Paieška Miškai nesiūruoja vien biurokratų paunksmėje?

Miškai nesiūruoja vien biurokratų paunksmėje?

Tauragės miškų urėdijoje susirinkta aptarti miškų veisimą vadinamosiose apleistosiose žemėse

Augustas UKTVERIS

 

Patikinsiu skaitytoją: Tauragės miškų urėdijoje vykusiame pasitarime niekas kokių retorinių klausimų nepateikinėjo. Tai tik žurnalistų išmonės dalykas – pateikinėti keistus paklausimus. Kartais atrodo, jog ir tai yra prasminga. Juoba, kad nėra tikro darbymečio Lietuvoje sodinant apleistosiose, vadinamosiose „išniekintose žemėse“ sodinukus būsimam ateities miškui.

Tokios bent mintys vaikštinėjo po, ko gero, ne vien manąją galvelę, kai stebėjome, apžiūrinėjome po paposėdžiavimo pušaitėmis apsodintus nenašios žemės plotus netoli Lauksargių (Tauragės r.).

 

Ar patinka miškas valdininkams ir biurokratams?

 

Miškininkų, valdininkų, įvairių sričių specialistų sueigoje Tauragės miškų urėdijoje aplinkos viceministras Zdislovas Truskauskas dėkojo, jog esama tiek daug žmonių, kurie vis dėlto neabejingi miškui apleistosiose žemėse. Tokiais viceministras įvardijo ir dr. Zigmą Urboną (buvusį Žemės ūkio akademijos rektorių), ir akademiką Leonardą Kairiūkštį, „užkuriantį“ šiam garbingam reikalui net šalies Mokslų akademiją.

Lietuvos gamtinio karkaso, šalies saugomų teritorijų stuburai yra miškai, t.y. tos teritorijos, kuriuose vyrauja natūralūs gamtiniai procesai. Kai žmogus pradeda kokią ūkinę veiklą, tie procesai ir yra pažeidžiami.

„Prisiminkime, jog pokariu Lietuvos miškingumas siekė tik 19,7 proc., o dabar – 32,7 proc. Tad papildomai atsirado apie 700 tūkst. ha miškų, kuriuos įveisė šalies miškininkai. Kokia būtų visuomenės reakcija, jei staiga tą plotą „išimtume“ iš savo teritorijos, iš kraštovaizdžio“, - kalbėjo Zdislovas Truskauskas.

2002 metais šalies aplinkos ir žemės ūkio ministrai patvirtino Lietuvos miškingumo didinimo programą. Joje konstatuojama, jog šalyje esama apie 600 tūkst. ha šiuolaikinei žemės ūkio gamybai netinkamų žemių.

Kaip sekasi tose žemėse sodinti mišką? Kaip sutarti su apskričių administracijomis, kai vieni žemes saugo, o kiti tų žemių negauna apsodinimui mišku. Beje, kasmet savaime mišku apauga 4-5 tūkst. ha tos apleistosios šalies teritorijos. Nuo 1999-ųjų iki 2006-ųjų inventorizuota 150 tūkst. ha naujų, savaime mišku užželiančių plotų. Deja, ten daugiausia tik menkaverčio medžio rūšys – baltalksnis, drebulė ir pan. Kodėl nematome to proceso?

„Iš ES fondų buvo numatyta 92 mln. Lt naujų miškų įveisimui, o panaudosime tik apie 60 mln. Lt, tad nepanaudojome apie 32 mln. Lt. O iš savaiminio miško tikėtis didelio produktyvumo nereikėtų“, - kalbėjo Zdislovas Truskauskas.

Dabar – jau naujas ES mokestinis laikotarpis: 2007-2013 metai. Tad Lietuvos miškų ūkis dar niekada neturėjo tokios galingos potencijos suklestėti.

„Iš ES struktūrinių fondų miškų sektoriui numatyta apie 230 mln. eurų, t.y. – apie 800 mln. Lt. Pagal praėjusių metų praktiką, mūsų šalies miškų urėdijos tam dar skirs apie 200 mln. Lt. Reikia tikėtis, jog ir privačių miškų savininkai tam taipogi skirs lėšų. Tad į miškų sektorių – apie vienas milijardas litų. O tam turime reikiamai pasirengti. Net ir psichologiškai, kad lėšos tinkamai tarnautų ateinančioms kartoms“, - kalbėjo šalies aplinkos viceministras.

