Paieška Danguolė PAULIUVIENĖ: eilėraščiai

Danguolė PAULIUVIENĖ

Skuodo raj.

 

Gražiau nebūna

 

Rytą anksti aš saulę sutiksiu

Ji beržo šakelėm vis lipa aukštyn.

Gėlėta skara iš tolo pamosiu,

O ji lyg plaštakė – tolyn ir tolyn…

 

Rasotoj žolėj sušlapo man kojos,

O plaukus vis glosto miglota ranka,

Prie šalto akmens vėjelis kvatojas

Kad saulę paleidau... Lyg buvo greta.

 

Ryto gaiva taip džiugina sielą,

Lyg viskas iš nauji gimė šįryt.

Iš tolo matau dainuojančią pievą

Ir mažą paukštelį, kurs bando skraidyt.

 

Tarsi gražiau nieko nebūna,

Pabunda iš miego lankos, miškai.

Vėjas be rankų suka malūną,

O saulė motulė mus šildo dykai.

 

Nieko gražiau tikrai ir nebus

Mylėkime gamtą – mylės ji ir mus.

Pasaulis gražus ir vienas visiem,

Tausokim ir puoškim dabar ir kasdien.

 

šilalės akmuo

 

Takelis dulkėtas. Keliauju aš tyliai,

Beržai man kuždės, paklysti neleis.

Kažkas nustebo – kokie čia dyvai,

Kad garsiai šnekuosi su pievų žiedais

 

Noriu paklaust kur debesys plaukia,

Ką mąsto gražuolė šakota pušis.

Paklausti: kodėl eglutė vėl verkia,

Gal laukia jaunystės – kuri jau negrįš

 

Kai tyliai prisėdu ant akmenio šilto,

Noris žinot: ko liūdnas toksai,

Ar būna nešalta žiemą be palto,

Ar gera, kai prausia lietučio delnai.

 

Jis tyli, man gera su juo patylėti,

Spėliot kiek naktų jis skaičiavo žvaigždes,

Ir tikrai negaliu aš niekaip patikėti

Kad prieš tūkstančius metų jis jau laukė manęs.

 

Tai tikras stebuklas – gamtos dovanėlė,

Gamtos kūrinys didingas toksai.

Kas rytą nudžiūva rasos ašarėlė,

O vėjo glamonės paguodžia dažnai.

 

Tai žemės dalis, tarsi šventovė,

Paslaptį savo dar saugos ilgai,

Ir niekas nežino kokia jo svajonė,

Istoriją kokią – slepia akmeniniai šarvai.

 

 

Ir jūra moka mylėti

 

Saulės kasas aš šiandien supinsiu,

Vėjo delnuos ištirps liūdesys.

Pievų žiedais aš meilę dabinsiu

Gal kelią į laimę atras ilgesys?

 

Žodį gražiausiai ant smėlio rašysiu,

Jūros banga jį tuoj nulaižys.

O švelnūs purslai tikriausiai iš džiaugsmo

Vėl akmenį baltą sūriai nudažys.  

 

Ten lyg drugys, baltos burės plasnoja,

Jaučiu, kaip vanduo glamonėja krantus.

Sidabrinėj gelmėj vėl audra aimanuoja,

Kad jos sapną nutraukė pasiklydęs žvejys.

 

O kai jūros bangas naktis užliūliuoja,

Mėnesio šviesoj undinėlė dainuos.

Daug žvaigždelių žydrų tyliai kris jai į saują

Ir už meilę tyriausią bučiniais vainikuos.

 

Meilė, lyg jūra, – rami ir audringa,

Meilė, lyg krantas, laukia savo laivų.

Lyg undinės daina, ji švelni ir aistringa,

Ji lyg laivas su burėm gaudo vėją jausmų.

 

Vėjas – tai mes

 

Mylėki vėją – jis paguos, paglostys tau galvą,

Nupūs skausmo dulkes ir blogas mintis.

Mylėki kas dieną, švelnų it šilkas,

Tai švilpdamas tyliai kažką vėl sakys.

 

Mylėki jį piktą, kai blaško medžius lyg padūkęs,

Kai drasko šakas ir skabo lapus.

Mylėk ir tada, kai, žvakę užpūtęs,

Lyg pilkas vaiduoklis pavogs vėl sapnus.

 

Mylėki jį šiltą ir šaltą lyg ledą,

Mylėk nors ir pūgą į kiemą atgins,

Mylėki jį ramų, gaivų gaivų, gėlėtą,

Gal žiedą gražiausią tau šiąnakt nuskins.

 

Smėlio pilis tau jis pastatė

Ir švelnią bangelę kas dieną aukos.

Mylėk tą keistą vėją-plaštakę,

Kuris kartais verkia už lango trobos.

 

Galbūt mes irgi esame vėjas,

Motulės gamtos didžiausiam delne.

Vis viena kas tu, ponia ar šlavėjas,

Į amžiną kelią pavėjui išvasnosim dulke.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"