Paieška Stovi malūnas prie kelio...

Stovi malūnas prie kelio...

Jonas  NEKRAšIUS

 

Pasaulį galima įsivaizduoti kaip didelį malūną. Jis, kaip ir Žemė, sukasi apie savo ašį. Ir tai simboliška, juk vėjo malūnai, kaip įprasta, turi keturis sparnus, o tai keturios pasaulio šalys, keturi metų laikai. Yra keturi vėjai – kaip keturios pasaulio kryptys. Vėjo malūnui galima priskirti šias žemėje egzistuojančias laiko ir judėjimo savybes. Vitruvijus Polionas, romėnų architektas ir inžinierius nagrinėjo malūnų konstrukcijas, aprašė vandens malūnus (jų buvo reta, jie paplito tik viduramžiuose). Malūnus konstravo ir genialusis dailininkas ir išradėjas Leonardas da Vinčis.

Antikos laikais malūną sudarė kelerios viena šalia kitos stovinčios girnos. Girnos - tai ratas. Gyvenimo ratas, pasaulio modelis. Rankinės girnos, seniausias ir pagrindinis malimo įrenginys, etruskų vartotas jau 500 m. pr. Kr., o Vakarų Europoje tokie malūnai atsirado pirmaisiais mūsų eros amžiais. Seniausi malimo renginiai – trinamosios ir sukamosios akmeninės girnos – buvo varomos žmogaus raumenų jėga. Trinamosios girnos buvo naudojamos priešistoriniais laikais, iki mūsų dienų jų išliko nedaug, jos minimos mituose, legendose ir padavimuose. Kai kas iš tyrinėtojų mano, kad šios girnos buvo vadinamos trainėmis – jomis buvo malami Saulės dukros Indrajos žmonėms atnešti javai – miežiai, kviečiai, žirniai ir pupos. Kai kur Rytų Aukštaitijoje (apie Daugailius, Kirdeikius) dar XX a. pradžioje stambūs akmenys buvo vadinami Indrajos malūnais.

Maždaug nuo X amžiaus Lietuvoje jau paplito sukamosios girnos, ištikimai tarnavusios iki šių dienų. šios girnos buvo įprasmintos senovės lietuvių tikėjimuose ir etnologijoje. Namų dievas Pagirnis gyveno namo kampe po girnomis. Jam būdavo aukojama papilant miltų po girnomis. Su namų sėkme susijusi meška “sėdi kampe niurnėdama, baltus ūsus pustydama” (girnos).

Girnapuses kaldavo tie patys meistrai, kurie gamindavo paminklus. Yra išlikęs pasakojimas apie įdomų paprotį ir tikėjimą, susijusį su girnų kalimu. Girnų kalimo meistras (girnagraužis), saulei dar nepatekėjus, prišliauždavo prie akmens, iš kurio buvo numatęs kalti girnapusę, ir suduodavo į jį plaktuku, t.y. jį užmušdavo. Tai labai seno tikėjimo liekana, kai žmogus įsivaizdavo, jog ir akmuo gyvas. Tada jau buvo galima apie jį nukasti žemes ir pradėti kalti.

Malimas buvo vienas sunkesnių, monotoniškų ir įprastų namų ruošos darbų. Maldavo moterys ir vyrai paprastai anksti rytą. Tai nusako ir šie dainos žodžiai: “Oi, ūžia mala sieros girnelės, oi, graužia spaudžia baltas rankeles…”

Daugiau kaip trys tūkstančius metų vėjo malūnai yra ištikimi ir nepakeičiami žemdirbio draugai. Istoriniai šaltiniai tvirtina, jog pirmieji vėjo malūnai atsirado Kinijoje. Tokių senovinio tipo malūnų lig šiol yra Kinijoje ir kitose Azijos šalyse.

Pirmuosius horizontalios ašies vėjo malūnus egiptiečiai pastatė maždaug 400 metų prieš Kristų. Europoje tokie vėjo malūnai atsirado visu tūkstančiu metų vėliau.

