Paieška Aukštadvario RP: Ar būsime pamaitintieji grožiu?..

Ar būsime pamaitintieji grožiu?..

Žurnalisto Augusto UKTVERIO pasikalbėjimas su Aukštadvario regioninio parko direktoriumi Vaclovu PLEGEVIČIUMI.

 

Jau kone pravertos Aukštadvario regioninio parko naujojo Lankytojų centro durys: visi parašai yra, tad lieka tik oficialusis atidarymas. Prie kiekvienų pravertų durų, ko gero, galima visai prasmingai pasikalbėti?..

 

Iš tikro, visi projekto šiame etape numatyti darbai baigti ir naujam gyvenimui Aukštadvario urbanistiniame draustinyje prikeltas išskirtinės architektūros caro laikų pastatas – pradžios mokykla. Nors pastatas nėra kultūros paveldo objektas, tačiau mums buvo svarbu išsaugoti nepakeistą fasadą, langų stilių, ir autentišką laiptinę. Be to, pastato šildymui pritaikyta  aplinkos neteršianti technologija. Svarbiausia, kad pastatas toliau tarnaus visuomenės poreikiams - priims parko lankytojus, informuos turistus, vėl vykdys švietėjišką, ugdomąją veiklą. Parko direkcijos darbuotojams, dirbusiems avariniame pastate, rūpi kuo greičiau išspręsti įkurtuvių rūpesčius. Lankytojų centro adresas Aukštadvaryje: Dariaus ir Girėno g. Nr.2.

Tikimės, jog ateinančiais metais turėsime lėšų ir Lankytojų centro ekspozicijos įrengimui bei aplinkos sutvarkymui.  

 

Kiek kainavo naujasis Lankytojų centras Aukštadvaryje?

 

Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos 2005 m. pradėjo įgyvendinti projektą ,,Saugomų teritorijų tvarkymas ir priežiūra“, finansuojamą ES struktūrinių fondų. Aukštadvario parko informacinės sistemos su minimalia rekreacine įranga  ir Aukštadvario lankytojų centro įkūrimas sudėtinė šio projekto dalis.

Minėtojo projekto viena dalis jau įgyvendinta 2006 metais - Verknės aukštupio, Vilkokšnio, Spindžiaus, Salioviškių kraštovaizdžio draustiniuose. Juose yra įdomių paveldo objektų ar vertybių, o informacijos apie tai  stinga. Pritaikius objektą lankymui - sukūrus saikingą rekreacinę įrangą, organizuojamas lankytojų srautas, mažiau pažeidžiama aplinka. 43 km ruože parengti ir pastatyti informaciniai stendai ir ženklai. Taip pat įrengta 21 atokvėpio aikštelė, su minimalia rekreacine įranga, meniniais akcentais. Trasa jungia reikšmingiausias Aukštadvario, Vilkokšnio ir Drabužininkų-Strėvos rekreacines teritorijas. Išvykę pėsčiomis ar dviračiais iš Aukštadvario per Nikronių, Babrauninkų, Tolkiškių, Pakalninkų, Karaliūnų  ir kitus kaimus pateksime į Strėvos kaimą. Dviračių trasa juosia Vilkokšnio ežerą, Verknės aukštupio kraštovaizdžio draustinį su Pakalninkų kaimu, taip tęsiasi per vertingą Spindžiaus mišką, Pakalninkų ir Žydkaimio pelkes. Trasa sutampa su vietiniais, savivaldybės ar krašto keliais, vietomis padengtais asfaltu. Juntamas kontrastas tarp infrastruktūros ir kelių dangų kokybės. Norėtųsi, kad kelių valdytojai pasirūpintų kelių dangų kokybę.

 

Ar turi laimės naujoji trasa, t.y. ar jos jau nenuniokojo visokie niekdariai?..

