Paieška Želdynai mieste ir užmiestyje

Želdynai mieste ir užmiestyje

Vytautas LEšČINSKAS

 

2007 m. gegužės 15 d. Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijoje įvykusiame Želdynų apsaugos ir tvarkymo tarybos prie Aplinkos ministerijos posėdyje dalyvavęs Vilniaus Gedimino technikos universiteto Miestų statybos katedros profesorius, habilituotas daktaras Konstantinas Jakovlevas-Mateckis mano, jog šiandien Lietuvoje pradeda atsirasti nepageidautinų tendencijų puošiant želdynais ne tik miestus, bet ir kaimo sodybas. Tai vyksta todėl, kad atvežama iš užsienio – iš Nyderlandų, Vokietijos – sodinukų, kurie yra pritaikyti ne mūsų klimato sąlygoms, be to, jie neatitinka Lietuvos kraštovaizdžio pobūdžio.

 

Reikia kvalifikuotų kraštovaizdžio architektų

 

štai pastebima, jog net kaimo vietovėse prisodinta galybės tujų. Tiesiog sodyba užsodinama tujomis. Pasak Konstantino Jakovlevo-Mateckio, ne tik anksčiau, bet ir  dabar graži sodyba atrodo ta, kuri turi vešlų sodą, kurioje auga vienas kitas klevas, liepa. Juk Lietuvoje yra ne tik kelių rūšių, bet ir kelių veislių liepų. Tad galima vien liepomis sodybą papuošti taip, kad vienas medis baigs žydėti, o pradės žydėti kitas, trečias…  Ir ilgai, net kelis mėnesius, sodyboje mėgausimės liepų kvapu. Tačiau dažnai susiviliojama naujomis medžiagomis, mėginama namus “apsiūti” stiklu, juos sudėlioti tarsi į savotiškas tujų sienų dėžes. Bet, reikia manyti, jog ta tendencija yra laikina. Žmonės tikriausiai atsitokės, pamatys, kad vis dėlto gyventi tujų apsuptyje nėra labai jauku, nes tai kuria ne Lietuvai būdingą kraštovaizdį.

Be to, dabartiniu metu Lietuvoje nėra tikrų kraštovaizdžio architektūros specialistų. šią veiklą plėtoja neparengti žmonės, bet jie save vadina kraštovaizdžio architektais. Tai įvairūs žmonės: miškininkai, agronomai, geografai ir panašiai. Vis dėlto kraštovaizdžio architektūra yra viena iš architektūros šakų ir šiuos darbus turi atlikti specialistai, įgiję deramą išsimokslinimą. ši specialybė yra neleistinai užmiršta;  Lietuvoje dabar kraštovaizdžio architektai net nerengiami.  

“Kita vertus, dideliuose miestuose šiuo atžvilgiu situacija ne tokia prasta, - pastebėjo profesorius. – Gerai, kad šiandien jau atvežami ir sodinami suaugę, dideli medžiai; persodinami jie su žemės gumulu. Toks medis iš karto formuoja tos vietos,  kurioje pasodinamas, peizažą. Anksčiau sodindavome penkerių-aštuonerių metų medelius, o dabar atvežama dvidešimties-dvidešimt penkerių metų sodinukų, kurie vos pasodinti sudaro gerą vaizdą. Pažvelkime, kaip malonu vaikščioti Vilniaus Gedimino prospektu, kai pasodinti nauji medžiai. Neseniai man teko lankytis Lenkijoje, Vokietijoje; ten mačiau, kad lygiai taip pat, kaip ir Vilniuje, Gedimino prospekte, sodinami jau paūgėję medžiai su žemės gumulu. Net ir medžio pasodinimo, jo maitinimo, drėkinimo principai – tie patys. Tad šiam miestų gatvių puošimo būdui tikrai reikia pritarti…  Dar viena mūsų miestų yda: projektuodami skverus, formuodami jų aplinką, tas nedideles teritorijas gal per daug užklojame kietosiomis medžiagomis. Mieste kiekvienas žaliasis lopinėlis turi būti išsaugotas. Ir nėra reikalo skverą paversti taku ar takų sankryža. Norėčiau dar atkreipti dėmesį į tai, kad vis dėlto daug trūkumų yra tvarkant miestų gatvių želdynus. Miesto želdynai kenčia dėl to, jog  gatvėse naudojamas neribotai didelis kiekis įvairių druskų; sniegas su tomis druskomis stumiamas į kelkraščius, į gatvių pakraščius, na, ir aišku, dirvožemis užteršiamas, todėl skursta ar visai sunyksta medžiai, kad ir kokie jie būtų vešlūs. Tikrai  apmaudu, kai pamatai: pasodino gražų medį; porą metų jis klestėjo, o kai pradeda leisti ilgesnes šaknis, iš gerai patręštos duobės pakliūva į užterštą dirvą ir pradeda nykti…  Taigi manau, kad šie klausimai yra spręstini. Turbūt Aplinkos ministerija turėtų irgi skirti didesnį dėmesį gatvių priežiūros reikalams. Kadangi druska pigiausia, ji ir vežama iš Baltarusijos, barstoma gatvėse. Reikia ieškoti ir kitų gatvių priežiūros priemonių.”

