Paieška Australijos gyvūnai (1)

Australijos gyvūnai (1)

Berhardas GŽIMEKAS

 

Berhardas Gžimekas (Berhard Grzimek, 1909-1987) - žymus vokiečių natūralistas ir rašytojas, daug nuveikęs Afrikoje gelbstint, tyrinėjant tenykščius gyvūnus. Jis pagrįstai buvo vadinamas XX amžiaus Brėmu. „Gyvūnijos pasaulio enciklopedijos“, daugiau kaip dvidešimties knygų apie įvairių kontinentų gyvūnus autorius. Spausdiname jo įspūdžius iš Australijos (1966 m.).

 

Gyvūnas su apversta sterble

 

Kai pradedama kalbėti apie sterblinių gyvūnų „kišenes“, kiekvienas nejučia prisimena kengūros sterblę, esančią ant pilvo. Ji atrodo kaip namų šeimininkės prijuostės kišenė. Kengūriukas dažnai dirsčioja iš jos, kartais išlįsdamas iki juosmens lyg koks gatvės gyvenimo stebėtojas, patogiai atsirėmęs alkūnėmis ant palangės. Jei gyvūnas didžiąją gyvenimo dalį praleidžia stačias ant dviejų kojų, tai jo sterblė ir gali būti tik tokia; jei ne - vaikas greit iškristų. Tačiau yra sterblinių gyvūnų, kurių kišenė pritaisyta visai kitaip.

Tai paaiškėjo tik 1914 metais, kai zoologijos sodo darbuotojai, nepaprastai nustebę, netikėtai pamatė, jog vombato vaikas žvalgosi aplink, iškišęs galvutę tarp užpakalinių žvėriuko kojų. Vadinasi, vombato sterblė atsiveria užpakalio pusėn! Kiek žinau, tuo metu tai buvo vienintelis atvejis, kai vombatai nelaisvėje sulaukė palikuonių.

Mažajam vombatui pirmoji jo gyvenimo kelionė - nuo makšties iki sterblės - daug trumpesnė nei ką tik atvesto kengūriuko. Užtat vombatų pataitėms daug sudėtingiau apsikuopti savo „krepšelyje“. Jos negali, kaip kengūros, rankomis jį atverti, įkišti galvą ir išvalyti. Be to, ir vombatų letenos nepritaikytos šitokiems darbams: jos pernelyg trumpos ir nevikrios.

Dabar jau žinome, kodėl žemę rausiančių, olose gyvenančių žvėrelių sterblės beveik visada atsiveria užpakalio pusėn. Mat kasant žemę į sterbles pribyrėtų smėlio, žvyro; be to, ir bėgiojant trumpomis kojytėmis į tokią sterblę nesunku prisisemti žemių. Beje, ir koalų sterblė atsiveria į kitą pusę, nors tie žvėriukai gyvena medžiuose.

Pirmieji europiečiai, susidūrę su vombatais, nekvaršino sau galvos tokiomis smulkmenomis. Jiems vombatai buvo tik „laukinių kiaulių atmaina“. Todėl šaudė ir valgė. Pirmieji vombatus aptiko jūreiviai, sudužus jų laivui Baso sąsiauryje, kuris skiria Australijos ir Tasmanijos krantus. Išsigelbėjimą rado vienoje iš daugybės to sąsiaurio salelių. Jūreiviams vombatų mėsa patiko ir kai juos 1797 metais surado laivas „Frensis“, jie vieną žvėrelį pasiėmė su savimi ir padovanojo tuometiniam gubernatoriui Hanteriui.

Praėjus metams, sąsiauriu nuplaukė Dž. Basas (jo vardu sąsiauris ir pavadintas) bei M. Flindesas. Tikslas - ištyrinėti salas, kuriose gyveno tie neįprasti gyvūnai. Abu tyrinėtojai priėjo išvados, jog vombatai primena „mažas meškas“. Pirmieji atsikėlėliai žvėrelius pavadino barsukais, o jų mėsą - „barsuko kumpiu“. Neseniai vienoje knygoje perskaičiau, kad vombatas - tas pat, ką ir didelis žiurkėnas.

