Paieška Mintys apie liepą prie Dalios Dokšaitės paveikslo

Kregždė ir griežlė - dangus ir žemė

Mintys apie liepą prie Dalios Dokšaitės paveikslo

Vytautas BAšKYS

 

Liepa - puikusis metų laikas. Vasaros pusiaukelė ir jos viršūnė prasidėjo svaigindama liepų žiedų kvapu, šiluose ir soduose prinokusiomis uogomis, kupinais medaus koriais.

Liepa - tai mūsų lietuviškos vasaros midus, kurį poetas įaudžia į vasaros atostogų nuotaiką pajūryje: „Ir pirštai ne gintarus žarsto / jūros pakrantėj – ar atsimeni, meilę, - tada“, – taria Robertas Keturakis. Jautrumo valandėlėje kartu su poetu pastebi, jog tai kregždžių vasaros metas, jog dabar auga žodžiai: „Man kregždutė užmigusi rūpi, / drebulinė pakraigės dalis, / kur voratinklio gijose supas / mėnesienos senos spindulys“.

... Kregždės nepaprasti paukščiai. Dalios Dokšaitės paveiksle kregždžių skrydis - tai aukštas pilotažas. Jos vikrios, bet jų greitas skrydis neblaško dėmesio. Priešingai, tai lyg giesmė ramybei, kuria kregždės – „paukščiai, audžiantys šiltoj mėlynėj tylą“. Vizija įaudžia kregždes į nakties žavesį: „Man ramu apie kregždę užmigusią / galvot ir matyt, kaip sparnais / slysta skrydžio spalva užsilikusi / po šiltais nakties patalais“. Kregždės dažniausiai aukštai sklando nardydamos ore.

Kregždė Lietuvoje dažnas paukštis. Mėgsta įsikurti prie didesnių upių, paplitusios visur. Lietuvoje gyvena 3 rūšys.

Nuo kitų kregždžių šelmeninė kregždė (dar vadinama blezdinga) skiriasi ilga, gilia uodegos iškirpte, sparnai labai ilgi, smailūs. Jų balsas aukštas (vit-vit), giesmę sudaro švelnūs, greitai kartojami garsai. Ištikus pavojui: tivit-tivit... Snapas plokščias, žiotys labai plačios. Minta vabzdžiais, kuriuos pagauna skraidydamos.

Poetas L.Gutauskas kūrinyje „Kregždės“ vaizdingai apibūdino: „šiltą vakarą / Viršum ežero / Mažos šaudyklės / Muselėms tinklus audžia“.

... Griežlė mūsų krašte dar aptinkami dažnai, o Vakarų Europoje išlikę tik pavienės poros. Griežlė gegužės mėnesyje į mūsų kraštą neatplasnoja, o pareina pėsčia iš šiltųjų kraštų, o išskrenda rugsėjo – spalio mėnesį žiemoti į Afriką. Skrenda sunkiai ir lėtai, nuleidusios žemyn savo ilgas kojas, bet bėgioja labai greitai, žolių tankynėse jaučiasi žymiai geriau, negu ore.

... Trumpa vasarvidžio naktis - karšta, alsi... Saulei tik tik nusiritus už eglių viršūnių, iki pat vėlyvų paryčių girdėti be paliovos griežlių griežimas: dre-dre, dre-dre. Galima girdėti ir kaip gre-gre, gre-gre, kurį griežlė paeiliui kartoja keliasdešimt kartų. Nešienaujamoje paežerėje, paupyje naktį griežlė labai skardi iki liepos vidurio.

Rašytoja Gintarė Adomaitytė paslaptingą, dažnai girdimą, bet retai matomą paukštį primena aptardama poeto Martyno Vainilaičio knygą - praverdama viliojančius „Vario vartelius” ir pasidairo po savą, pažįstamą, mielą kraštą, kuriame pajusite, jog „kojos trypia pačios, nori šokti. šokiui pritars gegutė, griežlė, pempė“

... Vytauto Nedzinsko ornitologų klubas 2005 m. ėmėsi gražaus tyrimo „Kad nenutiltų griežlė“. Žuvinte išliko jaudinantis Nedzinsko nerimas, kuris, poeto Vytauto Bložės žodžiais („...vasarvidžio sapno stebėjimas / lėtas tylus kuždesys / miegančių bičių, po laka, sunkėjimas / ir artėjanti šviesa per naktį / griežlės balsas iš tavo tarpukakčio / ašaros balsas iš tavo vardo...), sukelia nostalgiją, sielos nerimą. Gamtoje viskas mainosi, bet aplinkos tikrovėje viskas lyg lieka kaip buvę: „sveika mano sutema, mano tylus atsikėlimas naktį / ir sėdėjimas ant šulnio, uždengto, ir net gulėjimas / ir žvilgsnis vėl į žvaigždes, ir griežlė, ir žiogai“...

Griežlės nakties garsai kūrybinę mintį įsupa į žvaigždynų tinklą. Roberto Keturakio tariami žodžiai („...saulės spindulio virpėjimas kristalinis prisilietimas prie seniai užgesusios žvaigždės šviesos ilgesio“) tarsi ryškėja kita erdve. O Poezijos pavasario laureatas Vytautas Rubavičius („Ir liepa / ėmė šnabždėt / savo senąją maldą“) mums primena sudvasintą gamtos pajautą. Įkvėpimo polėkiu poetas Robertas Keturakis pastebi, jog „...bet kiek tenai tobulumo / kiek neišmatuojamos didybės / šviesos / krintančios nuo Angelo veido“. Tačiau viską sumaišo tūnanti realybės kerplėša: „Čia teisūs vien sparnai! O visa kita melas, net ir šventovėm virtęs idealas“. Ir niekas neatsiejama nuo gamtos, kurioje liepą: „...vėl ant pečių / alsi prisnūsta saulė / žolės groja / žalesnę už šešėlius muziką / kol viską užtrenkia audra!“

... Prie Mūšos pamūšiečiai, girdėdami paukščių klegesį, susidomėjo žinia, jog į Lietuvą paskui migruojančius paukščius pradeda atvykti naujo pobūdžio turistai – paukščių stebėtojai iš pasaulio šalių. Jeigu tai perspektyvi kaimo turizmo šaka, verta pagalvoti, pasitarti su žmonėmis, gebančiais imtis tokios veiklos.  

 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"