Paieška Rasos Dieveniškėse

Rasos Dieveniškėse

Irutė EIDUKIENĖ

Dieveniškių istorinio regioninio parko vyr. kultūrologė

 


„Prieš tą šventę ėjęs svietas į šventas upis ir ežerus prausties ir mazgoties, idant jaunam taptum, ir kas visa atliko, kaip buvo įstatyta, tas radęsis vieną valandą didžiai išmintingu ir galėjęs regėti. Nebuvo kitos linksmesnės šventės, nesgi pagal pasakų tą rytą saulė šokus.“

Simonas Daukantas

 

Birželio pabaigoje, saulės grąžos metu, kai naktis būna trumpiausia, o žemė ilsisi po dalgio dar nepaliestu žiedais žydinčiu, bitėmis dūzgiančiu žolynų kilimu, švenčiama Rasos šventė, turinti labai senas tradicijas. Pagrindinis šventės tikslas – užtikrinti augalų augimą bei klestėjimą, apsaugoti derlių nuo stichinių nelaimių, dvasių, raganų.

Ilgus metus ji buvo šiek tiek primiršta. šventės atgaivinimas prasidėjo 1967 m. Kernavėje, kai Rasos šventę ėmė švęsti Ramuva.

Jau tapo tradicija, jog kiekvienais metais Dieveniškių istorinis regioninis parkas drauge su Vilniaus apskrities kultūros centru organizuoja Rasos šventę, kuri išsiskiria savo autentiškumu. šie metai tai pat ne išimtis – birželio 23 dieną į Dieveniškėse esančią pievą prie Gaujos upės susirinko gausus būrys ne tik dieveniškiečių, bet ir atvykusių iš tolėliau. Visus sveikino Dieveniškių istorinio regioninio parko direktorius Robertas Jomantas bei Vilniaus apskrities kultūros centro direktorė Birutė Kurgonienė.

Ypatingas dėmesys skirtas Janėms, Janinoms, Jonams, Ivanams, kurie buvo pagerbti ąžuolo vainikais, o mažieji Jonukai ir Janytės apdovanoti meduoliais ir riestainiais.

Vėliau visi buvo pakviesti į sakralinę Rasos pievą. Kiekvienas, įžengęs pro kupolėmis išpuoštus šventinius vartus, tapo šventės dalyviu.

Paraginti susirinkusieji pasklido po pievą kupoliauti, pinti vainikėlių.

Augmenijai priskiriama ypatinga reikšmė. Ilgiausią dieną arba jos išvakarėse surinkti žolynai turi nepaprastos magiškos galios. Dauguma merginų nusipynė po du vainikus – vieną galvai papuošti, kitą – ateičiai spėti. Norinčios ištekėti, atsistojusios nugara į kupolę, mėtė per galvą vainikėlį. Per kiek metimų vainikėlis užsikabino, per tiek metų ištekės.

Svarbus šventės elementas – javų laukų lankymas. Lankytojai vaikščiodami giedojo apeigines giesmes, turinčias pagerinti javų derlingumą, pagreitinti augimą. Pagerbtas ir lietuvių stiprybės simbolis – ąžuolas.

... Nusileidus saulei įžiebtas aukuras, paaukota žolynų puokštė. Norint apsisaugoti nuo piktų dvasių ir raganų buvo uždegtas Joninių laužas, o degančios stebulės nušvietė pievą bei išbaidė piktąsias dvasias. Visi linksminosi, šoko, dūko.

Sudeginta šiaudinė iškamša - pamėklė, simbolizuojanti seno, atgyvenusio sunaikinimą.

Ugnies ar vainikų su degančiomis žvakelėmis plukdymo apeigos - tai dviejų prieštarų – ugnies ir vandens – jungtuvės, reiškiančios naujo atsiradimą. Gauja pasipuošė vainikais, mirguliuojančiais žvakių ir fakelų liepsnose.

Neatskiriama Rasos šventės dalis – paparčio žiedas – laimės ir aiškiaregystės simbolis. šventės vedėjai priminė paparčio žiedo ieškojimo sąlygas. Visi išsiskirstė po aplinkinius gojus, žinodami, kad nepaprastomis galiomis bus apdovanotas tik niekam nepasigyręs paparčio žiedo radėjas...

Susirinkusius linksmino bei dalyvauti apeigose kvietė Liudo Augaičio vadovaujamas Gervėčių klubo folkloro ansamblis.

Džiugu, kad Dieveniškių krašte Rasos šventė kasmet tampa populiaresnė, žmonės čia susirenka ne ieškodami eilinio pasilinksminimo, o norėdami pratęsti protėvių tradiciją ir atrasti dvasinę žmogaus ir gamtos darną.

 
 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"