 

Išbandyti trasą aktyvioji visuomenės dalis turėjo galimybę praėjusiais metais rugsėjo 27 d., minint Tarptautinę turizmo dieną. Visi keliavę dviračiais negrįžo be įspūdžių. Atkakliausi įveikė beveik pusę trasos. Patirtis rodo, kad parengti ir įgyvendinti projektą labai svarbu, bet ypač svarbu išlaikyti parengtą infrastruktūros lygį. Rūpestį turime  nemažą. Visa informacinė sistema ir rekreacinė įranga parko direkcijai yra tarsi koks komunalinis ūkis. Direkcija turi labai menką resursų kiekį tokio ūkio priežiūrai. Tačiau bendradarbiaujame su Trakų miškų urėdija, Aukštadvario ir kitomis mokyklomis, vietos seniūnijomis... Prieš sezono atidarymą (nuo gegužės pradžios iki rugsėjo pabaigos), patikėjome komunalinę priežiūrą už atitinkamą mokestį vietiniam verslininkui. Tai šiokia tokia naujovė, stebime situaciją kiekvieną savaitę.

Beje, esame ir savo jėgomis parengę lankymui apie 30 objektų. Čia glaudžiai bendradarbiaujame ir su Trakų miškų urėdija (nežymi parko dalis – ir Kaišiadorių bei Prienų miškų urėdijų valdos, tačiau ten valstybinių miškų nėra). Kai kurie privatininkai, kurių žemėse yra saugomi gamtos objektai, taipogi patalkina.

 

Paminėjote privatininką, su kuriuo sutariate...

 

Turime... Ir ne vieną. štai Vilius Žilionis iš Žaliosios kaimo, savo žemėje globoja Žaliosios alko akmenį. Taip jau nutiko, padaryta klaida, kad tas akmuo atsidūrė privačioje žemėje. Vilius Žilionis leidžia lankytojams ateiti prie to riedulio, prižiūri jį.

Labai padėjo vietos žmonės (sudarėme ir trišales sutartis: direkcija, pilietis ir savivaldybė) ir tiesiant minėtąją trasą. Juk kai kur žmonės galėjo ir neleisti (ir neleido) to daryti, o dabar nesulaukiame iš žemės savininkų jokių priekaištų.

Džiaugiuosi, jog vietinių žmonių tarpe stiprėja pagarba gamtos objektams, gamtosaugai, aplinkosaugai. Galima paminėti čia ir Rimantą Dagilį iš Antakalnio , ir Mariją šlaičiūnienę iš Alkaičio , ir Česlovą Alekną iš Žaliosios , ir Joną Vaičiulionį iš Tolkiškių kaimų, kurie sutiko bendradarbiauti įgyvendinat minėtą projektą.

 

Kai kalbame apie vieną ar kitą regioninį parką, skaitytojas tarsi nebyliai teiraujasi: kokios jos, tos esminės šio parko vertybės, lankomiausios vietos?

 

Mūsų parko išskirtinė vertybė – kraštovaizdis. Čia – aukščiausia Dzūkų aukštumos vieta. Aukštadvario kalvyne priskaičiuojama apie 250 vaizdingų kalvų. Turime ir kultūros, ir istorijos, ir archeologijos, ir gamtos, ir kitokių vertybių. Jei žvilgterėsime į gyvąją gamtą, turiu pasakyti, jog turime 8 Europai svarbias Natura 2000 teritorijas (apie 2500 ha).

Kultūros paveldas: keliolika pilkapynų, piliakalniai, senovinės šventvietės, alkakalniai, alkakmeniai, šaltiniai... O kaip neužsiminsiu apie tokį unikumą, kaip Velnio duobė... Arba - Strėvos įgriuva, Antaveršio duobė, šafarnės alkos akivarai, šaltiniai ir velniabalės... O Gedanonių kalva (257,4 m virš jūros lygio), ant kurios užkopus giedrą dieną, turint dar ir žiūronus, galima išvysti Vilniaus, Kauno ir Alytaus siluetus... Ustronės riedulynas. Rieduliai, prof. K.Gaigalo teigimu, atvilkti iš už 400 km esančių Alandų salų.

