Paieška Jūra ne tik gydo….

Jūra ne tik gydo….

 

Odos, skrandžio, nugaros, sąnarių, širdies ligų specialistai tikina: jūra gydo jei ne viską, tai bent jau labai nemaža ligų. Bet kartais ji gali būti pavojinga sveikatai – ne tik štormo metu, bet ir per visišką štilį. Siekiant, kad organizmas įsisavintų iš vandens visą galimą naudą, poilsiavietes dera rinktis labai atsakingai.

 

Jūros pagimdyti

 

Aistra jūrai amžina, ir šios aistros priežastis paprasta: visa, kas gyva, kilę iš vandens. Mokslas įrodė, jog pirmoji gyva ląstelė atsirado jūroje, tačiau tai atsitiko prieš tiek milijonų metų, kad dabar galų neatseksi. Tačiau faktas lieka faktu: jūra ir mes glaudžiai susiję. Biochemikai teigia, kad žmogaus kraujo plazma ir jūros vanduo labai panašūs savo sudėtimi. štai kodėl mūsų kūnas jūroje jaučiasi kaip reta jaukiai. Jūros vandenyje slypi daug palankių veiksmų sveikatai (tik gaila, kad jo negalima gerti).

Pirmoji nauda: jūros vanduo ir jūrinis oras aprūpina poodinius organizmo audinius ir plaučius neigiamais jonais, iš kur jie prasiskverbia į kraują, gerindami jo cirkuliaciją.

„Po stresų žmogui labai reikalingi neigiami jonai: miestų džiunglėse organizme susikaupia teigiamų jonų perteklius. Ir dar šitaip atsitinka dėl to, kad mieste žmogus “neįžemintas”: visur asfaltas ir dirbtinės dangos, teigiamų jonų perteklius nesusigeria į žemę”, - šitaip apie jūros naudą kalba Nikolė Prollo, tarptautinės asociacijos “Mer et Sante” (“Jūra ir sveikata”) vadovė. Praėjus savaitei kitai prie jūros, sustiprėja žmogaus imunitetas, išauga organizmo atsparumas infekcijoms ir virusams. šis efektas po “pasimaitinimo” neigiamais jonais išsilaiko nuo dviejų iki ketverių mėnesių.

Antroji nauda: jūra taiso netgi patį blogiausią charakterį. Kai jūs supatės ant bangų, susidaro nesvarumo iliuzija, kurioje buvote tik motinos įsčiose. Be to, puikiai masažuojamas viso kūno paviršius. Visi raumenys ir poodiniai audiniai atsipalaiduoja, o įkandin jų – ir galvos smegenų požievis. Nuo šios fiziologinės prabangos, ir, be to, saulės (ji padeda išsiskirti vadinamiesiems “laimės hormonams” – endorfinams), nervų sistema tiesiog džiūgauja. Ir stuburas bei sąnariai, nuo kurių nuimama pagrindinė našta – kūno svoris – taip pat.

Trečioji nauda: jūros vanduo su savo vertinga mineraline sudėtimi maitina ir stiprina odą ir poodinius audinius, plaukus ir nagus. Ir padeda poodiniams audiniams išsivaduoti nuo toksinų (dėl to pagerėja savijauta bei figūros kontūrai).

Taigi prie jūros galima pataisyti sveikatą nedidelėmis pastangomis – keletą kartų per dieną lendant į vandenį, maudantis, plaukiojant, o vėliau šildantis (aišku, saikingai) saulėje. 

Beje, baseinai su jūros vandeniu ir jūros druska, ištirpinta vonioje, - tik apgailėtinas jūros pakaitalas. Specialistų nuomone, jūrinio vandens negalima  transportuoti: mikroorganizmai, kurie jį paverčia tokiu vertingu mums, gyvena tik 48 valandas.

Tad pajusti visus šiuos malonumus neišvykstant į pajūrį nepavyks. Bet neskubėkite greitosiomis mestis į lagaminus maudymosi kostiumėlių ir šlepečių. Norėdami įteikti savo organizmui pasakišką dovaną, reikėtų prieš tai išsiaiškinti, ar “sveika” yra pati jūra, prie kurios mes rengiamės važiuoti.

 

Sūrusis reitingas  

 

Taigi prie kokios jūros vykti, ieškant pačių ekologiškiausių jūrinių maudynių (turint galvoje populiariausius turistinius maršrutus)? Žvilgtelėkime į pasaulio okeanologų sudarytus higieninius jūrų reitingus. Beje, jų rekomendacijos susietos ne vien su teorinėmis išvadomis bei statistiniais duomenimis. Apibendrinta atsižvelgiant į rimčiausių mokslinių ekspedicijų rezultatus.