 

Pirmenybė – vietiniams augalams

 

Kaip mano Konstantinas Jakovlevas-Mateckis, atspariausi yra vietiniai augalai, kurie Lietuvoje auga nuo senų senovės. Todėl reikia nebijoti sodinti paprastuosius klevus, paprastąsias liepas, paprastuosius skirpstus – vietines medžių ir krūmų rūšis. štai pavasarį tiesiog negali atsidžiaugti ir pražydusiomis ievomis. Aišku, tik ievos turi būti sodinamos reikiamoje vietoje. Jos tiesiog nuostabiai tinka prie vandens telkinių.  

Reikia atsiminti, kad mūsų krašte esama ir nemaža gražių krūmų. Pavyzdžiui, gražiai puošia aplinką paprastieji putinai, sodo putinai, įvairių rūšių gudobelės. Taigi teikime pirmenybę vietiniams augalams – medžiams ir krūmams. Jie bus atsparesni; nereikės bijoti, kad nušals.

Turėtume rimtą dėmesį skirti ir gėlynams. Kokia bebūtų sodyba, sklypas, gėlynas turi suvaidinti nepaprastai didelį vaidmenį. Tegul jis bus nedidelis, bet sužydusios gėlės  papuoš urbanizuotą aplinką taip, kaip moters ranką žiedas su brangiuoju akmeniu. Tiesa, dažnai žmonės bijo veisti gėlynus, nes yra įsitikinę, jog jiems reikia itin didelės priežiūros. Bet ne visada būtina tam skirti daug laiko ir jėgų. Tai priklauso nuo gėlyno tipo. Didelės priežiūros, aišku, reikia vienmečių, dvimečių augalų gėlynams, kurie, žinoma, atrodo įspūdingai: vienmetės, dvimetės gėlės labai ilgai žydi – maždaug nuo vasaros vidurio iki pat šalnų. Bet jas, aišku, tenka rimtai globoti. O jei pats negali išsiauginti daigų – ir išlaidos didesnės. Jei įveisi daugiamečių augalų gėlyną, tada ne kažin kiek tas malonumas kainuos, o tokio gėlyno priežiūra anaiptol nėra sudėtinga. Pavasarį, žinoma, reikia kiek prižiūrėti – kad augalai įsitvirtintų, kad, sakysim, garšvos gėlyne nepradėtų augti, o toliau gėlės pačios kovoja su piktžolėmis, nustelbia jas savuoju gyvu kilimu. Tik reikia mokėti gėlyną tinkamai sukomponuoti. “Prisimenu, praėjusią vasarą nuvažiavau į vieno savo draugo sodybą,  jis ir sako: reikėjo atvažiuoti prieš dvi savaites – mano gėlynas tada taip gražiai žydėjo. Dabar, girdi, jau neliko žydinčių augalų. Vadinasi, gėlės buvo parinktos tokios, kurios visos žydėjo vienu metu. O geriausia, kai gėlynas žydi nepertraukiamai – vienas lopinėlis nuo ankstyvo pavasario pradeda žydėti, kitas lopinėlis pražysta vasaros pradžioje – vieni ar kiti augalai žydi iki vėlyvojo rudens. Kita vertus, gėlyną reikia sukomponuoti, kad pirmame plane būtų žemos gėlės, toliau – kad kiltų vis aukštyn, kuo toliau, tuo aukštesnės gėlės turi būti sodinamos. Tada gėlynas atrodys reljefiškas, išvaizdus. Ir net gėlės, kurios jau peržydėjo, tokiame