Paieška Australijos gyvūnai (5)

Australijos gyvūnai (5)

Berhardas GŽIMEKAS

 

Kaip žmonės ir blusos sudarė sąjungą arba Australijos (ir kitų) triušių istorija

 

Gyvūnų perteklius, kurį visada lydi pernelyg didelė nervų įtampa, sukelia ne tik dažnesnę embrionų žūtį. Žūsta ir suaugę gyvūnai... 1958 metais buvo padarytas toks bandymas. Į aptvarą, kuriame jau gyveno šešios žiurkės, buvo paleistos dar 24. Tuos „naujakurius“ iškart pradėjo pulti senieji aptvaro gyventojai. Netrukus beveik visi naujakuriai žuvo, be to, per pačias pirmąsias septynias dienas. Svarbu pažymėti, jog žuvo ne dėl žaizdų - jos buvo menkos; naujosios žiurkės krito dėl kitos priežasties - nuolatinės įtampos neišlaikė širdys.

Sykį patologas profesorius Aikhovas tinklu pagavo penkis triušius, kurie, beprotiškos baimės apimti, šoko iš urvo, gelbėdamiesi nuo šeško, kuris tuo tikslu ten ir buvo paleistas. Triušius buvo apėmęs toks siaubas dėl to susidūrimo su savo mirtinu priešu, kad tinkle jie gulėjo lyg suparalyžuoti, išsprogusiomis ir sustingusiomis akimis. Vėliau, jau atsidūrę saugioje nelaisvėje, jie lyg ir apsiramino, pradėjo ėsti ir bėginėti po voljerą, bet taip ir neatsigavo nuo patirto išgąsčio. Atvirkščiai, diena po dienos ėjo liesyn ir nugaišo nuo Bazedovo ligos. O štai dirbtiniu būdu sukelti tą ligą triušiams iki tol nebuvo pavykę nė vienam mokslininkui, nors tarp žmonių ji gana paplitusi.

Australijon atvežti laukiniai Europos triušiai ima laikytis kitokių papročių nei senojoje tėvynėje. Zoologas Georgas N. Nithameris 1936 metais Saksonijoje sugavo 63 triušius, juos pažymėjo ir vėl paleido. Praėjus metams šešiolika žymėtųjų buvo sumedžiota; paaiškėjo, jog jie gyveno ne toliau nei per 100 metrų nuo tos vietos, kur buvo anksčiau pagauti. Kai pagautus triušius nunešdavo per 600 metrų nuo gyvenamosios vietos, jie būtinai grįždavo atgal į „namus“.

Tuo tarpu Australijoje triušiai elgiasi kitaip. 1859 metais Viktorijos valstijoje, Džilongo apylinkėse buvo apgyvendinti Anglijos triušiai. (Manoma, jog pirmieji triušiai Australijon buvo atvežti dar anksčiau, 1788 metais į Port Džonsoną. 1859 metais B.Gžimeko minimus triušius - o jų buvo vos 24 - paleido Tomas Ostinas. Po šešerių metų jis sumedžiojo 20 tūkstančių tų žvėrelių ir tvirtino, kad „veislei“ palikęs dar bent 10 tūkstančių. - red. pastaba.) Triušiai kasmet pasklisdavo po 100 kilometrų į šiaurę ir Vakarus, o po trejeto metų tai virto tikra nelaime. Vislumas nė kiek nesumažėjo, ir iki 1950 metų jie pergalingai žygiavo per kontinentą. Galimas dalykas, jog tas triumfo maršas būtų pasibaigęs šiek tiek anksčiau, jeigu pirmojoje „naujakurių“ partijoje nebūtų išgaišusios visos jų... blusos! Matyt, tai atsitiko dar jūroje, ilgai plaukiant burlaiviu. Tačiau apie tai pagalvota gerokai vėliau. Tą istoriją dar papasakosiu.

Tarp Pietų Amerikos triušių paplitusi liga, kuri tenykštėmis sąlygomis būna gana lengva ir beveik niekada nesibaigia mirtimi. Tos ligos sukėlėjai priklauso virusų grupei, į kurią įeina ir žmonių raupų sukėlėjai. Toji liga pirmą sykį buvo pastebėta ir aprašyta 1897 metais, kai ja užsikrėtė europiniai naminiai triušiai, laikomi prie Montevideo ligoninės. šie triušiai sirgo labai sunkiai. Po pusės amžiaus tos ligos pavadinimas jau buvo žinomas beveik visame pasaulyje: triušių miksomatozė. Tik po penkiolikos metų tyrinėtojui mokslininkui Aragao 1942 metais pavyko aptikti miksomatozės sukėlėją ir nustatyti, jog tarp triušių ligą platina moskitai ir kiti skraidantys kraujasiurbiai vabzdžiai.