Pirmasis malūnas Galijoje buvo pastatytas apie 500 metus, Didžiojoje Britanijoje 838 metais. Vokietijoje jų būta VIII-IX amžiuje, Skandinavijoje, Lenkijoje pradėta statyti XII amžiuje Seniausieji Europos vėjo malūnų atvaizdai yra išlikę iš XII amžiaus.

Vėjo malūnus nuolat tobulino. Iš pradžių jie veikė pučiant tam tikros krypties vėjui. Vėliau atsirado malūnų su besisukančiais bokštais. Istorikai tokio malūno išradėju vadina garsųjį dailininką Leonardą da Vinčį. Senovėje dar pasitaikydavo negręžiojamų malūnų, įrengtų bokštuose arba ant pilių sienų.

Viduramžiais vėjo malūnai padėjo darbštiems olandams jų kovoje su jūra. Patys seniausi yra vandens arba arkliais traukiami malūnai. Pirmieji vėjo malūnai atsirado Olandijoje XIII a. Manoma, kad į šį kraštą jie atkeliavo iš Persijos. Pirmieji Polderių malūnai atsirado apie 1350 m. šie malūnai buvo naudojami kaip primityvūs vandens siurbliai, melioruojantys atkovotus iš jūros laukus ir pievas. XVIII amžiuje pumpuojančių vandenį, malančių grūdus, gaminančių popierių vėjo malūnų Olandijoje buvo apie 10 tūkstančių. Vėliau, atsiradus garu ir elektra varomiems įrenginiams, vėjo malūnai prarado savo reikšmę, tačiau net ir dabar jie ištikimai tarnauja žmogui. šiuo metu Olandijoje yra apie tūkstantis vėjo malūnų, o daugiau kaip šeši šimtai vis dar veikia – maldami grūdus ir šalindami iš polderių vandenį. Olandai gerbia ir saugo savo vėjo malūnus. šalyje kiekvienais metais antrą gegužės mėnesio šeštadienį vyksta nacionalinė šventė – Vėjo malūnų šventė.

XIV a. rašytiniai šaltiniai Lietuvoje mini malūnus, sukamus vėjo, jaučių ir arklių. XVI amžiuje vėjo malūnų jau būta prie Klaipėdos. Feodalizmo laikais jie priklausė valstybei ir dvarams, kurie malūnus išnuomodavo pavieniams asmenims. Puošnios architektūros malūno pavyzdys Lietuvoje yra garsaus architekto Lauryno Stuokos-Gucevičiaus XVIII amžiaus pabaigoje pastatytas Verkių dvaro malūnas. Malūnų padaugėjo XIX a. pabaigoje, kai daugiau grūdų malė gyvulių pašarui. 1891 m. Lietuvoje buvo 161 vėjo malūnas. Jie buvo paplitę lygumose – šakių, Vilkaviškio, Marijampolės, Klaipėdos, Kėdainių, Panevėžio, Kupiškio, Radviliškio, šiaulių, Akmenės, Joniškio, Pakruojo, Pasvalio, Biržų ir kituose rajonuose. Jie daugiausia buvo mediniai, nors pasitaikydavo iš akmens, plytų, molio ir dolomito.

Lietuvoje labiausiai buvo paplitę kepuriniai ir stiebiniai vėjo malūnai. Kepuriniai, kitaip dar vadinami “olenderiais” arba “ingelskai” (angliski), ir stiebiniai (ožiniai, vištakojai), Sūduvoje žinomi “bokmalūnių” vardu. Kepurinių vėjo malūnų Lietuvoje buvo daugiausia, nes jie buvo modernesni už savo stiebinius brolius, tokie dažniausiai buvo ir Vakarų Europoje. Ir vieni, ir antri sukonstruoti taip, kad galima būtų bet kada atsukti į vėją. Tik stiebiniai sukdavosi visu kūnu, o kepurinių gręžiodavosi vien kepurė. Malūno sparnų atgręžimui į vėją ant stogo buvo įrengta “vėjų rožė” – nedidelė penkiamentė turbina. Čia įranga skiriasi nuo kepurinio malūno tuo, kad neturi gręžiojamos į vėją kepurės. Atgręžiamas visas liemuo, kaip stiebinio malūno, tik apgręžimo mechanizmas kitoks.

