Paieška Rengiamo spaudai romano „Žmonės iš sutemų“ ištrauka

Pabaigtuvių vainikas

Rengiamo spaudai romano „Žmonės iš sutemų“ ištrauka

Vytautas LEšČINSKAS

 

Atėjus rugiapjūtei nusistovėjo ramios, saulėtos dienos. Ūkininkai stengėsi kaip galėdami spėriau žiemkenčius kirsti: nežinia, ar ilgai giedra truks. Ims staiga ir prakiurs dangus, o tada nei pjauti, nei nupjautus javus kluonan vežti. Saulėtų orų gali savaitę ar dvi neregėti.

Levickai sumanė talką telktis: iš anksto su kaimynais ir toliau gyvenančiais ūkininkais mėgino tartis, o kad tų laisvų neužteko – dauguma savus javus tebeguldė – pora miestelyje gyvenusių vyrų, bežemių, nusisamdė. Susidarė gražus būrelis: septynetas dalgių iš kiemo vos saulei kilstelėjus išlingavo, septynetas skarelių paskui juos nušvytavo.

- Vardan Dievo Tėvo… – peržegnojo brandžiai svyrančiomis varpomis vilnijantį  lauką šeimininkas. – Tai pradedam!..

- Pradedam!.. Pradedam!.. –  žvaliai atliepė jam pulkelis pjovėjų bei rišėjų.

Ir vienas po kito bedėsi žemėn dalgiakočių smaigaliai, sužvango pustomi ašmenys.

Pirmas į barą stojęs Feliksas ėmė varyti plačią pradalgę; jam iš paskos palinko rišėja – žmonos jauniausioji sesuo Ona. Įkandin šeimininko sukruto talkininkai. Žingsnelis po žingsnelio pjovėjai slinko priekin, ir vis platėjo šviežios ražienos ruoželis, rišėjų nuguldomas pirmaisiais pėdais.

Saulei artėjant prie laidos pjovėjai baigė varyti paskutines pradalges, paskui juos besilankstydamos moterys tvirtais ryšiais suveržė paskutinius pėdus, o patį paskutinį dar perrišo greitomis supinta rugiagėlių girlianda. Sodybos link pjovėjai su rišėjomis traukė dainuodami, juokaudami, būrelio priekyje nešdami rugiagėlėmis padabintą paskutinį pėdą. Feliksas vos spėjo talkininkus aplenkti ir pagal seną paprotį prie kiemo vartų pasitikti.

Džiugiai besišypsančiam šeimininkui teko išklausyti talkininkų sveikinimus ir linkėjimus, priimti išpuoštą rugių pėdą ir nulenkti galvą, kad dvi vyriausios rišėjos pasiektų jam ant kaklo užkabinti svarų, svaiginamai maloniai brandžiais grūdais kvepiantį rugių varpų vainiką.

- Darbas padarytas, gaspadoriau, galiu pabūt už šinkorių! – šūktelėjo kažkuris iš vyrų.

Talkininkai suklego, praskydo juokais. Visiems smalsu buvo, kaip ūkio savininkas šmaikštuoliui atsikirs.

- šinkuot – ne dūduot, pats moku… Ir šinkalo atsiras: jei ne po vežėčiom, tai po akėčiom, - nieko nelaukęs juokdamasis atšovė Levickas.

- Bravo, br-ravo-oo! –  gyrė šeimininko atsaką talkininkai.

Taip paskatintas Feliksas toliau savo iškalbą rodė: liaupsino pjovėjų ir rišėjų triūsą, dėkojo už bendromis pastangomis labai greitai atliktą vieną iš didžiausių bei svarbiausių ūkio darbų.

Vos jam baigus šneką, šeimininkė, kaip mokėdama iškilmingiau, pakvietė visus rugiapjūtės pabaigtuvių vaišių.

Kol talkininkai prausėsi, abu suaugusieji Levickai – tėvas ir sūnus – išnešė iš trobos stalą, kurį dar daugiau negu dvigubai pailgino, pristatę prie vieno jo galo malkoms pjauti skirtą medinį ožį bei paguldę ant jo nukeltas nuo vyrių priemenės duris. Benė su Ona vikriai užklojo tą bendrą stalą baltomis staltiesėmis ir ėmė nešti valgius.

Pirmiausia ant improvizuotos skobnies atsirado pilvotas molinis puodas, prikrautas iki viršaus bulvinių blynų, nuo kurių, nuėmus indo dangtį, mušė karštis. Mat iš popiet pasikastų šiųmečių bulvių duonkepėje ant džiovintų kopūstų lapų iškepusi blynus, šeimininkė specialiai sudėjo juos į molinuką ir įšovė ilgai karštį laikančion krosnin, kad ligi vakaro neatauštų. šalia puodo Ona padėjo ant stalo du talpius molinius dubenis su grietine maišytos varškės – šiame krašte mėgstamiausio priedo prie bulvinių blynų..

