Paieška Švedijos ir Norvegijos nacionaliniuose parkuose

švedijos ir Norvegijos nacionaliniuose parkuose

Sigita SPRAINAITYTĖ

 

Skandinavijos šalys, ypač Norvegija, garsėja kaip ekoturistų rojus. Tuo įsitikinti pakvietė Lietuvos valstybinių parkų ir rezervatų asociacija, suorganizavusi kelionę į Norvegijos bei švedijos saugomas teritorijas. Kelionės metu aplankyti keturi nacionaliniai parkai bei jų informaciniai centrai, susipažinta su saugomų teritorijų sistema, gamtos mokyklomis.

 

„Milžinų namai“

 

šį vardą, įkvėptas rūstaus kraštovaizdžio ir norvegų mitologijos, Jotunheimeno nacionaliniam parkui (NP) suteikė poetas Asmundas Olavsonas. Visgi Norvegija geriau žinoma kaip trolių ir childrų tėvynė – vis dar tikima, kad jie žiemą apsigyvena piemenų paliktose trobelėse kalnuose, o pavasarį būtinai reikia pasibelsti, kad mažieji gyventojai spėtų pasislėpti.

Į Jotunheimeno NP teritoriją patenka aukščiausios šiaurės Europos viršukalnės, siekiančios beveik 2,5 km aukščio. Mes pakylame iki maždaug 1,2 km, kur dar storas sniego sluoksnis, nors tamsesnės uolos su pilkšvu kerpių apdaru jau gaudo išskydusius saulės spindulius, ir ledinis vanduo srauniais upeliais veržiasi žemyn nuo kalnų. Į šias vietas trumpa norvegiška vasara dar neatėjusi, kai kurie keliai uždaryti. Jie čia apkaišyti aukštomis medinėmis kartimis, kurios žymi kelio ribas. Jas matyti ypač svarbu iškritus sniegui, nes kalnuose keliai labai siauri, o skiriamosios juostos tarp važiuojamosios dalies ir skardžio kartais visai nebūna.

Jotunheimeno kalnynas yra aukščiausiai sutinkamo žiedinio augalo – alpinio vėdryno – namai. Didelė kalkiamėgių augalų įvairovė  - uolynuose jiems daug tinkamų substratų. Atvykusius iš lygumų krašto stebina aukštai kalnuose gausiai vešantys laplandiniai karklai, beržai keružiai ir kiti retesni ar dažnesni augalai, kurie Lietuvoje auga tik pelkėse. Vertikalusis zoniškumas leidžia tarpti didžiulei floros ir faunos įvairovei. Kalnuose gyvena Lietuvoje senokai išnykę baltieji tetervinai, arba žvyrės, slėnių miškus pamėgę slapukės lūšys, visai nebaikštūs briedžiai ir šiaurės elniai, kurių laisvėje nėra daug; didžiausios jų bandos yra prijaukintos.

Nacionalinio parko apsaugą savaime užtikrina nedidelis gyventojų skaičius, todėl vietos čia užtenka visiems. Teritorijoje galima uogauti, grybauti, tam skirtose vietose – žvejoti ir medžioti turint leidimą. Nacionalinio parko nuostatai draudžia statyti naujus kelius, viešbučius, įrengti naujus slidininkų keltuvus. Jotunheimeno NP kasmet aplanko apie 70 tūkstančių lankytojų – didėjantys srautai sukelia kalnų eroziją. Keičiantis gyvenimo būdui, liko nebenaudojamos kalnų ganyklos, tad atviras kraštovaizdis ėmė greitai užželti. Rengiami projektai šioms problemoms spręsti ir labai tikėtina, jog ramūs šiauriečiai ras tinkamiausią sprendimo būdą, vienodai palankų abiems pusėms.