reljefiškame, dinamiškame gėlyne atrodys gražiai ir puoš sodybą. Nereikia, kad būtų su vienodo dydžio augalais, kad neatrodytų kaip nukirpti. Paskui, rudenį, reikia neužmiršti gėlyną sutvarkyti. Tai yra labai svarbu, nes dažnai šeimininkas prieš žiemą nenupjausto stiebų, nenuravi ir pan., o paskui, pavasarį, kai jau pradeda tvarkyti, tai, stengdamasis išrauti kiaulpienę ar kokią kitą piktžolę, išlendančius iš žemės daigelius nulaužo. Taigi tada gėlynas nukenčia ir būna ne toks spalvingas… Gražu, žinoma, sodyboje ir alpinariumas. Bet jam ir priežiūros ne bet kokios reikia. Alpinariumo pirmame plane visada sodinami žemi augalai; pro juos prasimuša vis dėlto ir piktžolės, kurias būtina pašalinti. Alpinariumas – vertas dėmesio gėlynas, jei jis įrengtas tinkamoje vietoje. Tam reikia kokios nors pakilumėlės, šlaitelio, kuriame įkomponuojami akmenys. Kartą mano sodybos kaimynas pasikvietė mane patarti, kaip geriau įsirengti alpinariumą, kurį jis sumanė kurti lygioje vietoje – supylė kapčių, o akmenis sudėliojo stačiai, surikiavo kaip kareivius. Ir kai porą pastatytų akmenų paguldžiau, labai nustebo, girdi, jie bus nelabai matyti. Sakau jam: taip ir turi būti. Svarbu, kad atrodytų taip, tarsi vienas ar kitas akmuo jau šimtą metų ten guli. Mat norint sudaryti reikalingą alpinariumo reljefą, reikia skirtingo dydžio bei aukščio akmenų. Tada galima panaudoti ir didesnį akmenį, bet jei jis gulės, jis ir dominuos. Taigi nebijokime pamėginti ką nors sava, originalu sukurti. Žinoma, visada pravartu pasitarti su specialistais. Alpinariumas yra tinkama puošmena, bet jį reikia tinkamai įrengti”, - aiškino profesorius.

 

Vandens telkinukai – ne pavėsyje

 

Labai pagyvina gėlyną ir visą aplinką vandens telkinys, nes juk ir gamtoje gražiausi kampeliai – prie vandenų. Tad nebijokime vandenį pasitelkti ir puošdami sodybos sklypą. Bet reikia visada pagalvoti, kaip parinkti tinkamą vietą mažam baseiniukui, vandens akiai, kad ji būtų visada apšviesta saulės, nes tik tada vanduo atrodys gražiai; jei įkomponuosime pavėsyje – visai nebus efekto. Mat gražiausia, kai augalai atsispindi vandenyje, kai atsimuša jo paviršiuje šalia padėtas didelis akmuo. Svarbu, kad tas vandens telkinys atrodytų lyg natūralus, kad nebūtų jokių betoninių ar akmeninių sienelių aplinkui. Labai gražu, jei mažyčiame tvenkinuke atsiranda ir kokia vandens čiurkšlelė; tada ji dar labiau pagyvina gėlyną. Dabar yra daug visokių įrenginių, kurie naudoja vandenį iš baseinėlio: įtaisomas siurbliukas ir nuo kokio akmens šlaiteliu teka vanduo – atrodo lyg šaltinis almėtų. Galima dar kriokliuką įrengti.

