Paieška Australijos gyvūnai (3)

Australijos gyvūnai (3)

Berhardas GŽIMEKAS

 

Kaip žmonės ir blusos sudarė sąjungą arba Australijos (ir kitų) triušių istorija

 

Kalbant apie Australijos gyvūnus, būtina paminėti vienus iš jų, kurie nors ir nepriklauso „tikriesiems australiečiams“, tačiau užima gana svarbią vietą Penktojo kontinento faunoje. Tie gyvūnai - tai triušiai (Oryctolagus cuniculus). Ilgą laiką triušiai buvo patys gausiausi tarp mažųjų Australijos gyvūnų. Buvo laikas, kai triušių skaičius gerokai viršijo kontinento žmonių skaičių (apie 750 milijonų triušių ir 10 milijonų žmonių).

Išleista krūvos pinigų, kovojant su prakeiktais kenkėjais: pastatytos tvoros, perkirtusios beveik visą kontinentą, jų ilgis - tūkstančiai kilometrų; triušiai įvairiausiais būdais naikinta, kasmet jų žūdavo šimtai milijonų. Tačiau visos pastangos - veltui. Ilgaausiai klestėjo. Jeigu atsiminsime, jog dešimt triušių suėda tiek pašaro, kiek viena avis, tai nenustebsime sužinoję, jog vien vakarinėje Naujojo Pietų Velso dalyje avių skaičius nuo 15 milijonų 1891 metais sumažėjo iki 7,3 milijono 1911 metais. O avys - ne tik mėsa, bet ir vilna.

Jei norime iš arčiau susipažinti su tais mažyčiais šauniais ilgaausiais padarėliais, beveik šimtą metų turėjusiais svarbią reikšmę Australijos likime (o dar ir šiandien tos reikšmės nepraradusiais), tai pirmiausia privalome žvilgtelėti Europon. Mat triušiai - europiečiai. Tačiau keistas dalykas - čia, savo namuose, triušiai niekada nebuvo virtę nelaime. Europoje jie plito labai santūriai.

Tarpledynmečių periodu laukiniai triušiai pas mus gyveno visur, bet vėliau sugebėjo išsilaikyti tik vakarinėje Viduržemio jūros šalių dalyje: Ispanijoje (kuri, beje, vardą gavo iš finikiečių žodžio, reiškusio „triušis“), Maljorkos, Menorkos salose ir dar keliose mažesnėse salelėse; taip pat kraštuose, esančiuose šiaurės Vakarų Afrikos pakraštyje. Į visas kitas vietas pasaulyje, kur dabar gyvena triušiai, juos atvežė žmonės.

Viduramžių pradžioje nei Vokietijoje, nei Anglijoje nebuvo nei naminių, nei laukinių triušių. Pirmuosius keturis triušius 1149 metais gavo garsaus benediktinų vienuolyno „Korvėjus prie Vezerio“ abatas dovanų nuo prancūzų šv. Petro vienuolyno Solinjake abato. O štai garsus XIII amžiaus gamtos tyrinėtojas vienuolis Albertus Magnus taip ir numirė, nepamatęs  gyvo triušio.

Dar XIV amžiaus pradžioje už vieną tokį „naminį zuikį“ buvo mokama tiek pinigų, kiek už paršiuką. Į Angliją ir artimiausias saleles triušiai pateko maždaug tuo pačiu metu, kaip ir Vokietijon. 1235 metais pirmą sykį pasirodo pranešimas, jog Anglijos karalius iš savo parko „Gilford“ padovanojo dešimt triušių, kad šie būtų veisiami, daugintųsi. Matyt, triušiams neblogai sekėsi, nes jau 1257 metais deputatai, atstovavę Dansteriui ir Somersetui, ima skųstis, jog tie nauji gyventojai daro žalą.

Europoje gyvenantys laukiniai triušiai, bent jau jų absoliuti dauguma, kilę iš sulaukėjusių naminių triušių, o ne iš atvežtų laukinių.

Jiems geriausia gyventi ten, kur žiemos nešaltos, vasaros nekarštos (pavyzdžiui, salose prie Kalifornijos, Naujojoje Zelandijoje, Anglijoje, Australijoje). Jei triušių niekas labai netrikdo, jie greitai veisiasi. Būna, kad viename hektare gyvena net 25-37 suaugę triušiai. Teisybė, pasitaiko atvejų, kai ta gausi bendruomenė staiga labai sumažina savo narių skaičių.

Yra vietų, kuriose veisti triušius niekaip nesiseka. Antai Nju Džersio valstijoje medžioklės reikalams 1951 metais buvo paleista 20 tūkstančių triušių (už 27 tūkstančius dolerių - tų laikų pinigais). Kai prasidėjo medžioklės, paaiškėjo, jog jų viso labo liko tik 1600, taigi kiekvienas sumedžiotas triušis kainavo 17 dolerių! Panašiai atsitiko ir kai kuriose kitose valstijose.

Vidurio Europoje aukščiau nei per 400 metrų nuo jūros lygio triušiai gyventi nenori; neprasiskverbė jie ir tolėliau į Rytus, tik iki Pietų Lenkijos, Ukrainos, Vengrijos ar Graikijos salų.