Žemės ūkio ministerijos Kaimo plėtros departamento kaimo plėtros Programų koordinavimo skyriaus l. e. p. vedėjo pavaduotojas Darius Liutikas pabėrė nemažą skaičių, liudijančių, jog procesas yra, tačiau... O statistika pagal Darių Liutiką tokia:

„2004-2006 metais miškų sektoriuje buvo galima pasinaudoti ES parama pagal dvi galimybes – Žemės ūkio paskirties žemės apželdinimo mišku programa (tam buvo skirta 92,5 mln. Lt) ir pagal Bendrojo programavimo dokumentus (priemonė: miškų ūkio plėtra – per 22 mln. Lt). 2004 metais buvo surinkta 200 paraiškų, o 2005 – 482, 2006 - 578 paraiškos iš tų, kurie norėjo įveisti mišką nedirbamose žemėse. 2004 metais apželdinta per 800 ha, 2005 ir 2006 – daugiau nei 2000 ha.“

Darius Liutikas pateikė ir kitokių skaičių, liudijančių apie miško veisimą menko našumo žemėse, neviršijančiose 32 žemės našumo balus. Priminė, jog supaprastinama ir administravimo sistema, paraiškos forma, papildyta paraiškos pildymo instrukcija ir t.t.

Darius Liutikas priminė, jog nuo 2007 m. vasario 1 d. iki liepos 1 d. renkant paraiškas dėl žemės ūkio paskirties žemės apželdinimo mišku gautos 25 paraiškos (birželio 12 d.). Tad aišku, jog paraiškos paduodamos vangiai, gal net paskutinę dieną.

Čia jau atsiranda ir kai kurios emocijos. Tačiau jos būtų kaip ir tie retoriniai pasiteiravimai...

Kur kas geriau įsiklausyti į informaciją apie miškų veisimui tinkamus plotus Tauragės apskrities savivaldybėse. Ją pateikė Valstybinio žemėtvarkos instituto kraštotvarkos ir teritorijų planavimo skyriaus vedėja Rita Palčiauskaitė:

„Miškai įveisiami turint miškų išdėstymo žemėtvarkos schemą. Jos Tauragės ir Jurbarko rajonuose dar nėra parengtos.“ Tokelės... O jei dar priminsime, jog žemės savininkui žemėtvarkininkui reikia mokėti 400 Lt (mažiausia kaina) už projekto padarymą. Jei plotas siekia per 10  ha, prireikia ir poveikio aplinkai vertinimo, nors regioniniai aplinkos apsaugos departamentai šiuo atžvilgiu didele biurokratija nepasižymintys.

Nacionalinės mokėjimo agentūros (NMA) atstovė Rūta šakalienė aptarė žemės ūkio paskirties žemės apželdimo mišku rezultatus Tauragės rajone. Susidarė įspūdis, jog tingiausi ar nebūsią ūkininkai...

Juoba, Tauragės apskrities viršininko administracijos atstovė Vilma Bartusevičienė tarsi gelbėjo ūkininkus: “Laisvų žemių miškams sodinti kaip ir neturime...“

Gi Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktorius Silvestras Staliūnas buvo gana tiesmukiškas, žinybiškas, nors ir su humoro gaidele:

„Lietuva ne būtinai turi būti miškininkų kraštas, gal geriau – agronomų... Kur kas svarbiau kalbėti, jog labai svarbu perduoti žemes patikėjimo teise urėdijoms. Tam šiemet iš biudžeto lėšų neskirta, tačiau urėdijos jų suranda pačios. Valstybinių miškų ženklinimas ir įteisinimas registre – itin svarbu. Juk žemės kaina kyla, tad ir tikslumas reikalingas. Deja, dabar kadastrinių matavimų kaina yra pernelyg didelė...“

 

 

Ar patinka miškas miškininkams, ūkininkams, verslininkams?

 

Tauragės miškų urėdas Paulius Martinavičius sakė, jog tauragiškiai miškininkai surinko 38 tonas kankorėžių, iš kurių gauta 850 kg pušies ir eglės sėklų. Jos pasitarnaus apsodinant ir nenašius, dirvonuojančios žemės plotus.

„Svarbu, kad tuos plotus iš apskrities gautume vienai misijai – apsodinti mišku“, - bėdojo Paulius Martinavičius.

Generalinės miškų urėdijos atstovas Donatas Vaikasas paaiškino, jog  2007-2013 metais miškų urėdijos turi įveisti nederlingose žemėse ne mažiau kaip po 3000 ha miško. šiemet bus įveista tik 1300 ha – stokojama žemių. Tataigi, antrinimas Vilmai Bartusevičienei?