Kiemą ėmė gaubti sutemos. Tuo metu jau gerai apmalšinusiems alkį vyrams parūpo linksmybės. Jie prisiminė, kad rytojaus dieną, sekmadienį, miestelio bažnyčioje –  šventosios Onos atlaidai, per kuriuos suplūsta daugiau žmonių negu kitiems  čionykščiams vasaros atlaidams – Jėzaus širdies ar Žolinės – atėjus. Suvažiuoja, pėsčiomis susirenka per šventąją Oną kas tik įstengia ne tik iš vietinių, miestelio ar aplinkinių kaimų gyentojų, bet daugelis ir iš kitų parapijų atkanka. Galbūt todėl, jog einantis galop liepos mėnuo žemdirbiui ypač svarbus metas, dažnai sutampantis su rugiapjūtės pabaiga, kai jau galima matyti, kaip užderėjo svarbiausi iš visų javų – rugiai ir spręsti, ar užteks artojo šeimai duonos ligi kitos pjūties. Tad giminėje esančias bei kaimynystėje gyvenančias Onas, senas ar jaunas, kuo iškilmingiau žmonės pasveikinti, pamaloninti stengdavosi.

O Levickų sodyboje tą vakarą švęsti atsirado netgi dviguba proga. Viena, jog rugiai tik ką nukirsti, taigi pabaigtuvės, antra – jei rytoj atlaidai, vadinasi, šiandien – jų išvakarės. Tuo labiau, jog tarp talkininkių buvo ir jaunyste švytinti, devyniolikmetė Ona – Benės jauniausioji sesuo.

Tad vyrai, nieko nelaukdami pasigavo jau atspėjusią jų vylių bei senu papročiu apsimestinai lyg ir mėginančią sprukti merginą, nešte išnešė į kiemo vidurį ir ėmė kilnoti, aukštyn mėtyti, šūkaudami: opa!.. opa!..

Negana to, pagaliau laime spindinčią visų jauniausią rišėją nuleidę žemėn, pastatę ant kojų, sveikintojai suskato skanduoti:

               Ona, Ona – gera žmona,

               Atnešė blynų su smetona!..

O kad pagerbtoji, vėlgi senu papročiu, jau ne vien vyrų – visų talkininkų – ratu apstota tyčia kurį laiką branginosi – tik šypsodamasi kraipė galvą, rankomis plojo tarsi nė neketindama atsilyginti, kažkuris iš vyrų paleido šiepdainę:

               Ona, Ona –  prasta žmona:

               Nei arielkos, nei pyrago,

               Nei alaus iš ožio rago!..

Akimirksniu talkininkai pasigavo dainušką ir ėmė varyti choru, kol pagaliau Ona lyg ir susipratusi nubėgo trobon. Neilgai trukusi grįžo, nešdama priešais save ant pailgo medino padėklo paguldytą dar šiltą šiame krašte labai mėgstamą šventinį kepinį: plokščią varškinį pyragą, vadinamą mazurka, kurio įdarui buvo naudojami plakti kiaušiniai su cukrumi bei šviežia varškė. Ant to paties padėklo kampo išdidžiai kyšojo ir iš namų šeimininko, jos svainio Felikso išprašytas butelis naminukės.

- Valio mūsų Onai, valio!.. – nuaidėjo džiugūs talkininkų šūksniai: tokio iškilmių kaltininkės dosnumo niekas nesitikėjo.

Iš tolo saldžiai kvepiančio pyrago ragauti varduvininkei ilgai raginti neteko.

Skanėsto gabalėliai nykte nyko valgytojų burnose. Kartu seko ir Onos pastatytas krūminės butelis. Tad jos vardynų svečiais tapę talkininkai, ypač vyrai, iš naujo įsilinksminę prisiminė dar vieną seną rugiapjūtės pabaigtuvių paprotį: puolė laistytis vandeniu. Gainiojo jie moteris bei vienas kitą po kiemą kuris su ąsočiu ar kokiu kitu indu rankoje, o kuris – ir su visu kibiru, stengdamiesi kliustelėti vienas ant kito kuo daugiau vandens; ir nors prieblandoje dažnai prapildavo pro šalį, greitai beveik visų vyrų marškiniai, moterų palaidinukės peršlapo ligi paskutinio siūlo. Kai kurie liko išmaudyti nuo galvos iki kojų. Ne prasčiau už kitas moteris buvo išprausta ir varduvininkė.

šaltas vanduo pagaliau atvėsino net uoliausių laistytojų įkarštį. Prisiminę, jog rytoj taip pat neteks kiek nori drybsoti, reikės į atlaidus rengtis, talkininkai pradėjo skirstytis. Samdiniams Feliksas pažadėjo po sulygtą už darbo dieną pūdą grūdų kiekvienam rytoj į miestelį atvežti – vis tiek teks bažnyčion su šeima važiuoti. Abu, apsidžiaugę, jog jiems, privargusiems po rugiapjūtės darbo bei apsunkusiems nuo pabaigtuvių vaišių, neteks kulniuoti namo su svariais maišėkais ant pečių, išėjo net smagesni už ūkininkus, kuriuos Levickai tikino prireikus patalkininkausią kuliant javus, raunant linus ar dirbant kitą atskirai šeimai dienų dienas trunkantį darbą.

 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"