Paieška Garsūs Joniškio krašto žmonės nusilenkia savo gimtinės gamtai
Mano tėviškė: nenutrūkstančios stygos...

Garsūs Joniškio krašto žmonės nusilenkia savo gimtinės gamtai

Birutė ČIŽIENĖ

 

Joniškio „Aušros“ gimnazija ir šalia jos įkurtas Krašto kultūros centras šįmet vykdo pilietinio ir tautinio ugdymo projektą apie žymius kraštiečius „Vėl visi kaip paukščiai suskridome čia…“

Projekto, kurį iš Pilietinio ir tautinio ugdymo programos finansuoja švietimo ir mokslo ministerija, dalyviai – šios gimnazijos buvę ir esantys moksleiviai bei mokytojai – ketina nuveikti nemažai prasmingų ir išliekamąją vertę turinčių bei visoms kartoms itin naudingų darbų. Kai kurie jų jau padaryti: aplankytas Joniškio rajono unikalus gamtos kampelis Mūšos-Tyrelio telmologinis draustinis ir žymios Juodeikių bei Žagarės krašto vietos, surengta dailės darbų paroda „…čia augu…“, mokslinė konferencija, sukurta projekto simbolika. Dar šįmet turėtų pasirodyti ir specialus leidinys.

 

Raistas visada paslaptingas

 

Į Mūšos-Tyrelio pelkę su įdomumu ir smalsumu vieną vasaros dieną patraukė ne tik šios gimnazijos moksleiviai ir mokytojai. Įsispyrę į guminius batus, čia taip pat keliavo ir suaugusieji: pats gimnazijos direktorius Algimantas Budris, projekto garbės svečiai, žymūs kraštiečiai: profesorius, Lietuvos dailės akademijos pedagogas, Lietuvos prezidento Heraldikos komisijos narys, Lietuvos banko pinigų projektavimo ir gamybos komisijos narys Juozas Galkus; docentė, VU Gamtos fakulteto pedagogė Daina Galvydytė; gamtos mokslų daktarė, Vilniuje veikiančios kraštiečių draugijos „Sidabra“ pirmininkė Giedrė Rastauskienė; Joniškio garbės pilietis, Lietuvių folkloro teatro vadovas ir režisierius, dirigentas, nusipelnęs meno veikėjas, Lietuvos valstybinės premijos laureatas Povilas Mataitis; Mokslo ir enciklopedijų leidybos instituto, žurnalo „Gimtoji kalba“ grupės vedėja, vyr. redaktorė Rita Urniežiūtė ir kiti.

Nepaisant garbaus amžiaus, gidu po visada paslaptimis apgaubtą draustinį mielai sutiko pabūti buvęs mokytojas, nepailstantis gamtos bičiulis ir sergėtojas, Česlovo Kudabos premijos laureatas Aleksandras Žalys.

Kai, kiek būgštaudami nugrimzti į po kojomis vis liūliuojančius kiminus, ir, šokinėdami nuo kupsto ant kupsto, moksleiviai ir suaugusieji netrukus pasiekė vienintelį Joniškio rajono natūralų Miknaičių ežerą, nė kiek nepavargęs vedlys ir geras šios pelkės žinovas Aleksandras Žalys visiems mielai atskleidė daugeliui iki šiol negirdėtų šio raisto – paskutinio ledynmečio palikimo – paslapčių.

Ypač projekto dalyvius sudomino pasakojimai apie stebuklingąsias gervės uogeles – spanguoles, užkietėjusio žvejo Nipriko kažkada šiame ežere pagautą neregėto didumo lydeką, kurios galva buvusi didumo kaip arklio... O kur kupinos žavesio mokytojo neišgalvotos istorijos apie raiste ne kartą regėtas, į apsigaubusias pilkomis skaromis panašias bobutes, gerves, pulką „posėdžiaujančių“ gandrų ir kt. Tik dėl laiko stokos projekto dalyviai tądien negalėjo nukakti iki pelkėje tyvuliuojančių ir savo tamsia gelme bauginančių keliolikos ežeriukų, tenykščių vadinamų akimis. Apie pastaruosius A. Žalys taip pat visada turi ką įdomaus papasakoti.

 

Dvasios atgaiva – Žagarė

 

Po nepakartojamo projekto dalyvių žygio į pelkę, jaunimas ir suaugusieji sėdo į autobusą ir atidardėjo į vieną tolimiausių Joniškio rajono kampelių – Juodeikius. Kai kurie moksleiviai pirmą kartą gyvenime pamatė čia jau 70 metų stovintį, visas reformas atlaikiusį Vytauto Didžiojo paminklą. Sužavėta kunigaikščio didybės, 10 c klasės moksleivė Justina Kurganaitė net padeklamavo L. Pranckaitienės sukurtą eilėraštį „Ištikimybė“.

