Paieška Australijos gyvūnai (4)

Australijos gyvūnai (4)

Berhardas GŽIMEKAS

 

Kaip žmonės ir blusos sudarė sąjungą arba Australijos (ir kitų) triušių istorija

 

Triušiai - tikri švaruoliai. Savo namuose jie niekad nesišlapina. Be to, letenėlėmis nuolat save valo, šukuoja; kaip ir katės, laižo kailiuką. Triušių urve nerasite ir išmatų. Tačiau tai nereiškia, jog būdami ten jie nedaro „didelio reikalo“. štai čia ir slypi viena iš triušių paslapčių. Kur dingsta triušių spiros? Stebint šių žvėrelių gyvenimą, sužinota štai kas.

Pasirodo, tos spiros... suvalgomos. Triušis per parą „padeda“ vidutiniškai 360 išmatų kamuoliukų, kurių bendras svoris siekia 115 gramų. „Gaminami“ dviejų rūšių kamuoliukai. Vieni iš jų - kieti, susidedantys iš grubesnių pašaro dalelių, išbarstomi lauke, kai triušiai ką nors veikia žemės paviršiuje. Tačiau praėjus septynioms aštuonioms valandoms, kai triušis jau ilsisi urve, jis ima tuštintis smulkesnėmis, minkštesnėmis spiromis, kurias dengia apsauginė plėvelė. Dienos poilsio metu triušis gana dažnai (nuo 10 iki 40 kartų) staigiu judesiu kiša galvą pauodegin ir dantimis sugriebia jau išlendantį tą išmatų gumulėlį. Tai padaroma tokiu žaibišku judesiu, kad ilgą laiką niekas šito reiškinio nė nepastebėdavo. Kartais triušiai šitaip elgiasi ir ganydamiesi, taigi galimas dalykas, jos minkštosios, „aprengtos“ spiros byra ir tuo metu. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tas spiras gyvūnas sukramto, tačiau iš tikrųjų praryja tokias, kokios yra. Tai paaiškėjo ištyrus tik ką papjautus triušius.

1963 metais tos keistos spiros buvo nuodugniai ištyrinėtos. Paaiškėjo, kad jose - daug bakterijų. Jos sudarė net 56 procentus išdžiovintų spirų svorio. 14 procentų - tai nesuvirškinta ląsteliena. Tokioje spiroje, neskaičiuojant apvalkalo, net ketvirtį svorio sudaro gryni baltymai. Skrandyje šios spiros išbūna bent šešetą valandų, padėdamos virškinti šviežiai suėstą žolę ir paimti iš jos angliavandenius. Bakterijos, pasklidusios ištirpus spirų apvalkalui, ne tik padeda dar geriau įsisavinti naujas maisto porcijas, bet ir pačios tiekia būtinas organizmui baltymines medžiagas. Žodžiu, triušių maisto virškinimo procesas panašus į ožkų, karvių ir kitų atrajotojų, tik vyksta šiek tiek kitokiu būdu.

Kai triušis nori padaryti įspūdį pataitei, ima vaikštinėti prieš ją ištiestomis kojomis, vis atsukdamas užpakalį, pakeldamas uodegą ir rodydamas jos baltą apačią. Matyt, uodega triušiui - ypatingo išdidumo ženklas, reikšmingiausias daiktas, nes būtent ją stengiasi kuo žavingiau pademonstruoti. Apeigų pabaigoje gerbėjas savo damą apšlaksto šlapimu, kartais papurkšdamas net iš metro nuotolio ar peršokdamas. šlapimu apipurškiami ir varžovai.

