Paieška Į darniąją biržę bespoksant...

Į darniąją biržę bespoksant...

Žurnalisto Augusto UKTVERIO pasikalbėjimas su Vilniaus miškų urėdijos urėdu Raimondu RIBAČIAUSKU.

 

Užsukau į Jūsų kabinetą, tarkime, nei iš šio, nei iš to. Mat pasižūrėjau TV siužetą apie tai, jog pedagogų ir vaikų yra rūgojami medžių kirtėjai, kurie paukštelių perėjimo metu verčia miške medžius... Tačiau žinau, jog miškininkai dabar nė nenori apie kokius lizdelius kalbėti, nes reformų vėjai telkiami, - esama sumanymų visą valstybinę miškininkų sistemą „nupūsti“...

Tad nuo ko pradėsime?

 

Apie ūkiškus darbus kalbėti visada kur kas lengviau ir aiškiau...

Turiu paaiškinti: viena iš pagrindinių apvalios medienos pateikimo medieną perdirbančioms įmonėms sutarčių sąlygų yra tolygus šio produkto tiekimas. Miškų urėdija turi galimybę rudens ir žiemos laikotarpiu iškirsti visą vyriausybės patvirtintą metinę kirtimo normą, tačiau iki šiol nėra technologijos kaip tą iškirstą medieną išlaikyti kokybišką šiltuoju metų laiku. Be to, yra ir kita problema: ar pramonė gebės nedirbti pusę metų, laukiant rudeninio darbo, arba perdirbti nekokybišką medieną?.. Ir iš vis ar yra pasaulyje pramonininkų, kurie tiek galėtų laukti ir nebankrutuoti?.. Be to, miškus kerta rangos įmonės, kurioms stabilus darbus yra gyvybiškai būtinas, nes moderni kirtimo technika daugeliu atveju yra pirkta lizingo būdu....

Kita vertus, štai vien Vilniaus miškų urėdijoje 57 proc. miškų yra saugomose teritorijose. šiose teritorijose iki rugpjūčio 1 d. neatliekame jokių ūkinių darbų, tai sudaro tam tikrų nepatogumų, nes susikaupia nemažos darbų apimtys rudens bei žiemos laikotarpiu ir jų kokybė labai priklauso nuo klimatinių sąlygų. Tačiau, kita vertus, saugoma gamta šventuoju metų laiku, t.y. paukščių perėjimo laiku... Tenka priminti: visi miškai skirstomi iš esmės į dvi kategorijas; tai – ūkiniai (skirti medienos pateikimui pramonei, o tuo pačiu - gyventojų poreikių tenkinimui) ir gamtosauginiai (pastarųjų tikslas - išsaugoti gamtosaugines vertybes ateinančioms kartoms). Nori to ar nenori, tačiau ūkiniuose miškuose kirtimo metu kartais nukenčia ir paukščių lizdai. Tai netektys, kurių išvengti kol kas nėra jokių galimybių.

 

O miškų valdymo reformos?

 

Visų miškų valdymo reformos suka, deja, ekonomikos link, t.y. maksimalios ekonominės naudos gavimas iš valdomo ar prižiūrimo 1 ha miško. Panašiai yra ir Skandinavijos šalyse. Lietuvos miškininkai, dirbantys valstybiniuose miškuose, turi kitonišką veiklos pobūdį: čia visuomeninių interesų tenkinimas glaudžiai siejamas su ekonominiu interesu. Jei visuomeninis interesas būtų silpnas, miškų žinybos reformos traukinys jau seniai būtų nuvažiavęs. Juk visuomeninis interesas –  ir miško pateikimas visuomenei per rekreacinius darbus, ir visuomenės auklėjimas gamtosaugine tema (kuriamais filmais, įvairiomis laidomis, rašomomis knygomis, straipsniais ir įvairiais bukletais), ir darbas su jaunimu (jaunųjų miško bičiulių būreliai), ir privačių miškų savininkų nemokamas mokymas bei konsultavimas, ir įvairių informacinių centrų visuomenei kūrimas. Galų gale – ir visų  miškų apsauga nuo gaisrų, vagysčių, kenkėjų ir t.t.

 

Kam visa tai valstybinių miškų miškininkai ant savo kupros užsitempė, jei privatininkai nusikrato?..