Turime daug nuostabių medžių, miškų, o jau apie nuostabiuosius ežerus nė nekalbėsiu... Ežerų pakrantės siekia apie 140 km. Pusė tinkama poilsiui: atabradai, smėlėti krantai, ant kurių ošia pušynai.

Tad turi ką veikti ir tas, kuris nori prisišlieti prie sakrališkosios praeities, sakrališkųjų vertybių, ir tas, kuriam reikia vien gaiviosios ežero bangelės.

 

Aukštadvario regioninis parkas yra tikrosios ir tariamosios rekreacijos zona. Taip sakydamas turiu omenyje ir tai, jog kai kas visai negerbia gamtos vertybių, tačiau braunasi ten, kur visuomenės nuomonė liudija: ten – vertingos teritorijos... Istorija liudytų, jog Jums pačiam teko po teismus vaikščioti, kitokiomis manieromis suktis, kad būtų išsaugota toms teritorijoms „garbė ir orumas“... Vargas yra su tais boseliais, kurie stora pinigine visus sumano prispausti, tarsi kokiu gelžbetonio luitu... O gal jokio karo ir nėra, tik nepaprastai prailgusios paliaubos?..

 

Pavyzdžių esama įvairiausių... Lietuva pernelyg maža, kad joje būtų negražių vietų. Yra tik nesutvarkytos vietos. Jei yra pilietis, prielankus įstatymui, jokios bėdos ir nėra.

Sakyčiau kitoniškai: gražūs pavyzdžiai užkrečia. Taipogi, kaip ir blogieji...

Aukštadvario kraštas, manyčiau, gal kiek ir vėliau „išvystas“, po Trakų, Vilniaus, Molėtų, Ignalinos kraštų. Nedraugiškieji gamtinei aplinkai, įstatymui žmonės Aukštadvario link atsigręžė kiek vėliau, kada mes jau buvome patvirtinę savuosius regioninio parko tvarkymo plano dokumentus (patvirtinta 2005 m. kovo mėn.). Be jų teismuose, be abejo, turėtume kelti rankas.

Daugiausiai problemų sulaukiame iš tų, kurie iš kažkur atsikėlė į Aukštadvario regioninį parką savo žemę. Gal ir dėl to, jog tie žmonės visai kitaip suvokia ,,atkeltą“ žemę, tarsi nebūtų to krašto šeimininkai.

 

Visose šalies saugomose teritorijose, ten, kur yra arti koks ežeriokas, upelė, žiūrėk, ir stovi koks vagonėlis be ratų... Ar daug yra tokių Aukštadvario regioniniame parke?

 

Buvo ir yra tokia problema. Nėra tokia aštri – galime suskaičiuoti bent 10 tokių vagonėlių. Liūdniausia, jog vagonėliai „snūduriuoja“ prie sodybų jau apie dešimtmetį, dar ir nesant žemės nuosavybės. Kiti net ir pamiršti. Kai kurie sodybų šeimininkai net nežino, kur gyvena to vagonėlio šeimininkas. O tas, žiūrėk, jau ranka tyliai numojo, nes neturi kur ano vagonėlio ir padėti... Tačiau situacija yra įvardinta. Reikia tik kiek laiko.

Kita vertus, ką veikti su vadinamaisiais treileriais? Jiems reikia kempingų. Nors... Kai pastatoma už 20 metrų nuo ežero, nieko mes negalime pasakyti. Juo labiau, kai treileris stovi žemės šeimininko namų valdoje. Čia mes svertų jokių neturime.