Tačiau nuosavos teritorijos ribų triušiai nepažymi nei išmatomis, nei šlapimu, kaip kad šitą daro vilkai, šunys ir daug kitų gyvūnų. Tam reikalui triušiai naudoja kitokius “kvepalus“, kurie laikomi specialioje liaukoje (kaip kad kiaunių, barsukų, mangustų ar skunsų). Triušiai patinėliai pasmakrėje turi pusračiu išsidėsčiusias stambias odos poras, per kurias išteka speciali kvapioji medžiaga. Pasmakre patrindamas įvairius daiktus, triušis pažymi savo teritoriją. Toje vietoje kailiukas būna susivėlęs ir yra gelsvos spalvos, o seni patinai plaukus būna nusitrynę iki pašaknų. Patinėliai, sulaukę vos trijų mėnesių amžiaus, tuo būdu ima palikinėti „vizitines korteles“. Pataičių pasmakrės poros gerokai mažesnės ir kailiukas tose vietose nesuveltas: juk joms nėra reikalo aštriu kvapu išsiduoti ar pranešti, kam nereikia, kur slepiami vaikučiai.

Žmonėms, net ilgą laiką stebėjusiems triušius, vis nepavykdavo pamatyti, kaip jie poruojasi. Net buvo imta manyti, jog tą daro savo požemiuose, tačiau netrukus vienam tyrinėtojui iš Tasmanijos pavyko tą procesą užfiksuoti.

Triušių vedybinis gyvenimas klostosi maždaug taip pat, kaip ir žmonių. Jeigu kaimynystėje yra „neužimtų“ pataičių perteklius, „teisėta“ triušienė kartais leidžia savo vyrui jas pamerginti, pavaikyti ir net susiporuoti. Tačiau tokia „sugulovė“ neturi jokios vilties ir teisės užsukti į poros namus: teisėtoji žmona niekada neleis. Todėl pašalinė pataitė virsta vieniša motina: pati kur nors šalia rausia urvą sau ir savo vaikams. Tuo tarpu triušis patinas niekada neleidžia, kad koks nors varžovas mėgintų meilintis jo teisėtai žmonai ar net sugulovėms, įsikūrusioms jam priklausančioje teritorijoje. Tokiais atvejais jis iš paskutiniųjų stengiasi sutrukdyti ir įsiūčio apimtas šoka ant įžūlaus atėjūno. Kailis laksto kuokštais ir varžovai vienas kitą smarkiai apkandžioja.

Tačiau Australijoje, stojus sausrų sezonui, o Europoje maždaug vasaros pabaigoje triušiai pasidaro labai taikūs. Jie šeriasi ir visiškai nebesidomi pataitėmis. Atrodo, kad tuo metu jie iš viso negali daugintis. Sėklidės suminkštėja, susiraukšlėja ir pasislepia pilve. Tuo tarpu patelės gali būti vislios kiaurus metus. štai tuo metu visi triušiai gyvena taikoje ir ramybėje. Patinėliai kartu ganosi, žemieji visuomenės sluoksniai susimaišo su karališkosios šeimos nariais ir gali kuo taikiausiai miegoti viename urve. Tokiu būdu užmezgamos naujos pažintys su asmenimis iš kitų šeimų, ir tos pažintys vėliau, kai prasideda naujas veisimosi periodas, gana lengvai virsta vedybinėmis sąjungomis. šitaip išvengiama artimos giminystės porų karališkojoje šeimoje.

Prijaukintiems, gerai šeriamiems triušiams veisimosi periodas nenutrūksta ištisus metus.

Laukiniai triušiai gali reguliuoti savo populiacijos gausumą. Beje, tai daroma stebėtinu būdu. Iš dalies populiaciją sumažina arši kova dėl išlikimo, kurį lemia, pavyzdžiui, klimatinės sąlygos. Antai Anglijos Skokholmo saloje po sausos 1959 metų vasaros iš 10 tūkstančių čia gyvenusių laukinių triušių sekančią žiemą ištvėrė tik 150!