Tuo tarpu pirmieji atsikėlėliai į Port Džeksoną (dabartinį Sidnėjų) nustatė, jog vombatai gyvena ir kontinento gilumoje. Juos gerai pažinojo aborigenai. Pats vardas „vombatas“ paimtas iš jų kalbos.

Vieną vombatą iš Baso sąsiaurio salų botanikas Braunas atvežė į Londoną. Ten žvėriukas apsigyveno garsaus chirurgo Klifto namuose, kur su juo susipažino daugelis įžymių to meto anatomų, tarp jų - ir puikus chirurgas E.Choumas. šis vombatas buvo itin gero būdo ir patikliai eidavo prie kiekvieno, kas tik parodydavo norą pabendrauti. Vombatas atsistodavo ant užpakalinių kojų, priekines letenėles uždėdavo ant svečio kelių ir saldžiai užmigdavo, paimtas ant rankų. Net pakęsdavo, kai vaikai jį tampydavo po visus kambarius, o jei ir įkąsdavo, tai neskaudžiai - greičiau rodydamas, kad reikia laikytis žaidimo taisyklių.

E.Choumas 1808 metais smulkiai aprašė vombato įpročius. Pažymėjo, jog žvėriukas turi stiprų potraukį rausti urvus - tą jis mėgindavo daryti net kambariuose. Paminėta, jog daug nepatogumų sukelia naktinis gyvenimo būdas, nes vombatas nenuilsdamas bėgiodavo po namus; pažymėta, kad tai būdingas žolėdis gyvūnėlis.

Praėjus daugiau nei šimtmečiui, 1924 metais biologas V. Džonsas rašė, jog per tą ilgą laiką mūsų žinios apie vombatus maža kuo pasipildė.

Europiečių kolonistų požiūris į vombatus buvo dvilypis: žvėreliai lyg ir labai pravertė kaip „barsukų kumpiai“, tačiau ir baisiai pykdė, nes, turėdami daug jėgos, praardydavo vielos tvoras, kurios buvo pastatytos gintis nuo triušių. Be to, vombatų urvuose tie triušiai, reikalui esant, pasislėpdavo. Taigi triušiams skirti nuodai ir dujos naikino ir vombatus.

Vombatų medžioklės buvo labai smarkios. 1909 metais Viktorijos valstijoje jie buvo paskelbti kenksmingais gyvūnais. Net 1963 metais dar buvo sumokėtos premijos už 7814 užmuštų vombatų.

Juos ne tik šaudė, bet ir gaudė gyvus. Darydavo taip: prie pat urvo angos būdavo pastatoma dėžės pavidalo gaudyklė. Keletą dienų pabadavęs ir baimę nugalėjęs vombatas išlįsdavo iš urvo ir pakliūdavo į gaudyklę. Arba tiksliai toje vietoje, kur vombatas būdavo pasidaręs skylę sodo tvoroje, žemėn įkasdavo statinę ir ant jos padėdavo svyruojančią lentą. Vombatas ant tos lentos užlipdavo ir nukrisdavo statinėn.

Tyrinėdami pagautus ar nušautus vombatus zoologai greit nustatė, jog jų dantys visiškai kitokie nei likusių sterblinių gyvūnų. Tikrųjų šaknų jie neturi, auga visą gyvenimą, nuolat nudildami. Mat vombatai tenkinasi kietu pašaru. Vombatams, kaip ir bebrams, priekyje auga po du galingus kaplius. Taigi šiuos gyvūnus net būtų galima pavadinti „sterbliniais graužikais“. Jie minta žole, šaknimis, žieve, o kai pasitaiko - ir grybais. Vombatų kūno ilgis (kartu su trumpučiu uodegos stimburiuku) - nuo 70 iki 120 centimetrų, svoris - nuo 15 iki 27 kilogramų.

Požeminiai vombatų namai būna labai erdvūs - kiekvienas berniūkštis urvu galėtų nušliaužti iki migio. Vis dėlto geriau šito nedaryti. Vombatai savo gyvybę įnirtingai gina. Jeigu nutveriamas už pakarpos, vombatas dažniausiai smogia užpakalinėmis kojomis, o tas spyris būna toks stiprus, jog gali rimtai sužeisti užpuoliką. šuniui labai sunku ištraukti vombatą iš olos, nes tas neturi uodegos, į kurią būtų galima kaip reikiant įsikibti dantimis; vombato oda tokia stora ir stangri, kad į ją suleisti dantis beveik neįmanoma. Be to, tie raumeningi ir nevikrūs sunkiasvoriai savo urvuose trumpomis tvirtomis kojomis įsiremia į sieną, o nugara šuns galvą lyg presu prispaudžia prie lubų ar priešingos urvo sienos. Tokiu būdu jie yra ne sykį sulaužę šunų žandikaulius. Lygiai taip pat jie gali užspausti žmogaus ranką, mėginančią vombatą ištraukti iš urvo.