Vėjo malūnai buvo statomi ant aukštumėlių, platesnėse lygumose, daugiau jų buvo ten, kur mažiau upių ir tos pačios nesraunios. Vėjo malūnai buvo aukščiausi iš kaimo pastatų, siekė iki 30 metrų aukščio. Jų siluetai dominavo kaime.

Dabar ypač paplitę vėjo jėgainės. Jų ypač daug Danijoje, Olandijoje, JAV (Kalifornijoje) ir kitose šalyse. Jų jau yra ir Lietuvoje, pajūryje.

Iki XIX amžiaus pabaigos vėjiniai malūnai Lietuvoje – būdinga kaimo kraštovaizdžio detalė. Mojuodami savo plačiais sparnais, jie pagyvindavo monotoniškas lygumas. Jų ažūriniai sparnai, apeigos tilteliai darydavo romantišką įspūdį. Vėjo malūnai, stovėdami atokiau nuo gyvenviečių, atrodydavo vieniši, bet galingi, visa jėga pasitinkantys šiaurį vėją. Miesteliuose, tarsi jausdami savo vertę ir naudą, vėjo malūnai aukščiu dažnai drįsdavo rungtis net su bažnyčiomis.

Iš rankinių girnų atsirado vandens malūnai. Graikijoje jie buvo jau V a. pr. Kr., vėliau išplito Romos imperijoje ir kituose Europos kraštuose. Sunku pasakyti, kada vandens malūnai atsirado Lietuvoje. Pirmieji juos mini vokiečiai kryžiuočių kelių į Lietuvą aprašuose (1256 metais). Vandens malūnai buvo statomi prie upių užtvankų ir upelių. Tai kitokio tipo pastatai. Vienaaukščiai ir dviaukščiai, dalinami į dvi pagrindines dalis: gamybines ir gyvenamąsias patalpas. Iki XX amžiaus pradžios vandens malūnuose buvo įrengiamas vandens ratas, o vėliau paplito racionalesnės vandens turbinos. Vandens malūnų daugiausia buvo Trakų, Raseinių, Ukmergės, Telšių ir Tauragės apskrityse. Vandens malūnai išsilaikė ilgiau už vėjinius.

XIX amžiuje atsirado pirmieji garo malūnai, žmonės juos ugniniais vadinę.

Gariniai ir motoriniai malūnai buvo statomi miesteliuose ir miestuose, mediniai ir mūriniai, kartais iki trijų aukštų. Vystantis technikai ir pramonei, malūnai buvo modernizuojami – juose statomos vėjo turbinos, pritaikomos garo mašinos, įvairūs varikliai, galiausiai naudojama elektra.

XIX amžiaus pabaigoje vėjiniai malūnai sudarė 54 procentus, vandens  malūnai – 43 ir garo – 3 procentus visų malūnų. 1914-1921 metų kartografinės medžiagos duomenimis, Lietuvoje buvo apie 1000 vėjo malūnų. 1937 m. Lietuvoje (be Vilniaus krašto) buvo 2124 malūnai, iš kurių net 889 – vėjo, kiti 569 – vandens. XX a. daugėjo vėjo malūnų, kurie turi ir šiluminius variklius.

Apie malūnus yra sukurta daug žodinės tautosakos – padavimų, pasakų, legendų.