Zigmas Urbonas teiravosi: ar tos visos taisyklės dėl miškų įveisimo yra vien briuseliškos, t.y. nekoreguotinos, ar paraiškas priimti negalėtume ir po liepos 1 d.? Juk viską galima supaprastinti... Darius Liutikas paaiškino, jog vadovaujamasi ES reglamentais. Kita vertus, darėsi aišku, jog siekiama dirbti taip, kad NMA būtų geriau. Be abejo, ūkininkas tada būna biurokrato paunksmėje...

Lietuvos privačių miškų asociacijos prezidentas Algis Gaižutis pasiteiravo: praėjusiame finansiniame laikotarpyje 32 mln. Lt ES lėšų taip ir liko neįsavinta, ar tai bus perkelta į kitus metus?

Buvo paaiškinta, jog biurokratai žiūri, kas paramos neįsavina, vadinasi ten gal jos ir nereikia... Biudžetą perskirstyti ne taip ir sunku, ypač, kai nesulaukiame paraiškų dėl miško įveisimo. Darius Liutikas, atsakydamas į akademiko Leonardo Kairiūkščio repliką dėl bioįvairovės, dar ir pridūrė, jog esama nuomonių, jog miškų įveisimu galime pakišti koją ir bioįvairovei, tad visos programos turi koreliuotis tarpusavyje, t.y. reikia vadovautis ir agroaplinkosaugos, kraštovaizdžio išsaugojimo priemonėmis. Kai kas teigia, jog reikia išsaugoti ir vertingas, bioįvairovės požiūriu, pievas.

Lietuvos miško savininkų asociacijos pirmininkas Algis Gaižutis lyg ir pyktelėjo:

„Mes skiriame dėmesį procesui (biurokratiniam, žinoma, - red. pastaba), o ne tikslui pasiekti... Labai svarbu turėti patarėjų tinklą, tik tada galima kalbėti apie miško veisimą. Kai sąnaudos biurokratams įveisiant mišką yra didelės, tas miško įveisimas ir lieka paskutinėje vietoje. Biurokratiniam barui turi atitekti ne daugiau kaip 10 proc. miško įveisimui skirtų lėšų. O kaip yra dabar?“

Lietuvos miško savininkų asociacijos pirmininko pavaduotojas, Marijampolės skyriaus vadovas Vidmantas Jusas paantrino:

„Mes nesusikalbame jau tada, kai patenkame į terminologijos brūzgynus. štai dėl želdinių priežiūros... Vieniems tikrintojams, nuo kurių priklauso ar gausi išmokas, atrodo, kad įveistas miškas turi atrodyti kaip parkas... O juk žolė kai kur net labai reikalinga.“

šilalės rajono savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyriaus vedėjas Antanas Kažukauskas, regis, buvo sodietiškai santūrus ir tiesmukiškas:

„Žmogus turi matyti naudą. Jei jos nesuvokia, kaip jis sodins tą mišką. Žmogus paprasčiausiai gali neturėti atliekamos žemės, nors ir turėdamas apie 10 ha. Juk iš tos žemės turi maitintis. Dabar padėtis yra tokia: nėra susidomėjimo, nėra poreikio sodinti mišką ir ūkininkui...“

 

Kam patinka sąžiningas požiūris į medį?

 

Zigmas Urbonas neatsitiktinai įsiterpė į biurokratų kalbas tokių atodūsiu:

„Apžėlę, dirvonuojantys Lietuvos laukai man primena suirutę, karo metą, pokarį... Matyt reikia didesnės sanglaudos ir tarp Žemės ūkio bei Aplinkos ministerijų...

Ar nesame mes, lietuviai, visose srityse inertiški, nerangūs, neimlūs naujovėms, gyvenimo pokyčiams... Ar miškininkus neturi žeminti tai, jog Vilniaus miesto gatvėse sodinamos vokiškos liepaitės. Perkamos brangiai... Dovanos? Nemanau, jog dar būna dovanų... O patys liepaites į Vokietiją eksportuojame po 3 litus, perkame... už šimtus.“

 

Akademikas Leonardas Kairiūkštis:

„Norime eiti pas žmones ir skleisti informaciją. Kad Lietuva neišsivaikščiotų... Spaudoje, TV, radijuje pirmiausia brukamas moralinis šlamštas. Mes esame tuo pasipiktinę, nes esame nuolat žeminami.