šiaip vombatai dažniausiai gyvena vieniši ir susieina tik per vestuves. Tačiau jų požeminiai koridoriai kartais susijungia. Antai sykį buvo aptikta kolonija, kurios ilgis - 800 metrų, o plotis - 60 metrų. Ar tokios kolonijos vombatai gyvena bendrą gyvenimą - kol kas niekas nežino. Dažniausiai kiekvienas urvas būna šalia nuvirtusio medžio ar prie lygios aikštelės, kurioje vombatai mėgsta pasivolioti saulės atokaitoje. Tie stambūs sterbliniai gyvūnai pramina patikimus takelius, kurie driekiasi ne vieną kilometrą. Kai Tasmanijoje vombatus nustota naikinti, jie urvus rausėsi tiesiog po gatvių grindiniu priemiesčiuose. Bet vombatai - naktiniai gyvūnai, todėl juos retai kas matydavo. Daugelis žmonių nė neįtardavo, jog vombatai gyvena prie pat jų namų.

Vombatai lengvai prisitaiko nelaisvėje, todėl jie paplito įvairiuose zoologijos soduose. Gaila, bet dėl naktinio gyvenimo būdo jų nepavadinsi eksponatais, kurie labai domintų lankytojus. Londono zoologijos sode vienas švelniaplaukis vombatas išgyveno 17 metų, šiurkščiaplaukis - net 20 metų. Bene labiausiai išpopuliarėjo pataitė Venda iš Melburno zoologijos sodo. Mat ji net dienomis laisvai vaikštinėdavo sodo takeliais ir leisdavosi lankytojų paimama ant rankų.

Sykį į naująjį Romos zoologijos sodą buvo atgabenta porelė vombatų. Kai specialistai juos apžiūrėjo, paaiškėjo, jog pataitė smarkiai apkandžiota. Matyt, jai gerokai kliuvo nuo patinėlio, kai viename narve plaukė laivu iš Australijos. Tai neturėtų stebinti, nes vombatai įpratę gyventi atskirai ir į poras sueina tik vestuvių metu.

Su ta porele ir vėliau buvo netikėtumų. Zoologijos sodo darbuotojas užmiršo nakčiai uždaryti žvėriukus specialiose patalpose su betoninėmis grindimis. Vombatai per naktį išsirausė urvą po aptvaru ir dingo. Tai atsitiko lapkričio mėnesį. Kaip vėliau paaiškėjo, žiemą jie praleido gretimame „Borgezių vilos“ parke, kuriame, beje, tais laikais gyveno (o gal dar ir tebegyvena) mūsiškiai, europiniai barsukai, apie kuriuos daugelis žmonių nė nežinojo. Mat parkas nakčiai būdavo uždaromas.

Tik kitų metų kovo mėnesį pavyko aptikti ir pagauti pabėgėlius.

Anksčiau zoologijos soduose gana dažnai beždžionės būdavo laikomos kartu su kokiais nors nejudriais gyvūnais, pavyzdžiui, su šarvuočiais ar vėžliais. Na, vargu ar tiems flegmatikams patikdavo tokia triukšminga draugija.