 

Ledyno liežuviai ir žolynai ant stogų

 

Ne mažiau atšiaurus ir didingas  - Jostedalsbreeno nacionalinis parkas. Vardą parkui davė seniausias šiaurės Europoje ledynas, kurio liežuviai daugiau ar mažiau vertikaliai leidžiasi į Jostedaleno slėnį. Čia jie lengvai pasiekiami smalsiems turistams ir be specialios įrangos. Aplankytas Briksdalsbreeno ledyno liežuvis kasmet trumpėja ir tirpsta, tad tenka vis aukščiau ropštis norint pasiekti ledinę jo keterą. Amžinasis ledas kitoks nei žiemą sukaustantis mūsų vandens telkinius – jis sunkiai nusakomos mėlynos spalvos, tirpdamas ir šniokšdamas leidžiasi žemyn kriokliais ir slenksčiais tokia pat dangaus žydrumo upe. Ledynu pasigrožėti gali ir žmonės, turintys judėjimo problemų, – juos į kalną užveža nedidukais atvirais automobiliais.

Per tūkstančius metų tirpstantys vandenys vietomis idealiai nušlifavo uolas ir paliko savitą kraštovaizdį. Tarp plikų uolų, kur, rodosi, negali būti jokios gyvybės, saujoje žemės auga berželiai, pušys, viržiai, varnauogės, parpuolę ir prie žemės prisiploję kadagiai. Dauguma šių augalų krūvon surinkti NP informacinio centro botanikos kampelyje, kur jų pavadinimai pateikti net penkiomis kalbomis. šalia mažučio botanikos sodelio yra šis bei tas besidomintiems geologija – šio regiono uolienų pavyzdžiai.

Kalnų slėnyje įsikūręs Jostedalsbreeno NP informacinis centras – tipingas vikingų architektūros pavyzdys, kur stogą laiko mediniai stulpai, o sienoms tenka tik nedidelė jo svorio dalis. Stogas taip pat įprastinis šioje šalyje – apželdintas žole, kuri, manoma, sulaiko šilumą. Jei slėniuose ant stogų auga paprasti žolynai, tai miškatundrės zonoje trobelės puošiasi varnauogių ir viržių kepurėmis. Akį traukia žavios ir jaukios medinės bažnyčios. Kai kurios dar mena viduramžius, kuomet jas pastatė vikingų laivų statytojai, žinoję ypatingą medienos konservavimo būdą. šalia bažnyčių glaudžiasi kapinaitės, pažymėtos nedidelių paminklų eilėmis – juos taip pat mėgstama dekoruoti įvairiausiais gamtos motyvais. Tuo tarpu gėlių ir tvorelių beveik nematyti – viskas sumažinta iki minimumo, kaip ir visas norvegų gyvenimas kalnuotoje šalies dalyje...

 

Legendų ir pasakų lopšys

 

Perplaukus ilgiausią pasaulyje Sogne fiordą ir nusileidus nuo snieguotų viršukalnių, pasitinka uolynuose įrėminti didžiausi švedijos Venerno ir Veterno ežerai. Tarp jų įsiterpęs nedidelis Tivedeno nacionalinis parkas, garsėjantis sengirėmis ir riedulynais, kuriuos paliko tirpstantys ledynai. Vandens srautai nuplovė viską, kas buvo ant uolų, į žemiau tyvuliavusią prieledyninę jūrą, užtat ir dabar tebėra labai plonas dirvožemio sluoksnis. Lankytojai skatinami eiti tik pažymėtais takais, siekiant tausoti trapią šios vietovės gamtą.

Nepaisant to, kad Tivedeno NP yra gana sunkiai pasiekiamas, teritorija neišvengė žmogaus įsikišimo. Iki 1900 m. čia buvo kertami medžiai ir gaminama medžio anglis, tačiau žmonės greta niekada negyveno ir miškų nepasiekė modernioji miškininkystė. Todėl pagrindinis NP tikslas – palikti mišką natūraliai vystytis, kad brandą pasiekę medžiai nebūtų išvežami, o liktų čia pat ir suteiktų prieglobstį kitiems augalams ir gyvūnams. Ardyti medieną pirmiausia įninka įvairūs vabzdžiai, o paskui juos seka uoksiniai paukščiai. Tivedeno NP didžiuojasi gausia tripirščio genio populiacija.