Labai patartina tvenkinuke pasodinti vandens augalų. Tie augalai įkomponuojami tvenkinėlyje, kurio dugnas turėtų būti nevienodo gylio, kad galima būtų nuleisti į vandenį krepšius su augalais. Tam tinka plastikinės pintinės. Tada paprasta kad ir kasmet išimti tą augalą, patręšti, sumedėjusias šaknis pašalinti ir t.t. Patogu tinkamai sukomponuoti augalus, talpinant juos į krepšius, kurių vandenyje nė nematyti, nes suvešėję augalai juos pridengia. Tai yra labai gražu.

Gerai, kad naujų sodybų savininkai renka akmenis, naudoja juos gyvenamajai aplinkai papuošti, tad šie akmenys gali išlikti. Juk kelių tiesėjai akmenis trupina į skaldą. O akmuo yra viena iš sodybos puošmenų. Dar po kokių penkiasdešimt metų, kai Lietuvos laukuose iš viso akmenų beveik neliks, jie sodybose atrodys vos ne kaip kokios skulptūros. Keletą akmenų padėjus, juos sukomponavus ant žalios vejos, visada išeina puikus papuošalas.

 

Gyvatvorės: kerpamos ar natūralios?

 

Gyvatvorės yra dviejų tipų. Paprastai kaimo ar miesto kraštovaizdyje populiarios laisvai augančios gyvatvorės, kurios formuojamos iš gražiai žydinčių krūmų ir nekarpomos, auga natūraliai. Kito tipo gyvatvorės – tos, kurios formuojamos, karpomos. Tokios karpomos gyvatvorės paprastai gražiai atrodo sodyboje ar gyvenamojo namo, esančio mieste, aplinkoje. Priekinėje, reprezentacinėje sklypo dalyje gražiai atrodo pakarpyta gyvatvorė. Jei tos gyvatvorės augalai yra skirtingo aukščio, jiems suteikiamos kokios nors formos, ypač namo durų aplinkoje: iš gyvatvorės augalų formuojami, pavyzdžiui kubai, rutuliai ar kitos figūros. O tokių tinkamų krūmų, iš kurių galima įvairias figūras karpyti, yra ir jie gražiai atrodo. Tai, pavyzdžiui, blizgantysis kaulenis, paprastasis ligustras ir kiti. O jau už namo, sklypo rekreacinėje dalyje, poilsio zonoje, kuri yra uždaresnė, intymesnė, įrengiame terasą. Joje smagu ir šeštadienį, sekmadienį pietauti, vakarieniauti, su draugais pabendrauti. Aišku, šioje sodybos dalyje jau karpomosios gyvatvorės nelabai tinka. Ten geriau formuoti laisvai augančias gyvatvores. Jos gali būti gražiai žydinčios. Tinka ir jazminai, ir putinai; galima net rododendrus, japonines azalijas panaudoti. Pirmame plane verta įterpti kokį įspūdingesnį krūmelį, pavyzdžiui, hortenziją. Taigi toje intymiojoje zonoje turi būti tam tikras natūralios gamtos vaizdas.

O priešais namą reprezentacinė, paradinė zona gali būti puošiama santūriau. Tik paprastųjų alyvų geriau nenaudoti, joms reikia didesnės priežiūros, nes daug atžalų leidžia. Bet yra labai gražių vengrinių alyvų, kurios neleidžia atžalų, žydi gana ilgai ir labai dekoratyviai atrodo: įvairiaspalviai žiedai: balti, rožiniai, violetiniai. Yra ir kitų tinkamų alyvų rūšių. Apskritai medžių bei krūmų, kurie leidžia atžalas, patartina vengti.

Atviresnėse vietose, didesniuose plotuose labai įspūdingai atrodo beržai, kurių yra įvairių rūšių: karpuotieji, svyruokliai ir kt. Beržas ypač ryškiai atrodo pušyno pakraštyje; tai pušiai draugiškiausias medis. Jo gražūs lapai, daili laja. Beržas gražiai žydi, be to, tai vienintelis mūsų medis baltu kamienu. Jis ir prie vandens labai tinka. Bet reikia prisiminti, jog tai didelis, greitai augantis medis. Tad mažame sklype beržo sodinti nėra kaip.

 


Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"