 

1.Seišelių salos ir Karibų jūros salos

Toli nuo civilizacijos nutolusios salos geriausia vieta maudynėms. Ten idealiai skaidrus vanduo – jau jis tai niekados “nežydi”. šias salas visus metus supa labai šiltas vanduo, o maisto jūrų gyvūnams esama mažoka. Taigi, jei į šiuos rojaus vandenis ir patenka koks nors žmogaus gyvybinės veiklos produktas (tarkime, buitiniai nešvarumai), jūrinė flora ir fauna šiuos produktus palaiko maloniais priedais prie pusryčių ir momentaliai sušveičia. Stiprios vandenyno tėkmės netoli šių salų padeda atstatyti ekologinį balansą, o netoli kranto esantis jūros dugnas staigiai gilėja, - tai taip pat neleidžia užsilaikyti atliekoms. Nors ir atliekų esama nedaug: pramonės – jokios, o naftos tankerių maršrutai – toli.

 

2.Portugalijos pakrantė ir Negyvoji jūra

Nutolusioms saloms nedaug tenusileidžia Portugalijos atlantinė pakrantė. Mažai atliekų tiekianti pramonė, gilūs vandenų dugnai, be to, juk vandenynas – jį užteršti kur kas sunkiau negu jūrą. Išilgai Portugalijos vandenį valo Golfo srovės atšaka. Bet plaukti giliau į vandenyną nerekomenduotina, tai yra viskas priklauso nuo kranto linijos reljefo. Jeigu rifai arti ir prie kranto staigiai keičiasi vandens gylis, potvynio metu atsiranda stipri povandeninė tėkmė ir besimaudantį žmogų gali tiesiog nunešti į atvirą vandenyną.

Mirties jūra taip pat labai švari, bet apie jokią jūros florą ir fauną joje negali būti nei kalbos: vanduo toks sūrus, kad niekas jame negyvena, nei gėlės, nei žuvys, nei dumbliai. Be to, ir paplaukioti žmogiškai nepavyks. Tiesa, šios jūros vanduo labai naudingas: jis gydo ne tik odą, bet ir reumatą bei depresijas.

 

3.Indonezijos archipelago kurortai (Balis, Malaizija), Singapūras, Australija

Garbingą antrąją vietą su portugališka pakrante šiame reitinge praktiškai dalijasi Indonezijos paplūdimiai. Tropinės jūros labai šiltos, ir jose taip pat, kaip Seišeliuose, mažoka maisto jūros gyvūnijai, - taigi, jei kokios nors pramoninės atliekos ir patenka į vandenį, viskas tuoj pat būna suvartojama.

Tačiau ši jūrinė gyvūnija – ir nemalonumų šaltinis. Bendravimas su jūrine medūza, praminta “jūros širše”, turinčia 5-6 metrų ilgio skaidrius čiuptuvėlius su nervus paralyžiuojančiais nuodais, mažų mažiausiai nudegins odą. Narų nekenčiami jūros ežiai čia taip pat veisiasi itin gausiai. Reikia būti atsargiems ir su koraliniais rifais: jeigu prisiliesime prie “ugninio” koralo, geriausiu atveju apsisvilinsime, kaip nuo jaunų dilgėlių. Net jei jūs neplaukiosite tarp akmenų, paplūdimyje galite atsistoti ant didelės kriauklės, kurioje gyvena moliuskas – savininkas pavojingo straubliuko, kuriuo jis žudo žuvis. Žmogui, suprantama, susidūrimas taip pat neliktų be pasekmių. Taigi, visa, kas gražu ir ryšku, geriau stebėti iš tolo.

 

4.Rytinė Viduržemio jūros dalis

Puiki vieta ekologiškų maudynių ir šviežiausių jūros produktų mėgėjams: jūra ten beveik nenukentėjusi nuo civilizacijos. Kretos ir Graikijos, Izraelio ir Turkijos paplūdimius skalaujančios Viduržemio jūros vandenys patys švariausi ir “gyviausi” visame Viduržemio regione. Pramonės nėra, aplink dideli gyliai. Bėda, su kuria negali susidoroti jūra netgi šiuose rajonuose, - dažnai sutinkami polietileniniai maišeliai, kurie visiškai neyra: vanduo skaidrus, ir jie gerai matomi.