Kalifornijoje toji epizootija irgi yra vietinė, naminė, liga persergama nesunkiai. Žūsta tik nauji iš Europos atvežti triušiai.

Visa tai žinodamas Čarlzas Martinas iš Kembridžo 1936/37, paskiau 1938 metais pamėgino išnaikinti 10 tūkstančių triušių, gyvenusių Skokholmo saloje, užkrėsdamas juos ta liga. Tačiau ji nenorėjo plisti! Nepavyko net tada, kai buvo užkrėsti septyni triušiai ir paleisti labai ankštame aptvare tarp neužkrėstų triušių. Tos nesėkmės priežastį seras Čarlzas sužinojo tik po dvidešimties metų, prieš pat mirtį.

Beje, Australijos triušių tyrinėtojams ir naikintojams iš pradžių sekėsi irgi nekaip. Jie mėgino paskleisti miksomatozę sausringuose rajonuose, bet liga nieku gyvu nenorėjo plisti. Tik 1950 metais visai atsitiktinai padarė savo bandymus drėgnoje vietoje, netoli upės, ir sulaukė netikėto rezultato: mirtis triušius ėmė šienauti į kairę ir į dešinę... Matyt, tame rajone veisėsi tam tikros rūšies uodų, galinčių pernešti infekciją. Vargšams triušiams baisiai ištindavo galvos, jie apakdavo ir apkursdavo ir štai šitaip siaubingai atrodydami blaškydavosi po gatves ir laukus, ieškodami išsigelbėjimo. Tie vaizdai iš tikrųjų buvo labai nežmoniški, nes triušiai gana greit surado daug užjaučiančių žmonių. Tačiau teisybės dėlei būtina pasakyti, jog jų kančios, galimas dalykas, nebuvo tokios jau neapsakomos, nes triušiai ėsdavo net tada, kai iki mirties jiems būdavo likę tik kelios valandos.

Sekančius trejetą metų miksomatozė buvo vežama į įvairiausius Australijos rajonus. Tačiau tikrą sėkmę tas „bakterinis karas“ patyrė tik tose vietovėse, kur gyveno ir triušiai, ir uodai, žodžiu, daugiausia pietryčių valstijose. Tuo tarpu sausringuose rajonuose nieko gero neišėjo.

Pergalingas Australijon atvežtos „importinės“ mirties žygis nedavė ramybės entomologui ir tuberkuliozės tyrinėtojui Armanui Deliliui, gyvenusiam Prancūzijoje, Maibua pilyje, Driu priemiestyje, netoli Paryžiaus. Jo viduramžių pilis su gynybos bokštais stūkso didžiuliame parke, užimančiame 250 hektarų ir iš visų pusių apsuptame aukšta mūro siena. Tūkstančiai laukinių triušių, gyvenusių tame parke, siautėjo po daržus ir apgrauždavo jaunus sodinukus. Todėl daktaras A.Delilis iš savo kolegos, dirbančio šveicarijos bakteriologijos institute Lozanoje, gavo miksomatozės sukėlėją, liepė vielos tinklo tvora aklinai užtverti visus savo valdų įėjimus ir išėjimus ir apkrėtė du spąstais pagautus triušius. Per šešias savaites žuvo net 98 procentai laukinių triušių! Tuo tarpu nenukentėjo nė vienas naminis triušis, laikytas triušidėje. Remdamasis tuo faktu, daktaras Delilis padarė išvadą, jog miksomatozę platina ir dar kas nors kitas, ne tik uodai.

1952 metais triušiai, žuvę nuo miksomatozės, buvo aptikti jau Rambujė, Prancūzijos prezidento rezidencijoje. Kaip tvirtino daktaras Delilis, aplinkinių kaimų gyventojai, nugirdę apie jo šaunią kovą su triušiais, bet nesugebėję išprašyti miksomatozės sukėlėjų, paprasčiausiai kurią naktį pavogė iš jo parko keletą sergančių gyvūnų.

Iš pradžių Delilis norėjo nuslėpti savo bandymų rezultatus, bet tai jau buvo neįmanoma. Liga paplito visoje Prancūzijoje. Pastero instituto duomenimis, sunaikino apie 35 procentus laukinių bei 45 procentus naminių triušių. Sužinojęs, jog visa tai labai džiugina žemdirbius, Delilis 1953 metais pasiryžo oficialiai paskelbti, ką sužinojęs ir padaręs.