Vaizdingi lietuviški frazeologizmai apie malūną: “Kaip vėjinis malūnas” (apie labai šnekų); ”Pro malūną eiti” (būti kvailam); “Į malūną nuvažiuoti su ropėmis” (nusišnekėti);  “Kaip į malūną su burokais” (apie nusišnekantį); “Vandenį lieti ant malūno” (palaikyti); “Vanduo ant malūno” (ką palaikantis dalykas); “Kovok su vėjo malūnais” (su įsivaizduotais priešais).

Malūną savitai apibūdina ir šios lietuvių liaudies patarlės ir priežodžiai: “Malūne buvęs, neišeisi neišsimiltavęs”; “Tegu į malūną kiekvienas neša savo maišą”; “Ant malūno kalno sausa kaip ant delno”; “Jei sukasi malūnas, sotus bus valstiečio kūnas”; “Mala liežuviu kaip malūno sparnais”; “Sunkios girnos plonai mala”.

Malūnas, kaip  simbolis, yra apibūdinamas šiose lietuvių  mįslėse ir minklėse: “Ketursnapis žvirbliukas ant kalnelio dailiai sukas”; “Juods kaip velnias, į kaktą – kryžius”; “Miške gimė, miške augo, išėjęs į lauką, vėjus gaudo”; “Ilgais sparnais skėčioja, vis toj pat vietoj tūpčioja”; “Keturiom rankom skėtriojas, su vėju glėbesčiuojas”; “Ne  paukštis, o su sparnais, ne žmogus, o su kepure”; “Prieš dangų žegnojas, prieš vėją skėriojas”; “Augęs miške, gimęs  miške, išėjo ant lauko - sukasi”; “Su vėju sukas, dainuoja, su audra braška dejuoja”; “Turi sparnus, bet nelaksto”; “Kas pasaulyje didžiausią kryžių neša? (vėjo malūnas)”; “Kas vėjus gaudo ir iš to gyvena?” (malūnininkas); “Keturi broliai nesiekia nei žemės, nei dangaus” (malūno sparnai); “Keturi broliai vėju eit – nesiekia nė dangaus, nė žemės”;“Keturi balandžiai po orą skraido”(malūno sparnai); “Lokys, upės vandenį ryjantis, baltais kraujais visus pavaišins” (vandens malūnas).

Su malūnais yra susieta nemažai atsitikimų, prietarų, simbolių.. Suvalkiečiai žinojo, kad jei sparnai stovi kryžiumi, į malūną negalima važiuoti. Jei sparnai sustoję X pozicijoje, galima važiuoti. Ardant Likėnų malūną, kertėje rastas įmūrytas laikrodis. Tai norėta, jog malūnas veiktų laikrodžio tikslumu.

Gerai turėdavo sutarti ant vienos upės veikiančių malūnų savininkai. Susipykus su aukščiau įsikūrusio malūno šeimininku, naktį jis galėdavo atverti sklendes ir užtvindyti kaimyną.

Plačios malūnininkų rankovės yra susijusios su patarlėmis: “Kunigo gaspadinė bei malūnininko kiaulė niekada bado nemato”; “Gera gyventi, kaip malūnininko kiaulei”; “Riebi, kaip malūnininko karvė”.

Malūnininkas, pakėlęs rankas, neva patikrindavo, ar į maišus byrantys miltai gerai sumalti, ir taip prisiberdavo jų į plačias rankoves.

Tarsi nusipurtydamas rankas, miltus iš rankovių išberdavo. Per dieną tiek daug susirinkdavo, kad juos sušlavus malūnininko kiaulės ar karvė nebadaudavo.

Lenkų dailininko Jan Matejko 1878 m. nutapytoje istorinėje drobėje “Žalgirio mūšis” viršutinėje kairėje drobėje pavaizduotas stovintis vėjo malūnas, taip pat yra prasmingas. Jis tarnauja kaip šio istorinio mūšio svarbus akcentas, perduodantis kovos su atakų vėjais ir ginklais nuotaikas.