Kai Romos zoologijos sode vombatas buvo apgyvendintas pavianų aptvare, tuos nerimstančius kaimynus iš pradžių jis pakęsdavo su stoiška ramybe. Kai ateidavo maitinimo metas, jis neskubėdamas, solidžiai ir užtikrintai užimdavo savo vietą prie šėryklos, nekreipdamas nė mažiausio dėmesio į šūkalojančias ir besistumdančias beždžiones. Užtat jis pats beždžiones labai domino: joms vis atrodydavo, kad vombatas perdaug ėda. „Akiplėšą“ nutarė pamokyti. Iš pradžių pavianai sutūpė pusračiu ir ėmė nervingai kiloti antakius ir žiaumoti (tai - pirmasis beždžionių susijaudinimo ženklas); paskiau ėmė plekšnoti delnais į grindis, keletą žingsnių nubėgdavo šonan ir grėsminga išvaizda imdavo artėti prie vombato. Visi tie gąsdinimai ėjo šuniui ant uodegos: tas spektaklis vombatui nedarė jokio įspūdžio, jis kuo ramiausiai ėsdavo. Tada sykį pats drąsiausias pavianas ranką atrėmė į plačią vombato kaktą ir pamėgino storulį pajudinti iš vietos. Tačiau šis tik dar arčiau pasislinko prie šėryklos ir, įspėjamai šnopuodamas, ėdė kaip ėdęs.  Matyt supratusios, jog naujojo kompaniono dantys gana aštrūs, beždžionės vėliau nutarė imtis kitos erzinimo taktikos: jos vikriai prišokdavo čia iš vienos, čia iš kitos pusės ir iš panosės vombatui pagriebdavo gardžiausius kąsnelius. Kartais pavianams pavykdavo išvesti vombatą iš pusiausvyros ir jis stenėdamas puldavo skriaudiką, bet taip niekad ir nepavyko nutverti vikrių beždžionių.

Dažnai toks spektaklis baigdavosi neregėtu visuotiniu beždžionių žvygavimu ir „smėlio bombardavimu“, kai pavianai imdavo mėtyti į vombatą pilnas rieškučias smėlio, o šis, kaip kad daro asilai, imdavo spardyti abiejomis užpakalinėmis kojomis, taip pat sviesdamas oran smėlio viesulą. Tačiau rimtų susidūrimų niekada nebuvo. Iš tikrųjų, kaip nutverti tą storą ir stangrią kiaulės odą? Ausys ir kojos pernelyg trumpos, kad galėtum į jas įsikibti. Be to, beždžionės juto, jog vombatas moka kandžiotis...

Kai vombatas atsidurdavo bendrame narve su svetingais ir geranoriškai nusiteikusiais kaimynais, jis būdavo itin draugiškas. Antai makakos ir palminiai musangai net džiūgaudavo, gavę progos ant jo pajodinėti. O vombatas kuo ramiausiai pabūdavo arkliuku. Ir šiaip į visus gyvūnus jis žiūrėjo labai draugiškai, ramiai miegodavo sykiu su beždžionėmis, musangais ir viveromis, poilsio ar miego metu būdavo joms tarsi šilta krosnelė.

Nepaprastu noru bendrauti pasižymėjo ir vienas vombatas, pagautas jaunystėje šešių mėnesių amžiaus ir užaugęs pas vieną moterį Naujajame Pietų Velse. Nors jis ir rausdavo sode urvus, bet nepadarydavo jokios žalos želdiniams. Jis linksmai bėgiodavo su vaikais, mielai su visais žaisdavo, voliodavosi ant grindų, atsistodavo ant užpakalinių kojyčių ir net mėgindavo badytis lyg ožka. Namo sugrįždavo tada, kai užsinorėdavo ėsti.

Nelaisvėje, kada vombatai įsitikina, jog maisto niekada netrūks, jie gali keisti įpročius ir be pykčio kartu gyventi. Viena porelė taip net susilaukė vaikelio. „Gana dažnai iš sterblės pasirodydavo viena ar abi užpakalinės jauniklio letenėlės, - rašė zoologijos sodo direktorius V. štandingeris. - švelni šviesiai rožinė padų odelė rodė, kad kojytės dar nenaudojamos pagal paskirtį. Praėjus trims savaitėms po to, kai mes pirmą kartą pastebėjome vombačiuką, jis pradėjo išeidinėti iš sterblės ir bėgiodavo šalia motinos tol, kol jam nepasirodydavo, jog laisvėje būti pavojinga. Tada akimirksniu dingdavo savo saugiame prieglobstyje. Kai užaugo maždaug sulig triušiu, sterble nebesinaudojo. Kai ko nors išsigąsdavo, palįsdavo po motina, o ta rūpestingai ir meiliai uždengdavo jį savo kūnu, kaip perekšlė viščiuką.“

Vertė Zenonas BUTKEVIČIUS

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"