugenija Kamarauskiene bei mokytojomis. Juos atlydėjo ir Tauragnų seniūnijos seniūnas Alvydas Danauskas. Neišsemiami prisiminimai apie Eugeniją šimkūnaitę, jau daugiau, kaip 11 metų amžinai atgulusią numylėtuose Tauragnuose šalia savo tėvų.

Daugiau nei 700 skelbtų straipsnių, daugybė originalių paskaitų visuomenei, pranešimų konferencijose, radijo ir televizijos laidose... Tai atspindi jos įvairiapusį talentą, pažiūrų platumą, originalią mąstyseną, šmaikštų žodį. Talentinga farmacininkė, botanikė, vaistažolių žinovė, o kartu Lietuvos gamtos gerbėja, senolių tradicijų puoselėtoja, mūsų etnografijos tyrinėtoja... Ir dar – labai įdomi meno ir menininkų vertintoja. Vargu ar būtų Lietuvoje vyresnės kartos atstovų, kurie nebūtų skaitę jos straipsnių, ar girdėjęs aukštaitiška tarme prisodrintų paskaitų.  Labai svarbu, kad žinios apie ją pasiektų ir jaunimą. Tad nereikia ypatingos progos, kaip pažymėjo klubo „Prūsa“ pirmininkė Milda Janiūnaitė, kuo dažniau prisiminti šią visų mūsų žolynėlių žinovę, vadintą žiniuone, bet nepykusią, jei kas ir ragana pavadindavo.

Mokyklos direktorė Eugenija Kamarauskienė papasakojo, kaip mokykloje saugomas Eugenijos šimkūnaitės atminimas, kaip auga prie jos kapo pasodinta vyšnia. Mintimis apie turiningą bendravimą su mokslininke pasidalino ir Tauragnų seniūnas. Provizorius ir poetas Vytautas Sedelskis papasakojo daug įdomių prisiminimų ir nutikimų iš jos gyvenimo, paskaitė keletą eilėraščių, skirtų buvusiai kolegei.

Įdomus ir  jaudinantis buvo tauragniškių moksleivių pasirodymas. Tarsi nuo giliausio Lietuvos ežero krantų atsklidusios skambėjo jauno akordeonisto Simo pagrotos melodijos. O susirinkusiems mokinių surengtas egzaminas apie Eugenijos šimkūnaitės mylėtus ir saugotus augalus patikino: dar daug ko nežinome, kuo naudingi mūsų darželiuose ar pievose augantys žodynėliai... Trūkstamas mūsų žinias moksleiviai papildė dailiai jų pačių sueiliuotais pasakojimais apie kiekvieną augalą. O klausytojams,  teisingiausiai ir plačiausiai apibūdinusiems augalo savybes ir taikymą, buvo įteiktos puokštelės žolynėlių iš Tauragnų pievų, gal ir surinktų pagal tam tikrą, Žiniuonės nurodytą tvarką. Taip ir padvelkė bibliotekoje Aukštaitijos laukais... O dar mokiniai su savo mokytoja susirinkusius mokė mokyklos dainos, kuri - tarsi apie Eugeniją šimkūnaitę:

 „Miela mano kerėtoja, pasakyk kur dingai?/ Gal likimo karietoje dar keliausim ilgai?...“ Renginio organizatorė bibliotekininkė Dalia Poškienė moksleivius apdovanojo knygomis apie Vinco Kudirkos viešąją biblioteką.

... Prisiminiau ir aš susitikimus su Žiniuone, girdėtas jos paskaitas. Įdomiausias ir ilgiausias mano bendravimas su ja buvo 1985 m. Latvijoje vykusioje XIV Pabaltijo mokslo istorijos konferencijoje. Konferencija vyko greta Rygos, Jurmaloje, ten visi ir gyvenome, todėl buvo gera proga pabendrauti visai Lietuvos delegacijai. Eugenija šimkūnaitė tarsi magnetas traukė konferencijos dalyvius,  per pertraukas ir vakarais ji visą laiką būdavo apsupta, noriai su visais kalbėjo, diskutavo.

Konferencijos sekcijoje „Ankstyvųjų mokslinių sąvokų formavimasis (pagal folkloro ir archeologijos duomenis)“ ji perskaitė įdomų pranešimą: „Folkloras – Lietuvos liaudies medicinos mokykla ir enciklopedija“. Eugenija šimkūnaitė teigė, kad kiekvienos tautos medicina praeina liaudies medicinos stadiją, tačiau ne visos tautos tai išsaugojo. šiaurės vakarų baltai išsaugojo liaudies mediciną, pasižyminčią ir turtingu folkloru. Liaudies medicinos folklorą ji vertino žanriniu ir tematiniu požiūriu.  Žodinę medžiagą dalijo į dvi dalis: tiesioginį gydytojavimą (užkalbėjimai, pašnabždėjimai...) ir pagalbinį (gydytojavimo ir vaistų kilmė, etiniai reikalavimai, žinių patikrinimas mįslėmis, netgi anekdotai). Labai ženklūs fiziniai ir moraliniai  reikalavimai buvo keliami gydytojaujančiam. Jo poveikis - ne tik gydomam žmogui ar šeimai, o ir visai gyvajai aplinkai. Prelegentė teigė, kad liaudies medicinos folkloro analizė labai praturtina žinias apie mūsų prosenelių buitį ir gali būti geras rezervas racionaliai medicinai.

Konferencijos metu vykusiuose pokalbiuose su  Eugenija šimkūnaite iš jos išgirdau frazę: „Gamta yra žiauri, bet teisinga“. Tuo metu šis teiginys dar neskambėjo taip grėsmingai. Tačiau šiandien, po 22 metų, mes jau daugeliu pavyzdžių galim patvirtinti  Žiniuonės minties teisingumą. Galingoji, neklystanti Gamta vis žiauriau baudžia žmoniją  klimato šiltėjimu, tirpstančiais ledynais, uraganais, potvyniais, sausromis, nykstančia biologine įvairove, naujomis ligomis.

Ką tik pasirodė nauja trečioji „Lietuvos raudonoji knyga“ –  sutalpinta net į 784 puslapius. 1992 m. išleista antroji knyga turėjo 357, o pirmoji (1984 m. leidinys) – tik 83 puslapius. Ten – visos nykstančios ar retos gyvūnų, augalų ar grybų rūšys, kurių, kaip matyti iš knygų apimčių, vis daugėja. Nuliūstų Žiniuonė: sparčiai Lietuvoje mažėja biologinė įvairovė, nyksta gyvoji gamta.

... Tačiau tauragniškiai  mokiniai dainuoja: „Tavo rankų šilumą saugau savo delne...“ Juk taip svarbu jaunimui perduoti gamtojautos ir gamtosaugos estafetę, kiekviena proga priminti apie tuos, kurių negalima pamiršti, kurių darbais, gyvenimo pavyzdžiu dera sekti. Ir matant tą gražų jaunimėlį su pievų žolynėliais rankose norisi tikėti: vis gausės būrys žmonių, kurie savo veikla nepažeis darnos gamtoje. Juk mokyklose šia kryptimi daug gražaus nuveikiama. Tik kuo plačiau reikia apie tai pasakoti.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"