Bet čia dera priminti, jog Prancūzijoje, kur išnaikinti beveik visi laukiniai gyvūnai (B. Gžimekas rašė prieš 50 metų; nuo to laiko Prancūzijos faunoje įvyko daug ir didelių teigiamų pasikeitimų. - red. pastaba), triušiai yra svarbiausias medžioklės laimikis. Vyriausioji medžioklės valdyba kasmet parduodavo licencijų daugiau kaip už vienuolika milijonų markių. Tačiau 1956 metais medžiotojų buvo likę tik 300 tūkstančių, kai tuo tarpu anksčiau bilietus turėjo beveik du milijonai. Tuo laiku Prancūzija kasmet eksportuodavo nuo 6 iki 8 tūkstančių tonų triušienos, dar 15 milijonų triušių kasmet eidavo vietos rinkai. Su triušiais buvo susijęs keliasdešimties tūkstančių žmonių gyvenimas. Todėl Medžioklės valdyba kartu su triušių augintojų draugijomis iškėlė A.Deliliui bylą, kad tas atlygintų nuostolius.

Pirmasis teismas iš tikrųjų pripažino, jog ieškinys pagrįstas, tačiau aukštesnės instancijos teismas A.Delilį išteisino. Tais laikais jį nubausti iš tikrųjų buvo neįmanoma, nes dar neegzistavo įstatymas, draudžiantis sąmoningai užnešti epizootiją. O Žemės ūkio akademija daktarą A.Delilį net apdovanojo aukso medaliu.

Iš Elzaso „triušių mirtis“ sėkmingai nukeliavo į Vokietiją, o iš ten - ir į likusias kontinentinės Europos šalis.

1953 metais liga kažkokiu būdu pateko Anglijon. Ir štai tada triušių tyrinėtojas K.Luklėjus, kurio dvare Skokholmo saloje seras Čarlzas Martinas kažkada užsiiminėjo nepavykusiais eksperimentais su miksomatoze, nuvažiavo į Surėjų ir Kentą apžiūrėti pirmųjų žuvusių nuo tos ligos triušių. Jis pastebėjo, jog tų triušių kailiukuose roplinėja daugybė triušių blusų (Spilopsyllus cuniculi). Jei kas nors paimdavo tokį triušį į rankas, blusos skubėdavo persikraustyti ant žmogaus. Blusos buvo gyvos net ant tų triušių, kurie jau gulėjo nugaišę bent prieš savaitę. Jų neįveikė nei sniegas, nei šaltis. Itin daug blusų buvo aptikta ant paskutiniųjų žuvusių triušių - matyt jos, mėgindamos išsigelbėti, nuo nugaišusių skubėdavo pas gyvuosius. Net maišuose ir krepšiuose, į kuriuos buvo kraunami nugaišę triušiai, dar ilgai būdavo randama gyvų blusų.

Luklėjus bandymais įrodė, jog blusos yra miksomatozės infekcijos nešiotojos. Virš aptvaro su laukiniais triušiais, tarp kurių siautėjo miksomatozė, medyje jis pakabindavo narvelį su naminiais triušiais. Nors aplink skraidė daugybė uodų, naminiai triušiai neužsikrėtė - blusos, matyt, nesugebėjo rasti kelio į tą narvelį, kabantį ant medžio šakos. Taip pat paaiškėjo, jog Skokholmo salos triušiai blusų iš viso neturėjo, tuo tarpu triušiai, gyvenę Skomaro saloje, tai yra vos už trijų kilometrų, buvo labai „blusingi“. štai dėl ko kažkada nepavyko sero Martino bandymai!

Kadangi daug jautrių žmonių negalėjo ramiai žiūrėti į nelaimingus, bejėgiškai klaidžiojančius po apylinkes aklus triušius, gyvūnų globos organizacijos pradėjo po visą šalį siuntinėti specialius šaulių būrius, kurių uždavinys - pribaiginėti tuos jau pasmerktus gyvūnėlius. Sykiu K.Luklėjui iš įvairių šaltinių pavyko sužinoti, jog fermeriai kartais važiuoja gana toli, kad tik gautų sergančių triušių iš Susekso ar Kento, parsigabenti juos ir užkrėsti triušius savo žemėse.

Miksomatozei padedant, Anglijoje laukinių triušių skaičius sumažėjo iki to lygio, koks buvo XIX amžiaus pradžioje. Be to, niekas nebenorėjo pirkti triušienos ir ją valgyti. Todėl valstiečiams - triušių augintojams nebebuvo prasmės saugoti triušius ir juos gausinti. Ir dar - nuo 1958 metų Anglijoje uždrausta naudoti tuos baisiuosius spąstus, todėl ir natūralių triušių priešų vėl padaugėjo.

