Paieška Grąžiagalvės padūko

Grąžiagalvės padūko

Zenonas BUTKEVIČIUS

 

Nuolatinis gamtos stebėtojas ir medžiotojas Jonas Jakseboga gegužės 31-ąją paskambino ir sako:

- Vaikštinėju rytiniame Labanoro girios pakraštyje ir tik ką, maždaug prieš dešimtį minučių, sutikau stirną su dviem stirniukais.

Sakau:

- Bet dvynukai stirnoms - įprastas dalykas?

- Taip, tačiau šie dvynukai buvo labai dideli, vidutinio šuns ūgio. Baigia blukti gražiosios šviesiosios dėmelės. Vadinasi, pasaulį išvydo labai anksti. šiaip stirniukai tokio dydžio būna tik birželio viduryje ar net pabaigoje.

Ir dar. Artėja stirnų rujos metas, prasideda selekcinės stirninų medžioklės. Jonas Jakseboga turi pažįstamą stambų stirniną, gyvenantį toje Labanoro girios dalyje. šiais metais savo valdas jis pradėjo žymėti labai karališkai - kaktą, ragus trina, savo kvapiųjų liaukų lašelius palieka ne tik ant pušaičių, šiaip krūmelių, bet ir ant stambių pušų. Aplink kai kurias taip smarkiai iškasė žemę, jog atrodo, lyg arimas. Mat kvapiųjų liaukų esama ir ties pėdelėmis. O pušų kamienai nutrinti gana aukštai. „Na, tikras Labanoro karalius...“-sako Jonas Jakseboga.

O jo paties sodyboje šį pavasarį labai nustebino grąžiagalvių elgesys. Tie paukščiai sau uoksų, drevių nedaro, užima apleistus genių ar atima kitų padarytus. Jonas Jakseboga turi iškėlęs nemaža inkilų varnėnams. Ir anksčiau grąžiagalvės pamušdavo varnėnus, atimdavo kokį inkilą ir tuo viskas baigdavosi. Bet šį pavasarį visai padūko - mėtė lauk varnėnų kiaušinėlius, o vėliau - net jauniklius. Kas ten joms užėjo, sunku pasakyti.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"