Čia atėjo tie žmonės, kurių agituoti nereikia, o tie žmonės, kurie turi žemę, miškus – kur jie?.. Algis Gaižutis nepasakė šiandien, jog apie 60 proc. žmonių, turinčių po kelis ha miško, gyvena miestuose. Toli nuo miško... Kas gali pasikalbėti su tais žmonėmis? Niekas?.. Kas gali kelti jų kvalifikaciją?“

Aplinkos ministerijos Miškų departamento Miškininkystės skyriaus vyriausioji specialistė Zita Bitvinskaitė, kuriai galvos linksėjimu antrino ir pasėdžiui pirmininkavęs šio skyriaus vedėjas Stanislovas Žebrauskas, kalbėjo:

„Ko gero į mane susigeria visa neigiamoji energija iš tų žmonių, kurie bando sodinti mišką ir susiduria su aibe problemų.

Miškingumo didinimo programa buvo pagrįsta Lietuvoje esančių nederlingų žemių kiekiu. Tokių Lietuvoje esama per 500 tūkst. ha (Tauragės apskrityje – daugiau nei 56 tūkst. ha). Programa šiais metais Lietuvoje įgyvendinta 46 proc. (Tauragės apskrityje – 34 proc., tad galiu konstatuoti, jog šioje apskrityje miškų įveisiama mažiausiai. Esama didelės problemos su privačiomis žemėmis. Valstybinėse žemėse programa net buvo viršyta. -114 proc., kai privačiose žemėse – tik 16 proc.) Kokios tad priežastys? Juk ir sodmenys skiriami nemokamai. Turiu konstatuoti: be visų kitų dalykų, įvardijamų ataskaitose (nebaigta žemės reforma, neparengtos iki galo miškų išdėstymo schemos, nėra parenkama valstybinė žemė urėdijoms, kad būtų galima sodinti mišką), esama ir žmogiškumo aspekto. Problema – ir kiekviename iš mūsų. Reikia pradėti jau nuo leidimų miškui įveisti. Čia susilaukiama nusiskundimų, jog tie leidimai išduodami labai vargiai. Nors tie leidimai turi būti išduodami konkrečiai atsižvelgiant į 6 konkrečius kriterijus. Vienas iš jų – dirvožemio našumo balas.

Deja, stokojama dėmesio žmogui, kuriam reikia projekto dėl miško įveisimo. Žmonės priimami nedraugiškai, dirbama su jais atmestinai.

Nacionalinės mokėjimo agentūros (NMA) teritoriniame padalinyje žmonės skundžiasi: niekas nepasidomi, kokie tie priimami popieriai, ar jie teisingai užpildyti, niekas nepaaiškina apie paramos gavimo sąlygas. Ir kas iš to, kad žemės ūkio ministro įsakymu patvirtintos paramos administravimo taisyklės. Jos gana painios net ir man, tad žmogui reikia aiškinimo. Ir atidavus popierius piliečio paraiška guli teritoriniame skyriuje – tik po kelių mėnesių pasiekia NMA Vilniuje. Ten paaiškėja, jog kai kurios informacijos popieriuose stokoja ir... Žmogus susiduria su perdėtu biurokratiškumu, specialistų negeranoriškumu. Žmonės paskui man skambina ir sako: nuėjau šitą kelia, tad ir kaimynui patarsiu, kad tuo neužsiimtų, miško neveistų... Gal septynioliktais nepriklausomybės metais Lietuvoje įgijome kiek padorumo, geranoriškumo, ar yra priešingai? Tas žmogus, kuris sodina mišką, nusipelno pagarbos, o ne biurokratų paniekos... Todėl ir prašau: sutikite geranoriškai žmogų, kuris siekia įveisti mišką – ir urėdijoje, ir NMA padaliniuose... Liūdna, kai man žmogus skambina, jam viską išaiškinu, ir girdžiu: kiek aš esu skolingas... Ką tai rodo? Tad mano pasisakymas tėra orientuotas į čia esančių specialistų sąžinę. Viliuosi, jog įsisavinant ES lėšas 2007-2013 metų periodų mes nebebaidysime savo sudėtingo žaidimo taisyklėmis žmonių, siekiančių sodinti mišką.“

P.S. Susidarė įspūdis, jog miškų vadinamosiose „išniekintose žemėse“ niekas nesiruošia pulti sodinti vien dėl to, jog „apačios nenori, viršūnės neįgalios, o biurokratai žvygauja savosiomis taisyklėmis: revoliucijų nebus“... Arba gyvename kaip anie „žmonės iš dėklo“: kad tik kas nors nenutiktų. Tačiau nutinka: ES pinigai nepanaudojami, miškai nesodinami, dirvonai spokso tarsi suirutės akiduobėmis...

 


Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"