 

5.Egipto Viduržemio jūros pakrantė

Ji niekada nebūtų patekusi į mūsų lyderių tarpą, jeigu Nilas faktiškai nebūtų nustojęs įtekėti į Viduržemio jūrą. Prieš dešimtį metų į upę pateko augalas – vandeninis hiacintas, kuris greitai išplito, ir Nilas pražydo. Bet šis gyvybiškas augalas pasirodė kilęs iš drėgnosios Floridos, todėl išgarina labai daug skysčio, o sausajame Egipte vandeninis hiacintas garina upinį vandenį itin dideliais kiekiais – jo vos telieka laukų drėkinimui ir praktiškai nepasiekia jūros. Tai ir gerai, nes jeigu pasiektų, tai būtų nešvarus, pilnas trąšų. Tokio ekologinio nemalonumo dėka jūra tapo švaresnė, o vandeninis hiacintas gyvena puikiai, ir netgi prisitaikė prie herbicidinių atakų.

 

6.Egėjo ir Raudonoji jūra

Egėjo jūra santykinai “gera” – dėka to, kad vandens surinkimo teritorijos (iš kurios surenkamas į jūrą įtekantis vanduo) ir jūros teritorijos santykis labai naudingas – 1:1, vadinasi, santykinai pramoninių atliekų svoris kuklus. Jūra prie Graikijos krantų gana skaidri, joks planktonas paviršiuje netrukdo nardytojams, ir pagauta žuvis tikrai gera. Turkiškoji Egėjo jūros pakrantė tampa vis problemiškesne zona: pavyzdžiui, dėl nutekamųjų vandenų pakrantė nuo Izmiro iki Stambulo vis dažniau pasipuošia “raudonais” potvyniais. Iš vandenyno glūdumos iškyla sluoksniai vandens, turtingi fosforo ir azoto, ir dėl to pradeda greitai veistis toksiška (ir žmonėms, ir žuvims) mikroflora – jūra prie krantų tampa rudai raudonos spalvos. Turistams tuo metu negalima nei maudytis, nei valgyti jūros produktų, jeigu atsižvelgsime į vietos žvejų ar tiesiog besimaudančiųjų patirtį. Mat dėl maudynių “raudonųjų” potvynių metu jie praranda daugybę darbo dienų per metus. Nežiūrint Sueco kanalo, kuriuo kursuoja naftos tankeriai, artumo, Raudonoji jūra greit “suvirškina” nešvarumus, kaip bet kuri tropinė jūra, kurioje daug “alkanų” dumblių, žuvies ir mažai maisto. Kaip bebūtų keista, naftos dėmė tropinės jūros ekosistemos taip pat yra laikoma neblogu užkandžiu. Pavyzdžiui, per JAV karinę operaciją “Audra dykumoje” į jūrą pateko gausus naftos kiekis. Ir ką jūs manote: vandenys atsistatė per kelis mėnesius (palyginimui: šiaurinės jūros po panašaus naftos šoko atsigaivelėja tik po 5-7 metų). Ir perspėjimas dėl ryškiaspalvių žuvų ir medūzų lieka galioti: neprisilieskite nei prie pelekų, nei prie čiuptuvėlių. Murenos, besislapstančios tarp akmenų, kandžiojasi, kaip jaunos buldogės.

 

7.Viduržemiški Prancūzijos, Ispanijos ir Italijos paplūdimiai

Čia situacija santykinai palanki. Viduržemio jūra, aišku, gali viską “suvirškinti”. Nors Prancūzija, Italija ir Ispanija – trijų ketvirtadalių pramoninių ir žemės ūkio teršalų, patenkančių į Viduržemio jūrą, kilmės šaltinis. Bet greit jūros savireguliacinės jėgos išseks: Greanpeace jau skelbia nerimą – kiekvienas iš dešimties paplūdimių, įsikūrusių nuo Kanų iki Kaprio, neatitinka ES normų. Jau nekalbant apie liūdnus faktus: čia 2-3 kartus sumažėjo populiacija gyvūnų, atplaukiančių į krantą – vėžlių ir ruonių.

Beje, pastaruoju metu vietinė gyvūnija vis prasčiau susidoroja su svetimais jūriniais augalais. Pavyzdžiui, prie prancūziškos Rivjeros ir Italijos krantų jūrinės piktžolės (dėl jūros užterštumo nuotekomis) ima plisti gigantišku greičiu. šios piktžolės išskiria toksinus, žudančius giliavandenius dumblius. Kol kas turizmui tai neturi įtakos, bet Nicos universitetas rimtai susirūpinęs dėl nenuspėjamų pasekmių.

Apskritai, jūros produktais šiuose rajonuose jūs neapsinuodysite, bet vis dėlto nevalgykite jų itin gausiai: mat čia yra viršytos gyvsidabrio ir sunkiųjų metalų normos.