 

Aukštadvario seniūnė neseniai godojo, jog aukštadvariškiams nūnai labai susiaurėjo priėjimai prie ežerų... T.y. nebėra paplūdimių, kurie būtų valstybinėje žemėje, nebelieka sklypų prie ežerų visuomenės reikmėms... Nors ir puikiai suvokiame, kas yra prie ežerų vadinamosios apsauginės juostos, kam jos skirtos, koks čia reglamentas... Tačiau sakoma: popieriuose – vienaip, gyvenime – kitaip. O ir poilsiaujantieji prie ežerų kartais panašūs į baisinguosius skėrius... Tada vienoje pusėje – šeimininkas su kokiu „parabeliu“, kitoje – atėjūnai, su skaidriosios butelaičiais...

 

Saugomos teritorijos, gamtos, kultūros paveldo objektai, teritorijos – padidinto interesų konflikto zonos. Mūsų regioninio parko gražios vietos čia nėra kokia išimtis. Gaila, kad laiku nebuvo savalaikiai sprendžiama ši problema

Tačiau aukštadvariečiai (ir ne tik jie) jau turi keletą Vyriausybės nutarimu patvirtintų  teritorijų, skirtų visuomenės poreikiam, kaip rekreacinio, ekologinio, archeologinio prioriteto teritorijos. Galima paminėti pakrantę prie Aukštadvario elektrinės (Pilaitės ežero), teritorijas priešais Aukštadvario bažnyčią, prie Verknės senvagės šaltinio, kurio puikių savybių vandenį gyventojai vartoja maistui ir vaistui. Noriu pasidžiaugti, kad prie Navos ežero daugiau 2 ha teritorijoje Trakų r. savivaldybe yra parengusi poilsiavietės sutvarkymo projektą.

Kita vertus, su tais, kurie turi žemės nuosavybę prie ežerų, reikia siekti dialogo. Abipusio. Skatinti, bendradarbiauti ir padėti organizuoti rekreacijai tinkamas vietas  trumpalaikiam poilsiui.

 

Ar yra žemės savininkų tik kokia pusė, kurie siektų, norėtų tokios dialogo, o kita pusė, žiūrėk, įsiremia į posakį: čia aš esu ponas, o ten – mano draugai dekanidzės!?

 

Reikia atminti, kad Žemės reforma ir yra skirta tam, kad atsirastų žemės savininkas. O koks jis? Čia jau mūsų visuomenės brandumo rezultatas... Tačiau abiems pusėms svarbu pažaboti vadinamąjį „laukinį“ siautėjimą paežerėse. šeimininkas nenori šiukšlių, triukšmo, diskomforto ar dar didesnių bėdų. Juk dabar į gamtą dažnai išsirengiama patriukšmauti, atšvęsti progas, pasiautėti. Geriausiu atveju meškerioti, grybauti, uogauti... pasistačius automobilį prie pat vandens ar ant miško paklotės. Paliekant nereikalingas pakuotes. Reikia siekti, kad savininkui konfliktinė paežerės žemė virstų nauda, o saugomai teritorijai savininkas -apsaugos garantas. Tam galėtų pasitarnauti ES fondai.

Džiaugiuosi, jog mūsų regioniniame parke jau yra 15 kaimo turizmo sodybų, įsikūrusių daugiausiai prie ežerų. Ten teritorijos sutvarkytos, prižiūrimos. Gaila, jog kaimo turizmo paslaugų paklausa ženkliai viršija pasiūlą. Gal todėl taip vadinama kaimo turizmo paslaugos forma dažniausiai neatitinka turinio. Padidėjus kaimo turizmo sodybų teikiamų paslaugų pasiūlai savo vertę įgis kempingo, palapinės statymo paslauga.    

Pažodžiui nepamenu, bet daugiau nei prieš 100 metų keliautojas ir rašytojas Sirokomlė sakė (tą pakartojo ir mūsų laikų gamtininkas Viktoras Bergas), kad Aukštadvario krašto žemės yra nenašios, čia ne derliai maitins vietos žmogų, daugiau naudos bus iš apylinkių grožio. To link ir turime gręžtis.

 

Dėkoju už pokalbį.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"