 

Deja, privatininkai vien skaičiuoja, jog mūsų, valstybinių miškininkų, valdymo išlaidos itin didelės. Europoje miškų valdymui (administravimui) skirtosios išlaidos turi neviršyti  28 proc. Lietuvoje – apie 30 proc. Tačiau Lietuvoje be administracinių išlaidų esama ir išlaidų ūkiniams darbams, t.y. atliekamų darbų spektras daug platesnis ir atsakingesnis. Pastariesiems ir tenka apie 2 proc. išlaidų. Tad dirbame tikrai pagal europinius standartus. Jei jau kas sako neigiamai, tad drįstu teigti, jog užsiima tomis kalbomis arba piktybiškai, arba siekia apgalvoto puolimo. Žinoma, galima atsisakyti miškų apsaugos ir apskaitos darbuotojų. Čia turiu omenyje ir inžinierius,  ir eigulius, ir net girininkus, jų pavaduotojus. O kas tada miškuose dirbs? Kas tada gins medį?

 

Kokios kirtimų apimtys yra žiemos bei vasaros periodais Jūsų vadovaujamoje urėdijoje?

 

Žiemos periodu per mėnesį kertame apie 10-12 tūkst. kietmetrių. O vasaros periodu – tik po 5 tūkst. Tad viskas vasarą sumažėja du kartus. Ypač stengiamės nekirsti ten, kur svarbios, biologiniu požiūriu, teritorijos. Galiu tik konstatuoti, jog su gamtosauginiais dalykais miškininkai, dirbantys valstybiniuose plotuose, retai kada susikerta. O apie privačius miškus informacijos nė neturiu. Tuose privačiuose miškuose iškertamos medienos apskaita, kirtimo leidimų sistema, demokratiniai požiūriai dėl sausuolių išgabenimo, malkavimo parodo, jog nieko konkretaus iš tos terpės ir sužinoti negalime. (Nepamirštant ir mokesčių mokėjimo.)

 

Įsiminė senokai sakytieji Algirdo Bruko du sakiniai: „Miškas yra kertamas vien ir dėl to, nes kertami ir javai. (...) Miško bendra ekonominė vertė, jei bandysime suskaičiuoti visą medžio teikiamą naudą biocenozėje, t.y. medienos bendra vertė, tesudaro tik apie 7-8 proc. visos ekonominės vertės, kai nepamirštame ir ekologinių dalykų.“ Suvokiu, jog tie 7-8 procentai yra ne koks gelžbetonio stulpas, o priklauso nuo to, kokioje teritorijoje auga miškas, kokia yra jo struktūra ir t.t. Tačiau suvokiu ir savotišką prarają tarp pirmojo ir antrojo sakinio...

Tad ir galvoju dar kitoniškai: jei privatininkas siekia pasičiupti tuos, tarkime, 8 procentus ekonominės naudos, 92 proc. jis vis tiek pavagia iš visuomenės, iš Planetos turto. Tad ir susigriebiame: kol neturime žmogaus, kurio rankose miškas ir medis būtų saugūs ir tvarūs, keblu būtų galvoti, jog privati nuosavybė yra kokia Panacėja...

 

Visi labai kritikuoja mus, valstybinius miškininkus, tačiau kiek privačių miškų savininkų galėtų pasigirti, jog tvarko kelius (imasi biznio privatininkai, o suniokojamus kelius tvarkome mes), jog dirba su visuomene?.. Nežinau tokių pavyzdžių, tik žinau, jog privatininkams įstatyminė bazė yra palankesnė, nei valstybiniams miškininkams. Mes privatininkus dar ir konsultuoti, mokyti turime – kasmet nemokamuose (urėdijų organizuojamuose, mums tai kainuoja) kursuose dalyvauja apie 15 tūkst. miško savininkų.

Tačiau vis mėgstama skalbti svetimus marškinius. Kita vertus, kaip nesusivoksi, jog kritikos imasi silpnieji, kurie negali atlikti realių darbų. Reikia pulti valstybinius miškininkus, nes kai kam turimuose privačiuose miškuose nėra kaip „išskleisti savuosius sparnus“. Būkime objektyvūs: bet kokia pertvarka valstybiniame sektoriuje privatininkams visada teikia dividentų...

Dabar, kaip sykis, kalbama apie pertvarką valstybiniuose miškuose. Tačiau niekas nieko aiškesnio man negali pasakyti: kas bus ateityje?.. Gal paliks tik miško apsaugos funkciją? Gal kažkas suinteresuotas tik pajudinti sistemą, sukelti šiokį tokį chaosą, o po to žiūrės ką veikti...