Projekto dalyviai su įdomumu aplankė ir 1920 m. čia pastatytą medinę šv. Jono Krikštytojo bažnyčią bei į jos šventoriuje pernai, prieš Vytauto karūnavimo dieną, iš kaimo pakelės vietos patriotų iniciatyva atitemptą Tėvo Stanislovo namelį (buvusį pieno surinkimo punktą). Pačią bažnytėlę mielai atrakino ją jau 29-erius metus prižiūrinti Juzefa Tomkienė.

Daug teigiamų emocijų visiems dovanojo ir vienas gražiausių Joniškio rajono kampelių – Žagarė. Čia visų atvykstančiųjų jau nekantriai laukė vietos gimnazijos mokytoja, nuostabi ekskursijų vadovė Alma Kančelskienė. Jos dėka projekto dalyviai tądien galėjo patekti ir į vieną pastaraisiais metais labiausiai turistų lankomą objektą – Edmundo Vaičiulio sodybą, daugelio vadinamą Puodų muziejumi, taip pat pabuvoti 1712 m. pastatytoje Senosios Žagarės šv. Petro ir Povilo bažnyčioje bei jos kriptoje, kur laikomas simbolinis karstas šventąja laikomai Barborai.

Atsipūsti po šios įsimintinos ir turiningos ekskursijos, pasisemti dvasinės stiprybės, nuoširdžiai pabendrauti visi galėjo vaizdingoje Žagarės vietoje – poilsiavietėje prie Žvelgaičio tvenkinio. Iš autobuso pasipylusių sušilusių projekto dalyvių čia, pušų paunksmėje, jau laukė padengti stalai, ant kurių netrukus garavo kvapni žuvienė ir turistinė košė, o gaivino vėsus kisielius. Ant laužo, kuriam parūpino malkų Žagarės regioninio parko darbuotojai, tokius karališkus pietus išvirė „Aušros“ gimnazijos atstovės Laima Bačiulytė, Gitana Motiejuitienė, Regina Mateikienė.

O pasistiprinus šimtamečių pušų prieglobstyje skambėjo rajono poeto Jono Ivanausko ir kitų literatų eilės, mokyklos gitaristų dainos, moksleiviai iš žymių kraštiečių ėmė interviu.

Nors šios ekskursijos maršrutas ir neapėmė visų lankytinų Joniškio rajono vietų, tačiau žymūs kraštiečiai projektu liko sužavėti. Labiausiai daugeliui jų patiko telmologinis draustinis, kuriame kai kas lankėsi ir pirmą kartą savo gyvenime.

 

„Fantastiška išvyka!..“

 

„šiam kraštui didelius sentimentus jaučiu iš vaikystės, nes mano tėviškė – šimkūnų kaime. Į pelkę mama mane vesdavosi rinkti spanguolių. Eidavom apsimovę nagines ir vilnones kojines, nes girdėjom, kad per vilnonę kojinę gyvatės neįkanda. Tada dėdavom koją, ir ji vandenyje paskęsdavo iki pusės blauzdų. Dabar, apsilankęs pelkėje, labai nustebau, kad kojos jau nebeskęsta, ji prižėlusi“, – įspūdžiais mielai dalijosi Juozas Galkus.

Jam antrino ir Giedrė Lastauskienė:

„Fantastiška išvyka! Pelkėje buvau pirmą kartą gyvenime. Tai buvo mano premjera, bet ji labai patiko. Neseniai po Joniškio kraštą keliavau ir su Vilniaus universiteto chemikų senjorų klubu. Buvome ir Juodeikiuose, ir Saulės mūšio vietoje. Juodeikiuose mus pasitiko ir daug ko įdomaus papsakojo A. Žalys, Gaižaičių seniūnė S. Andrulaitienė, kiti vietos žmonės, o po rajoną lydėjo Žagarės regioninio parko darbuotoja G. Rakštienė. Likome sužavėti visų jų nuoširdumu, meile savam kraštui. Akį glostė ir gražūs, nepiktžolėti Joniškio rajono laukai.“

Daina Galvydytė sakė:

„Nors į Joniškį atvažiuoju per metus gal dešimt kartų, tačiau šiam vaikystės ir jaunystės miestui visada jaučiu nostalgiją. Monografijai apie Joniškį jau esu parašiusi gamtinę dalį.“

Ilgai įkalbinėti ir pasidalyti nors keliomis mintimis apie gimtinę neteko ir Povilo Mataičio:

„Į šį renginį puoliau visom keturiom. Žagarėje tiesiog pasisėmiau dvasios įkvėpimo. Atėjus į Europą, mums reikia daug jėgos. Jeigu būsim prigesę, mūsų niekas negirdės. Todėl, anot Matulaičio, rikiuokimės, vienykimės, junkimės, jauskimės lietuviais!“

Ir netrukus, tarsi patvirtindama šiuos Joniškio rajono garbės piliečio žodžius, per žalią, visais vasaros kvapais maloniai dvelkiantį Žagarės pušyną nuvilnijo Povilo Mataičio, kilusio iš to paties rajono Drąsutaičių kaimo, smagi daina apie tėviškę.

 


Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"