 

8.Adrijos jūra, Tuniso ir Kalifornijos pakrantė

šiaurinės Adriatikos vandenys ir vandenys, skalaujantys Tuniso pliažus, ne visai skaidrūs. Juose esama padidėjusio chlorofilo kiekio, taigi, esant vandens temperatūrai 25-26 laipsnių, jūra gali ir “paržysti”. Išilgai kranto linijos šiuose rajonuose vandens apykaita nėra intensyvi, pramoninės atliekos užsilaiko ilgiau ir truputį apsunkina maudynes. Būtent toks yra “žiedinės tėkmės”, esančios kiekvienoje uždaroje jūroje, efektas: tėkmė išilgai šelfo (plokščia pakrantės dalis, kaip tik ten, kur pliažai) tempia su savimi visus galimus nešvarumus ir neleidžia jiems susimaišyti su giliavandeniais jūros sluoksniais.

Adrijos jūra yra atsidūrusi sunkioje padėtyje: kartu su Po upės vandenimis į ją patenka audringos italų pramonės atliekos. Dabar jų apimtis yra dešimtis kartų didesnė negu prieš pusšimtį metų. Taigi dažnoms maudynėms neverta rinktis uždaras Triesto ir Venecijos įlankas (kasmet iš venecijietiškos įlankos išgriebiama tonos dumblių, kad nesklistų nemalonus kvapas).

Kalifornijoje vandens skaidrumas ir kvapas daug geresni. Kodėl gi tada garsusis Sanset Bičas ne mūsų reitingo lyderis? Ogi dėl padažnėjusių “raudonųjų” potvynių, kurių metu garsiąsias Kalifornijos austrių fermas tenka uždaryti.

 

9.Baltijos jūra

Gaila, tačiau maudytis joje ne itin malonu, nes vanduo – purvinokas. Baltijos žuvis taip pat ne itin geros kokybės. Kalta geografinė šios jūros padėtis: ji yra apsupta pramoninių šalių, po ją plaukioja naftos tankeriai. Be to, dėl žemos vandens temperatūros ji lėtai atstato savo jėgas po užterštumo.  

 

10.Juodoji jūra

Ach, Juodoji jūra! Ji, vargšelė, atsidūrusi reitingo gale. Mat yra beviltiškoje būklėje, kurios pagerinti praktiškai neįmanoma. Vandens surinkimo teritorijos santykis su pačios jūros teritorijos santykiu nepalankus – 6:1, vandens apykaita labai lėta, be to, į šią jūrą įteka Dunojus, pratekėjęs per trejetą dešimčių Europos šalių. Bulgarijos kurortuose jūra jau rusvokos spalvos, matomumas čia siekia viso labo 20 centimetrų. Okeanologų nuomone, Juodoji jūra smarkiai yra nukentėjusi yrant Jugoslavijai. Buvo susprogdintas chemijos kombinatas, nuodų porcija pateko į vandenis. Labiausiai užtrešti yra Gelendžiko ir Odesos kurortai, švarus tebelieka pietinis Krymo krantas ir Eupatorija.

Jeigu jau maudytis Juodojoje jūroje, tai geriau šaltoje (iki 20-21 laipsnių): kai tik vanduo tampa šiltesnis, mikroflora (įmanomas infekcijų šaltinis) dauginasi su trigubu entuziazmu.

*  *  *

Maudymasis nešvarioje jūroje gali ne tik erzinti odą, bet ir sukelti ausies bei nosiaryklės infekcinius susirgimus, retesniais atvejais – dizenteriją. Apie tai griežtai primena Europos Sąjungos ekologinė programa. Tiesa, kai kurie ekologai vis dar linkę padejuoti, jog ES ir “Greanpeace” nustatančios pernelyg aukštas ekologines jūrinio vandens švarumo normas. Teoriškai, esą, šis griežtumas pateisinamas, bet nė sykio dar nėra girdėta apie tai, kad jūroje išsimaudęs žmogus pasidengtų raudonomis dėmėmis arba kaip kitaip susirgtų. Taigi, jei jau jūs sužinojote, jog vanduo jūroje, prie kurios susirengėte pailsėti, ne visai švarus, tiesiog nederėtų jame murkdytis po 10 valandų per parą. O štai su šviežia žuvyte išties būkite atsargesni. Visa jūros gyvūnija sukaupia toksines medžiagas kur kas didesne koncentracija, negu vanduo. 

Suprantama, norint pažeisti pasaulio vandenyno ir visų jo jūrų ekologinį balansą, reikia stipriai pasistengti. Bet žmonija, atrodo, ir stengiasi stipriai: dabar malonumas pasimaudyti švariame ir skaidriame jūros vandenyje ir pavalgyti švarių jūros produktų – jau prabanga. Tiesa, kol kas dar pasiekiama.

 

Parengė Jonas VANAGAS  

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"