Suprantama, Australijos gyventojai irgi nedelsė - pasistengė kuo greičiau gauti triušių blusų. 1950 metais jų buvo atvežta iš Anglijos ir imta dirbtinai veisti, kad paskiau būtų galima išplatinti sausringose srityse, kur buvo maža kitų tinkamų ligos nešiotojų. Teisybė, kengūrų blusos (Echidrophaga myrmecobii) kartais persikelia ant triušių, tarp kurių vėliau galėtų platinti infekciją, tačiau tą daro labai retai, nenoriai ir stengiasi vėl kuo greičiau grįžti pas kengūras.

Iš pradžių Europos blusos nieku gyvu nenorėjo daugintis Australijos laboratorijose. Tačiau 1960 metais A.Mid-Brigsas padarė vieną nuostabiausią atradimą: pasirodo, triušių blusos kiaušinėlius ima dėti tik po to, kai atsigeria nėščių triušienių kraujo. Taigi sausrų periodu, kai triušiai patinėliai užmiršta meilę, o pataitės nebeveda vaikų, blusų skaičius labai smarkiai sumažėja.

Paskiau blusų gyvenimo tyrimais užsiėmė Miriam Rotšild. Ir ką gi? Jai pavyko sužinoti, jog blusos poruojas... tik  ant triušių jauniklių! Praėjus kelioms valandoms po to, kai atvedami triušiukai, blusos keičia įprastą gyvenimo vietą, tai yra triušienės ausis, iš kurių paprastai čiulpia kraują. Taigi nuo triušienės ausų persikelia ant snukučio ir laukia, kol motina ims laižyti naujagimius. štai tada blusos peršoka ant jauniklių ir ten poruojasi. Signalą tokiems veiksmams, matyt, duoda triušienės kraujo hormoninės sudėties pasikeitimai. Padarius nedidelę kortizolio injekciją, blusos, ypač pataitės, dar godžiau įsisiurbia į šeimininko odą; jei šio steroido dozė padidinama, blusos palieka triušienės ausis. Matyt, triušienių kraujyje, praėjus kelioms valandoms po apsitriušiavimo, įvyksta tam tikri hormoniniai pasikeitimai, savo ruožtu paveikiantys ir blusų elgesį.

Vos tik blusos užšoka ant naujagimio triušiuko, išsibėgioja po visą jo kūnelį ir ima godžiai siurbti kraują. Dar po kelių valandų ima poruotis. Matyt medžiagų, stimuliuojančių tą procesą, būna tik pačioje triušiukų gyvenimo pradžioje, nes kai jie sulaukia septynių aštuonių dienų amžiaus, blusų poravimosi procesas jau būna nutrūkęs.

Jei naujagimiai triušiukai būna labai silpni ar atvedami jau negyvi (žiemą taip atsitinka gana dažnai), blusos triušienės iš viso nepalieka. Galimas dalykas, jog tokiais atvejais triušienių kraujo hormoniniai pakitimai nebūna pakankamai stiprūs ir blusos negauna signalo, jog reikia palikti pamėgtą vietą – ausis - ir pradėti daugintis.

Kai 1950 metais Australijoje pagaliau prasidėjo „triušių maras“, jis nugaišino 99,8 procento visų užkrėstų triušių. Bet jau 1953 metais kai kurie triušiai sugebėjo nugalėti miksomatozę. Beje, specialistai nuo pat pradžių prognozavo, jog ta liga nepadės visiems laikams apsiginti nuo nekenčiamų ilgaausių kenkėjų. Ir iš tikrųjų, vėliau sulig kiekvienais metais vis daugiau triušių nebesusirgdavo miksomatoze, o susirgę vis dažniau pasveikdavo. Ligos sukėlėjai, laikui bėgant, vis labiau silpnėjo, tačiau būtent tie apsilpę ligos sukėlėjo kamienai plito gerokai greičiau nei nauji, stiprūs, kurie būdavo užauginami laboratorijose. O triušiai, persirgę lengvą ligos formą, jau įgydavo imunitetą, padedantį atsispirti stipriems ligos sukėlėjams.

Kad miksomatozė - ne kažin koks ginklas, rodo statistika. 1950-aisiais liga iš tikrųjų triušiams skaudžiai smogė. Tačiau 1955/56 metais per dvylika mėnesių iš Australijos buvo eksportuota 23,4 milijono triušių kailiukų, dar 7,1 milijono perdirbta vietos rinkoje, 12 milijonų triušių buvo sumedžiota eksportui, 33,2 milijono suvalgyta pačioje Australijoje.

Iš pirmo žvilgsnio ta triušių produkcija gali atrodyti kaip labai svarbus pajamų šaltinis, tačiau jos bendroji vertė - tik mažas lopinėlis ant nuostolių skylės, kurią triušiai padaro Australijos biudžetui.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"