šiaulietis dailininkas Antanas Krištopaitis daugiau kaip trisdešimt metų akvarele lieja vėjo, vandens ir garinius malūnus. Dailininkas fiksuoja veikiančius, griūvančius ir sugriuvusius malūnus. Jų jis yra nupiešęs arti šimto. Kiekvienas toks malūnas – tai visas istorinis laikotarpis, žmonių gyvenimai ir likimai. Dailininkas nepasitenkina vien tik vaizdo perkėlimu į popieriaus lapą, bet ir renka medžiagą apie malūnus, jų istoriją, užrašo pasakojimus, legendas, malūnininkų prisiminimus. Senieji amatai, malūnų meistrai ir patys malūnai, malūnininkai, pats malimas ir daug daug to, kas anksčiau siejo žmogų su šiais žemdirbio pagalbininkais.

Su grūdų malimu ir apdorojimu bei malūnų istorija galima susipažinti šiaulių “Aušros” muziejaus nuolatinėje ekspozicijoje, esančioje Žaliūkių vėjo malūne.

Nuo seno malūnai neatskiriama Lietuvos peizažo dalis. Vienų girnas suko vėjas, kitų – vanduo. Dabar vėjo ir vandens malūnai – beišnykstantys mūsų kraštovaizdžio ženklai:

Vėjo malūnai –

Lyg paskutiniai dinozaurai,

Lyg priešistoriniai kokie –

Jie stovi perpučiami kiaurai…

(Justinas Marcinkevičius)

  

Kasdienis miltuotas malūno gyvenimas, jo tamsios, paslaptingos naktys įkūnytos pasakose, sakmėse bei padavimuose. Liškiavos kunigas Kazimieras Sederavičius (1870-1852) 1947 metais savo prisiminimų  metraštyje “Kaip Liškiavos malūnas nudardėjo į vidurį Nemuno”, rašė: ”Buvo tatai 1897 metais, sekmadienį, Dievo kūno šventėje. Po visų pamaldų užėjo smarkus lietus su perkūnija, taip smarkiai lijo, kad rodos dangus su žeme maišėsi. Aprimus audrai ir perkūnijai, žiūriu per langą (gyvenau antrame aukšte), kad viduryje Nemuno kiūkso malūnas su stogu ir sienomis”.

Vandens malūnai yra tampriai susieti su vandeniu. Jis gauna energiją iš vandens, kuris yra judėjimo tėkmės simbolis. Vokiečių rašytojas J.V. Gėtė rašė: “Upelis gražiai sutaria su malūninku, kuriam tarnauja, mielai sukdamas jo malūno ratus; nes kokia nauda būtų upeliui iš to, jei jis sau abejingai vinguriuotų slėnio lyguma”.

Budistai šventyklose ir vienuolynuose būtinai pasuka pagal laikrodžio rodyklę varinius maldos malūnus. Maldos malūnas – hurde, tuščiaviduris, cilindro formos, aplink savo ašį besisukantis įrengimas, kurio viduje įdėti ritinėliai su mantromis. Kiekvienas maldos malūno apsisukimas prilygsta jame sudėtų maldų sukalbėjimui. Tikima, kad sukant maldos malūną pagal laikrodžio rodyklę, suaktyvinama mantrų energija, o tai teikia naudą šį darbą atliekančiajam ir jį supančiai erdvei. Ant medinės rankenos įtaisyti nedideli maldos malūnėliai yra neatskiriama kiekvieno tibetiečio, nepaliečio ir kitų lamaistų maldininko atributas.

Būnant Himalajuose, teko kalnuose pastebėti nedideles šventyklėles, šalia kurių įtaisyti maldos malūnai. Pro juos praeidami maldininkai rankomis pasuka juos pagal laikrodžio rodyklę. Taip pat virš nedidelių kalnų upelių įtaisomi vadinamieji vandens malūnai, kurių ratą su mantromis suka upelio vanduo. šių malūnų sparnai sukdami perduoda įprastą budistų mantrą ir tikėjimo galią.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"