Neseniai paaiškėjo visiškai neįtikėtinas dalykas. Pasirodo, dalis triušių palikuonių niekada neišvysta dienos šviesos. šiaip triušiukai atvedami po 28-30 dienų, tačiau jeigu gyvenimo sąlygos prastos, embrionai dvyliktą ar dvidešimtą dieną gali vėl išnykti gimdoje: motinos organizmas susiurbia visas maistines medžiagas, prieš tai išeikvotas embrionui vystytis. Visa tai įvyksta per dvi tris dienas; paskiau į pieno liaukas patenka pienas, o patelė vėl poruojasi - žodžiu, viskas atrodo taip, tarsi triušiukai jau būtų buvę atvesti.

Mekilveinas, 1962 metais dirbęs Naujojoje Zelandijoje, nustatė, jog maždaug pusei vietinių triušienių nėštumas baigiasi štai tuo būdu. Motinos organizmas, susiurbdamas embrionus, nepraranda maistingųjų medžiagų; o būtent taip atsitiktų, ištikus persileidimui. Beje, persileidimai tarp triušių - itin retas dalykas.

Kuo labiau susigrūdę triušiai aptvare ar laisvėje, kuo menkesni pašarų ištekliai, tuo daugiau būna triušių vaikiukų, kuriems nelemta išvysti dienos šviesos. Labai įtikėtina, jog šiuo atveju nemenką vaidmenį turi nėščios pataitės nervinė įtampa: kai gyvenama labai ankštai, būna dažnesni ir aršesni tarpusavio kivirčai. „Privačios valdos“ skaidosi vis smulkesniais gabaliukais, pašaro lieka vis mažiau.

Jaunoms pataitėms embrionai ištirpsta dažniau nei senosioms. „Karalienėms“ pavyksta užauginti 56 procentus savo jauniklių, o žemesnio rango pataitėms - tik 31 procentą.

Kai klimatinės sąlygos geros, triušienė per metus gali užauginti daugiau nei 30 triušiukų. Kadangi pirmosios vados pataitės dar tais pačiais metais gali triušiuotis vieną ar net du kartus, tai vienos triušienės vaikų ir anūkų skaičius veisimosi periodo pabaigoje gali siekti daugiau nei 40! Sprendžiant iš kai kurių šaltinių, Naujojoje Zelandijoje jų kartais būna daugiau nei šešiasdešimt.

Naujagimis triušiukas sveria nuo 40 iki 45 gramų, tačiau po savaitės būna dvigubai sunkesnis. Maždaug aštuntąją dieną pradeda girdėti ir tuo metu jau atsiranda kailiukas. Dar po poros dienų praregi. Vos atvedusi triušiukus, pataitė jau kitą dieną vėl poruojasi, praėjus keturioms savaitėms nebesirūpina ankstesniaja vada ir susilaukia naujų vaikų. Tuo tikslu tame pačiame urve išrausia dar vieną kamerą.

Triušio gyvenimo žydėjimas - maždaug tada, kai jam sueina dvidešimt mėnesių. Tuo laiku jo svoris būna didžiausias. Manoma, kad laukiniai triušiai gali sulaukti aštuonerių ar devynerių metų amžiaus. Tačiau pas grafą B. Basevicą toks prijaukintas triušis namuose išgyveno 12 metų. Jis greitai išmoko naudotis dėžute su smėliu ir kambarių niekad neteršdavo. Triušis labai susidraugavo su škotų terjeru, su kuriuo kartu užaugo, ir puikiai atskirdavo saviškius nuo svetimųjų. Vos tik namuose pasirodydavo svečių, jis žaibiškai nerdavo tarp sofos spyruoklių, kur buvo įsitaisęs savo „urvą“. Likus trims dienoms iki mirties jis buvo dar labai guvus, tik kailis apibluko. Paskutinę dieną triušis nustojo ėsti ir jau nebegalėjo šokinėti po kambarius - nebevaldė kojų. Likus penkioms minutėms iki mirties, jis iš paskutiniųjų jėgų priglaudė galvą prie ponios Basevic rankų, tačiau jų palaižyti, kaip kad paprastai darydavo, jau nebeįstengė...

 

Bus daugiau.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"