Iki šiol yra aišku, jog 51 proc. valstybinių miškų turėtų išlikti. Nebent kas mosteltų burtininko lazdele ir pasikeistų įstatymai, nebeliktų frazės, jog valstybiniai miškai yra Lietuvoje dominuojantys. Daugelyje pasaulio šalių valstybiniai miškininkai kontroliuoja privatųjį sektorių, nes apskaita ir kontrolė turi būti privaloma visur, neminint jau to, jog privatus sektorius taipogi turėtų atiduoti duoklę visuomenei, nes naudojasi medžiu ir kaipo visuomenės turtu.

 

Senokai žinome ir biznio sferose pulsuojantį terminą: socialiai atsakingi. Ar šie du žodeliai niekaip nesietini su privačiu verslu miškuose, jei jau valstybiniai miškininkai tą naštą ženkliai pajaučia?

 

Privačių miškų savininkai, jei jau viską susumuotume ir būtume iki galo sąžiningi, pelno iš 1 ha valdomo miško ploto gauna net ir daugiau už valstybinius miškininkus, tai lemia palankesnė mokesčių sistema, mažai kontroliuojama iškertamos medienos apskaita... Miško savininkui nereikia atlikti daug darbų, kuriuos atlieka valstybiniai miškininkai (tokių, kaip kelių ir melioracinės sistemos remontas), supaprastintai žiūrima į miško atkūrimo ir ugdymo problemas, visiškai nusišalinama nuo visuomeninio intereso tenkinimo. Tad privatininkai skųstis neturėtų. Gal problema yra kita. Privatininko vidutinis miško plotas yra nepaprastai menkas – vidutiniškai po 3,2 ha. Tad kiekvienas iš jų atskirai kokios nors socialinės atsakomybės prisiimti visiškai negali, o kuriamos įvairios asociacijos kol kas užsiima daugiau miško naudojimo klausimais...

 

Tad išeitų taip: vargšas nieko negali...

 

...jis tik atėjo, iškirto ir pasiėmė pinigus. Tačiau esama asociacijų, ginančių privačių miškininkų interesus tada, kai tiems privatininkams yra blogai. Siekiama palengvinti ir įstatyminę bazę, ir bandoma gauti lėšų iš ES struktūrinių fondų įvairioms programoms įgyvendinti, mokymui ir t.t. Galiu drąsiai teigti: šiuo metu suvienyti visus privačių miškų savininkus yra neįmanoma. Bepigu susivienyti, kai jau esama privatininkų, turinčių, tarkime, po 2000 ha miško. Jei dar užsiminsiu, jog esama tarp tų privačių miškų šeimininkų daug vadinamųjų naujųjų lietuvių (kurie vadovaujasi devizu: nuimti gerą derlių tada, kai yra palankios ekonominės sąlygos, o jos nūnai prekybai mediena yra idealios, tad tik tuo ir naudojamasi), viskas yra kur kas paprasčiau ar banaliau. Juk ir įstatyminė bazė jiems yra palanki – pradedant miško atkūrimu, kai viskas labai „demokratiška“. Čia kokios socialinės atsakomybės ir nereikia ieškoti.

 

Man dar kartą liktų tik konstatuoti, jog iš visuomenės šis tas yra pavagiama, nes jau minėjome, jog medis, miškas yra biocenozės dalis (turiu omenyje tuos 7-8 proc.). Nors puikiai žinau, jog naujasis lietuvis tik sukrenkš: eikite jūs visi velniop, po manęs – nors ir tvanas! Iškirtau, atžels savaime, jei to Dievulis panorės...

 

Yra toks vartotojiškas požiūris. Tik kaip išeiti iš tos padėties, nes privačių miškininkų, nors ir susivienijusių į asociacijas, niekas šioje srityje pasiekti negali. Manyčiau, jog čia reikia tik fondų pagalba kažką reguliuoti, t.y. kiekvienas, kuris kerta mišką, dalį lėšų turėtų palikti tam tikrame fonde, skirtame ir visuomenės reikmėms, atstatyti visuomenei patirtąją žalą. Tačiau kol kas visa tai – tik mistika...

 

Puikiai suprantu tą, kuris turi tuos varganus 3 ha miško: ir taip skurdžius, o dar ir atimti nori!.. Tad lieka vėl gręžtis valstybinių miškų link, kuriuos kai kas yra aiškiai sumanęs susigrūsti į savąją kišenę. Tad kol kas tie, kas ūkininkauja valstybiniuose miškuose, regis, suvokia tuos Algirdo Bruko seniai sakytuosius žodžius, jog miškai tesudaro biocenozėje savo mediena tik apie 8 proc. visos realiosios vertės. Gręžiantis gamtosaugos, klimato kaitos link, drįsčiau teigti, jog su tokiais ubagiškai galvojančiais (nors neretai ir storą piniginę beturinčiais) naujaisiais lietuviais, siekiančiais prichvatizuoti Lietuvos miškus, kalbėti yra tolygu, kaip su velniu eiti obuoliauti...