(Beje, sovietmečiu laukinius triušius buvo mėginama apgyvendinti ir Pietų Lietuvoje, bet iš to juokingo bandymo, žinoma, nieko neišėjo. - red. pastaba).

Tikra žemdirbių rykšte triušiai virto tik Anglijoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje ir Tasmanijoje. Anglijoje fermeriams nervus kaip reikiant gadinti jie pradėjo nuo XIX amžiaus vidurio, tai yra nuo to momento, kai buvo išrasti baisūs spąstai - giljotinos. Naktį pakliuvę į tuos kankinimo įtaisus triušiai dažnai kybodavo juose iki ryto, baisiai klykaudami iš skausmo, kol pagaliau laukų šeimininkas teikdavosi apeiti savo valdas ir pribaigti nelaiminguosius. Tačiau į tuos spąstus patekdavo ne vien triušiai. 10-15 procentų „laimikio“ sudarydavo lapės, barsukai, kiaunės, katės, šunys ir plėšrieji paukščiai. Tokiu būdu kartu su triušiais buvo naikinami ir jų natūralūs priešai. Todėl nuo to laiko, kai Anglijoje išplito tie spąstai, žiurkių ir triušių skaičius nepaprastai padidėjo. Daugelis valstiečių labai neblogai uždarbiavo, pardavinėdami triušieną, todėl visai nenorėjo, kad jų skaičius sumažėtų. Susiklostė įdomi padėtis - vieni keikė laukinius triušius, kiti į juos žiūrėjo labai palankiai.

Tačiau kai triušiai pradėjo varžytis dėl paskutinių žolės stiebelių su karvėmis ir avimis kai kuriuose Anglijos ir Australijos rajonuose, mokslininkai pagaliau nutarė iš arčiau susipažinti su tais ilgaausiais piktadariais. Iki tol apie juos beveik nieko nežinota, nors triušiai jau kada šeimininkauja mūsų laukuose ir daugelį metų gyvena triušidėse. Tačiau tie, kas nutarė kokiai nors gyvūnų rūšiai padėti ar ją sunaikinti, pirmiausia turi gerai ištyrinėti ir tik tada imtis darbo.

Kaip surasti būdą, kad laukinius triušius būtų galima stebėti jų natūralioje aplinkoje? Juk jie nuo ryto iki vėlyvo vakaro miega savo urvuose, o jų „antžeminis“ gyvenimas prasideda tik naktį?

Mokslininkai, tyrinėję triušių gyvenimą Anglijoje ir Australijoje, pastatė specialius aptvarus su stebėjimo bokšteliais kampuose: šviečiant prožektoriams, buvo matyti, ką triušiai veikia. Beje, jie greit priprato prie prožektorių ir į jų šviesą visai nekreipė dėmesio. Kartais triušių aikštelės būdavo apšviečiamos infraraudonaisiais spinduliais. Be to, buvo sukurti specialūs urvai su stiklo sienele, per kurią buvo matyti, ką triušiai veikia po žeme. Apie viską, ką tuo būdu pavyko sužinoti, savo įdomiose knygose papasakojo A. Tomsonas (1956) ir K. Loklis (1964). Beje, dabar beveik kas du mėnesiai publikuojami vis nauji pranešimai apie bandymus su laukiniais triušiais.

O paaiškėjo štai kas. Aptvertame „triušių pasaulyje“ iš pradžių viskas klostosi taip pat, kaip ir natūraliose jų kolonijose, kur netrūksta nei erdvės, nei pašaro. Aptvaruose po gana karštų susirėmimų greitai paaiškėja, kas yra kas: atsiranda stipriausias, kuris ir tampa tos kolonijos „karaliumi“. Jis ima į porą vieną pataitę ir kartu su ja užvaldo tą aptvaro dalį, kur auga vešliausia žolė. Į tą teritoriją kitiems triušiams, ypač patinams, užeiti griežčiausiai draudžiama. Neatsargūs užklydėliai tuojau pat stveriami už pakarpos ir išvejami lauk. Tuo tarpu „karalius“ turi teisę užsukti į kitą sklypą, nors ten jau ir įsikūręs kuris nors iš pavaldinių.

Kai „karalius“ pagaunamas ir pašalinamas iš aptvaro, tarp kitų patinų išsyk prasideda pjautynės-rietynės, kol kuris nors nenugalės ir neįsitvirtins tuščiame soste. Jei po viso šito aptvaran vėl paleidžiamas senasis „karalius“, tai jam toli gražu ne visada pavyksta užimti buvusią padėtį. Dažnai jis nusirita net iki triušių bendruomenės „padugnių“. Kai kurie fiziškai silpni ir bailūs patinėliai per visą gyvenimą taip ir neišsikovoja nuosavo sklypo ir žmonos, todėl priversti trainiotis aptvaro pakraščiuose ar glaustis jo pakampėse. Tie nevykėliai net miega žemės paviršiuje, o ne urvuose.

„Namą“ stato triušienė, beje, visada pati viena. Sutuoktinis nebent letenėle resykiais pasikapsto šen bei ten. Bet paskiau, kai viskas gatava, abu sulenda į pačią giliausią, patogiausią migį ir saldžiai miega kiaurą dieną iki vakaro. Triušiukai visada ilsisi kartu su tėvais.

 

Bus daugiau.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"