Paieška Australijos gyvūnai (2)

Australijos gyvūnai (2)

Berhardas GŽIMEKAS

 

Tolimoje saloje gyvena velniai

           

Sterblinis velnias, keletą metų gyvenęs mūsiškiame Frankfurto zoologijos sode, dainuodavo garsiai ir pastūgaudamas, kai tik jo paprašydavome. Tai buvo labai bičiuliškas velnias. Kad tvarkant narvą nekliudytų valytojui, buvo galima nuvilioti štai tokiu būdu: užtekdavo atsistoti prieš jį ir užtraukti būtiną gaidą, kai jis išsyk prisijungdavo ir štai taip, pravėręs nasrus, dainuodavo ilgų ilgiausiai. Beje, tokiu pat būdu man pasisekdavo suburti ir vilkų „chorą“.

Tą sterblinį gyvūną mums padovanojo vienas italas, prekiavęs gyvūnais. Padovanojo, matyt, dėl tos paprastos priežasties, kad parduoti nepavyko - niekas nenorėjo velnio, kuriam trūko vienos užpakalinės kojos. Nežiūrint to trūkumo, juodas mažas velniukas mums buvo geras gyventojas: juk tai labai neįprastas gyvūnas. Kad trūko vienos kojos, zoologijos sodo lankytojai nė nepastebėdavo, nes didžiąją dalį dienos jis gulėdavo kur nors aptvaro kampe, susisukęs į kamuoliuką. Kai vaikščiodavo, tas kojos trūkumas jam nelabai kliudė; mat šitaip jaučiasi dauguma nedidukų, lengvų gyvūnų.

Didžiai nuliūdome, kai tą sterblinį velnią įveikė antkaulio uždegimas, kurio mes iš pradžių nė nepastebėjome. Apie tą ligą sužinojome tik po skrodimo. Laiku susigriebę būtume padarę operaciją. Sterblinis velnias ilgiausiai išgyveno Bazelio zoologijos sode - 6 metus ir 15 dienų.

Nemalonų vardą šiems gyvūnams davė baltieji kolonistai, atkeliavę Tasmanijon. Esą tai piktas, pasiutęs žvėris. Tačiau, mano supratimu, nereikėtų stebėtis, jei gyvūnas urzgia, kandžiojasi ir taškosi seilių putomis... kai jį pagauna už uodegos, pakelia ir grūda į maišą! O būtent taip dažniausiai ir darydavo su sterbliniais velniais! Ir dar stebėdavosi, kodėl tie žvėriukai rodo nepasitenkinimą! O jeigu kalbėsime apie jų šėtonišką būdą, nuolatinį nepasitenkinimą ir prastą nuotaiką, tai visa ko pradžią, atrodo, rasime zoologo Hario aprašymuose. Sterblinių velnių jis aptiko ir juos apibūdino 1808 metais. „Matyt, tai visiškai laukinis, neprijaukinamas aršus gyvūnas, savo būdą rodantis bjauriu, lojančiu ir kimiu urzgimu“, - rašė jis.

Iš tikrųjų, ta porelė velnių, kuriuos Haris pagavo ir laikė nelaisvėje, vos tik stojus sutemoms pradėdavo pjautis, rietis. Tos piktos grumtynės nenutrūkdavo iki aušros. O per kiauras dienas velniai miegodavo.

Iš Hario pastabų aiškėja, jog tuos nelaimėlius jis laikė... statinėje, be to, dar ir sukaustytus grandine vienas prie kito. Suprantama, jog gyvendamas tokiomis sąlygomis plėšrus gyvūnas gali pulti neviltin ir net pasiusti. Aprašytas atvejis labai būdingas tų laikų žmonėms: ne tik kankinti tyrinėjamus, stebimus gyvūnus, bet dar ir neatsakingai aprašinėti įvykius.

Tais laikais šie nedidukai juodi plėšrūnėliai dar gana dažnai pasitaikydavo Tasmanijos sostinės Hobarto apylinkėse. Nė kiek nesivaržydami jie grobdavo kiemuose lesinėjančias vištas ir įvairią kitokią naminę smulkmę. O juos, savo ruožtu, gaudė čia ištremti katorgininkai, kuriems sterblinių vilkų mėselė labai tiko. Gaudyti buvo lengva - žvėriukai susiviliodavo bet kokiu mėsišku masalu. Bet palengva miškai ir krūmai aplink naujakurių gyvenvietę retėjo, nyko, o kartu su jais - ir sterbliniai velniai, iki tol laisvai vaikštinėję aplink namus.

Liūtams ir tigrams zoologijos soduose statomi atviri, be grotų aptvarai, leopardams skiriamos erdvios ir patogios patalpos, hienoms ir mažesniems plėšrūnams suteikiamos mažiau „komforto“ turinčios patalpos; tuo tarpu tokie nežymūs, niekuo ypatingu neišsiskiriantys gyvūnai, kaip sterbliniai velniai, kurie, be to, dienomis daugiausia miega, gauna tik ankštus ir tamsius narvus. Kam šaus į galvą ir jiems pastatyti ištaigingą paviljoną? štai dėl ko jų nuotaika prislėgta, štai dėl ko jie laikomi niūriais, nedraugiškais gyvūnais.