 

Nenorėčiau čia ilgai diskutuoti. Pasakysiu tik tiek: jei jau valstybiniai miškininkai būtų tik medžių kirtėjai, visos reformos jau būtų įvykdytos. Mes suvokiame, jog medžio kirtimas tik suteikia galimybę uždirbti lėšas, kuriomis galėtume išgyventi, atlikti ir kitus darbus. Juk tokie esminiai darbai, kaip miško sodinimas, auginimas, sanitarinė, priešgaisrinė apsauga taipogi susieti su ženkliomis sumomis. O  kur dar rekreacijos dalykai, paprasčiausių šiukšlių rinkimas miškuose... (Jei tiems minėtiems darbams reikėtų gauti lėšas iš biudžeto, taptume pasmerktaisiais...) O kertame tik Vyriausybės patvirtintą metinę biržę.

 

Žemdirbiams, girdime, lyg ir bandoma kiek kompensuoti: kam ir po lituką, kam ir daugiau. Bandoma... O miškus užpuolus kokiems vabalams, siautus gaisrui, ar kompensuojama? Ar turint miškus jokių kompensacijų, kaipo turtuoliams (pamanant, tarkime, jog medis yra didesnis nei runkelis), ir nedera numatyti net kokiais išskirtiniais atvejais?

 

Gal ateis laikas, kai ir miškininkai prašys paramos iš biudžeto. Kai kuriose šalyse rekreacijos objektais miškuose rūpinasi ne miškininkai, o savivaldybės. Gaisrais užsiima tik gaisrininkai. Visuomenės ekologiniu ugdymu užsiima kitos struktūros. Ten, kur niekas niekada nevagia miško, nereikia ir rūpinti jo apsauga. Žodžiu, daugelyje šalių viso to, ką atliekame mes, valstybinių miškų šeimininkai neatlieka. O jei jau atlieka, viskas kompensuojama iš biudžeto.

Be abejo, įvairiose šalyse yra skirtingos mokesčių sistemos. Kai kur miškininkai nemoka suvis jokių mokesčių. Žodžiu, kiekviena valstybė turi savo tvarką. O mums valstybė yra patikėjusi ir kai kurias vadinamąsias socialines funkcijas. Ir jas turime vykdyti. Kol uždirbame, būtų kvaila prašyti lėšų iš valstybės. Mes valstybei mokame 5 proc. nuo realizuotos medienos už gamtos išteklių naudojimą. Juk valstybinės miškų žinybos rentabilumas siekia 7 proc.

Nūnai neįmanoma prisigretinti prie kurios nors valstybės (kad ir Europoje). Sukūrėme savo sistemą. Mūsų sistema yra sudėtinga, tačiau ne mažiau painūs yra ir kitų valstybių miškininkų, dirbančių valstybiniuose miškuose, veiklos sisteminiai moduliai. Ir niekas iš užsieniečių dar nėra sukritikavęs Lietuvos valstybinių miškų gamtosauginės politikos. Ja džiaugiasi visi europiečiai, netgi teigia, jog esama iš ko rimtai ir pasimokyti. Beje, latviai prakeikė tą dieną, kai pradėjo miškų reformą... Jie su pavydu dabar žvelgia į mus. Jei pakimbi tik ant ekonominės naudos gavimo meškerės, miškuose bus liūdna... Tik gyvenimas atsako į klausimą: kiek Lietuvoje reikia urėdijų; ar sustambinus urėdijas iš tikro dirbsime geriau; ar išnuomavus Lietuvos miškus kokiam magnatui iš tikro bus gerai?..

 

Kai dirbama ne vien su pjūklu ir kirviu, kai gręžiojamasi įvairių segmentų link, imame kalbėti jau ir apie darniojo vystymosi, darnios plėtros politiką Lietuvos valstybiniuose miškuose. Tad norisi palinkėti, jog toji sukurtoji darnaus vystymosi sąvoka neliktų vien sąvoka, o kiek panešėtų į realybę.

Sėkmės bei stiprybės Jums ir visiems Lietuvos miškininkams.

 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"