Įdubimuose tarp uolų formuojasi mažos pelkaitės. Gegužės pabaigoje jos apsipila baltais svaiginančiais gailių žiedais. Čia pat aptinkamas ir beržas keružis – tai vienas piečiausių jo paplitimo taškų švedijoje. Tyloje ir ramybėje raibuliuoja didesni ar visai mažyčiai ežerėliai, kurie, priešingai nei Lietuvoje, surakinti uolėtų krantų, kur ne kur su menku stambaus gargždo paplūdimiu. Nenuostabu, kad daug švedų mitų ir pasakų prasideda būtent čia...

 

Nuo kalnų – į žydinčias pievas

 

Mažiau paslaptingas, bet kur kas įvairesnis – Garphyttano NP, užimantis tik kiek daugiau nei 100 ha teritoriją. Pietinėje Skandinavijos pusiasalio dalyje, kur išvystytas žemės ūkis ir didesnis žmonių tankumas, saugomos teritorijos paprastai yra gerokai mažesnės nei šiaurėje.

Nepaisant to, Garphyttano NP telpa ir lapuočių miškas su gausiu lazdyno traku, ir kalvas apaugę spygliuočių medynai, o didžiausia puošmena – įvairiaspalvės pievos. Pavasarį jos raibsta nuo žiedų ir spalvų gausos: didžiuliai geltoni burbulio žiedai, puošnios ir ryškios mažosios gegužraibės, sodybų gyvenimą menantys grakštūs sinavadai. Tai teritorija, kurioje kadaise virė gyvenimas – buvo kertami miškai, o pievos ganomos ar šienaujamos. Saugomos teritorijos statusas šiai vietovei suteiktas dar 1909 m., taigi beveik prieš šimtą metų, todėl vis mažiau belieka ūkininkavimo žymių. Ko gero, švedai buvo pirmieji, pastebėję, kad uždraudus naudojimą, sparčiai mažėja atvirų buveinių plotai ir jų įvairovė. Todėl Garphyttano NP pievos kasmet šienaujamos siekiant apsaugoti šią buveinę nuo užaugimo ir išnykimo.

švedijoje, kaip ir kaimyninėje Norvegijoje, nacionaliniuose parkuose galima laisvai lankytis, tačiau nedera bet kur statyti automobilių ir kūrenti laužų. Saugomos teritorijos pritraukia daug turistų – kurgi daugiau, jei ne čia galima pamatyti natūraliausius gamtos kampelius. O jie išlikę sunkiau pasiekiamose šalies dalyse – 90 proc. visų švedijos nacionalinių parkų yra kalnuotose vietovėse.

 

Ekologiška gyvensena – nuo mokyklos suolo

 

Lankantis Skandinavijos šalyse, žavi ne tik šiaurietiškas žmonių temperamentas, bet ir ekologiškas požiūris į aplinką, rūpestis ją palikti kuo natūralesnę ateities kartoms. Vaikai dabar mažiau išeina į lauką, todėl užsiėmimus gamtoje siūlo gamtos mokyklos. Norvegijoje jų yra dvi, o švedijoje - net 85. Pamokėlės vyksta tik gamtoje įvairiomis temomis, kurių sudėtingumas priklauso nuo amžiaus. Mažieji žaidimais viliojami kuo daugiau laiko praleisti lauke, vėliau mokoma stebėti gamtoje vykstančius reiškinius ir procesus, o visa tai apjungia tikslas ugdyti kartą, atsakingą už ateitį.

Nyneshamno gamtos mokykloje (švedija) gausus gyvasis kampelis – ropliai, gyvalazdės, akvariumų žuvelės. Juos kuriam laikui pasiima darželiai ar mokyklos, kad vaikai išmoktų rūpintis mažesniais už save. Tuo tarpu norvegų Hamaro gamtos mokykla net neturi patalpų – visos pamokėlės vyksta tik gamtoje. Tad jie visiškai išpildo savo tikslą – žinios per pažinimą – ir tai iš tiesų matyti keliaujant po šias šalis. 

 

 


Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"