Tuo tarpu jeigu bet kuriam padarėliui rodytume nors trupučiuką daugiau dėmesio, jeigu jie mums labiau rūpėtų, tai dažniausiai paaiškėtų, jog koks nors atšiaurus pikčiurna - visai mielas padarėlis. štai taip nutiko ir sterbliniam velniui. Pavyzdžiui, ponia Meri Roberts, Tasmanijoje auginusi sterblinius velnius, juos apibūdino visai kitaip, nei zoologas Haris. Ji prisijaukino jauniklius ir šie užaugo nepaprastai mieli, draugiški ir linksmi. Beje, net ir pasigavus suaugusius velnius, juos tinkamai prižiūrint ir švelniai elgiantis, galima kuo puikiausiai surasti „bendrą kalbą“.

Tie gyvūnai - ypatingi „švaruoliai“. Mėgsta maudytis ir Saulės vonias. Kiekvieną rytą jie pradeda rūpestingai: priekines letenėles sudeda rieškučiomis, jas suvilgo seilėmis ir prausia veidą bei mazgoja ausis. Vienam Tasmanijos fermeriui pavyko taip prijaukinti du sterblinius velnius, kad jie, kupini rimties ir išdidumo, vaikščiojo vedžiojami už pavadėlių lyg šuniukai.

šie dydžiu sulig barsukais žvėreliai labai mėgsta vandenį. Kai juos kas persekioja, neretai puola vandenin, paneria ir taip nuplaukia iki kokios nors saugios vietelės, kur po krūmų šakomis, pasvirusiomis virš vandens, tylutėliai išsiropščia sausumon.

Zoologijos soduose sterbliniai velniai pelnė pabėgėlių šlovę. Ištrūkti iš narvų jiems padeda stiprūs dantys ir labai galingi žandikaulių raumenys. Vienos zoologijos sode tik ką atgabentas sterblinis velnias jau pirmąją naktį sulenkė stiprius geležinių grotų virbus ir paspruko. Jis sugebėjo pralįsti pro plyšį, kurio plotis buvo tik 7,5 centimetro. Pagauti pavyko tik dėl to, kad jis vėliau įstrigo tarp sunkios dėžės ir akmeninės sienos, o išsidavė garsiai šnopuodamas. Kai sterblinis velnias jaudinasi, jo šiaipjau balkšvos ausys paraudonuoja.

Sterblinių velnių yra viena vienintelė rūšis. šiuo metu Tasmanijoje tų žvėriukų netrūksta. ši sala ne tokia jau maža, maždaug kaip Ceilonas (dabar - šri Lanka, - red. pastaba) - 63 tūkstančiai kvadratinių kilometrų. Nuo Australijos kontinento ją skiria Baso sąsiauris. Jis neplatus, viso labo 150 kilometrų, tai yra maždaug kaip Sicilijos sąsiauris, skiriantis Siciliją nuo Tuniso. Be to, Baso sąsiauryje pilna salų salelių. Vis dėlto kontinente sterblinių velnių nėra. Tuo tarpu iškastinių kaulų liekanų randama. Jų kaukolių aptikta šiukšlių duobėse ties senųjų aborigenų stovyklomis Viktorijos valstijoje. Taigi, matyt, kažkada sterblinių velnių gyventa ir kontinente. Kai kurie tyrinėtojai tvirtina, jog jų pasitaiko dar ir šiandien, tačiau tik labai nuošaliose vietose. Sterblinių velnių nykimas kontinente susijęs, matyt, su laukinių šunų dingų plitimo ypatumais. šunims nepavyko persikraustyti į Tasmaniją; jei būtų pavykę, sterbliniams velniams ir čia būtų buvę riesta.

Sterbliniai velniai medžioja naktimis - pastato uodegėlę žvakute - ir pirmyn! Jie neišrankūs, dažnai tenkinasi kritusiais gyvūnais, todėl taip lengva sugauti prie bet kokio masalo. Sterblinių velnių kojytės gana trumpos, todėl juos nesunku pavyti, ypač su šunimis. Gelbėdamasis nuo šunų, sterblinis velnias pritaiko kengūroms būdingą būdą - staiga atsitupia, nugara atsiremdamas į medžio kamieną ar uolą, ir mėgina apsiginti. Žmonės tokiais atvejais žvėreliui ant galvos užmeta striukę ar kokį apdangalą, griebia už uodegos ir kiša į maišą.

Sterbliniai velniai poruojasi balandžio gegužės mėnesiais, taigi baigiantis Pietų vasarai, o jauniklių sulaukia gegužės pabaigoje ar birželio pradžioje. Najagimiai neviršija 12 milimetrų, tačiau po septynių savaičių, kurias praleidžia aklinai uždarytoje sterblėje, jie būna jau septynių centimetrų ilgio. Penkiolikos savaičių amžiaus mažasis velniūkštis atitrūksta nuo spenelio, ant kurio iki to laiko kybojo sterblėje, pramerkia akis ir užsiaugina plaukelius. Rugsėjo pabaigoje, kai įsitvirtina Tasmanijos pavasaris, iš sterblių (atsiveriančių taip pat, kaip ir vombatams,-užpakalio pusėn) ima rodytis čia uodegytės, čia letenėlės. Ir tik tada tėvų pora ima rengti šiltą minkštą guolį. Dažniausiai jis būna išpuvusiame tuščiaviduriame medžio stuobryje, po kokia uola, kartais - vombato urve, iš kurio prieš tai išvejamas tikrasis šeimininkas. štai ten pataitė ir paslepia savo vaikelius. Jų nebūna daugiau nei keturi, nes sterblėje - tik keturi speneliai. Jaunikliai motinos pienu minta ne mažiau nei penkis mėnesius, o lytiškai subręsta antraisiais gyvenimo metais. Iš viso gyvena septynetą-aštuonetą metų.

Tasmanijos sterbliniai velniai dabar klesti: juos saugo valstybė.

Vertė Zenonas BUTKEVIČIUS

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"