Paieška Mūsų požeminiai ežerai ir upės

Mūsų požeminiai ežerai ir upės

Vytautas LEšČINSKAS

 

Pasak Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos direktoriaus pavaduotojo Jono Satkūno, mūsų šalies teritorija yra Pabaltijo artezinio baseino dalis. Todėl kalbant apie šalies požeminį vandenį, jo susidarymą ir režimą, būtina išsiaiškinti Lietuvos hidrogeologinę padėtį ir turėti supratimą apie viso artezinio baseino struktūrą.

 

Nematomieji turtai

 

Vanduo – labai plati sąvoka, apimanti jūras ir vandenynus, upes ir ežerus. Tai matomoji hidrosferos dalis. Daug mažesnė mūsų planetos vandens dalis yra susikaupusi Žemės plutą sudarančių uolienų porose ir plyšiuose. Tiesiogiai šio vandens matyti negalime, bet apie jį sužinome iš šaltinių žemės paviršiuje, prakasus ar pragręžus gręžinius.

Kaip sakė Lietuvos geologijos tarnybos Hidrologijos skyriaus vedėjas Kęstutis Kadūnas, hidrogeodinaminių zonų paplitimas Lietuvoje priklauso nuo bendros geostruktūrinės padėties ir hidrogeodinaminės situacijos, taip pat nuo uolienų sudėties bei savybių. Kadangi Mozūrijos-Baltarusijos anteklizės rajone nuosėdinė danga nestora (300-400 m) ir nėra regioninių vandensparų, tad pietryčių Lietuvoje yra tik dvi hidrogeocheminės zonos. Maždaug nuo 500 m gylio atsiranda ir trečia (apatinė) zona. Antrai hidrocheminei zonai mūsų šalyje būdingas chloridinis sulfatinis arba chloridinis vanduo. Tik šiaurės ir šiaurės vakarų Lietuvoje, kur paplitusios gipsingos devono uolienos, antroje hidrogeocheminėje zonoje aptinkama ir sulfatinio vandens.

Pabaltijo artezinio baseino bendras plotas sudaro 460 tūkst. kv. km. Apie 200 tūkst. kv. km baseino yra po Baltijos jūra. Baseinas susijęs su stambia Rytų Europos platformos struktūra – Baltijos sineklize, taip pat su kitomis tektoninėmis struktūromis: Baltijos skydo pietų šlaitu bei Mozūrijos-Baltarusijos anteklize, kurios sudaro artezinio baseino šlaitus. šiaurinė ir šiaurės vakarinė artezinio baseino riba eina kristalinio pamato ir nuosėdinės dangos kontakto vieta, o pietinė – Danijos ir Lenkijos tektoniniu įlinkiu, kuris riboja dvi nevienodo amžiaus platformas. šių platformų sandūroje susidariusi lūžių sistema atskiria dviejų – Pabaltijo ir Vokietijos-Lenkijos artezinių baseinų paleozojines nuogulas. Itin sąlygiškos yra rytinė ir pietrytinė artezinio baseino ribos, kurias daugelis tyrinėtojų veda skliautinėmis kristalinio pamato pakilumos dalimis.

Apskritai Pabaltijo arteziniame baseine išskiriamos trys struktūrinės dalys: centrinė, kurioje kristalinis pamatas slūgso 500-5000 m gylyje, taip pat šiaurės bei pietryčių artezinio baseino šlaitai, kur kristalinis pamatas slūgso ne giliau kaip 500 m. Kristalinį pamatą, kuris kartu yra ir artezinio baseino pamatas, dengia sluoksniuotos skirtingų filtracinių savybių nuosėdinės uolienos. Pabaltijo arteziniame baseine išskiriami trys hidrogeologiniai aukštai: kainozojaus-mezozojaus, viršutinio paleozojaus ir viršutinio proterozojaus. Vienas nuo kito jie atskirti triaso ir silūro-ordoviko regioninių vandensparų. Devono sistemos Narvos vandenspara paleozojaus hidrogeninį aukštą skiria į dvi dalis.

Kaip ir kitiems arteziniams baseinams, Pabaltijo baseinui būdingas vertiklus požeminio vandens zoniškumas. Viršutinėje jo dalyje formuojasi gėlo vandens zona, kurios storis baseine nevienodas: 50-450 m. Artezinio baseino apatinėje dalyje vandensparos kompaktiškesnės, vertikaliosios vandens apykaitos beveik nėra. Todėl čia didesnė tikimybė išlikti geologinėje praeityje egzistavusioms sąlygoms, kartu didesnei druskų koncentracijai bei cheminės sudėties įvairovei, aukštesnei temperatūrai, savitai dujų sudėčiai. Tarp viršutinės ir apatinės yra tarpinė zona. Todėl Pabaltijo artezinis baseinas yra trizonės struktūros. Jame vandeningosios uolienos ir vandensparos slūgso monokliniškai, bet gausu tektoninių lūžių, kur sluoksniai vienas kito atžvilgiu vertikaliai pasistūmę keliasdešimt, o kai kur ir kelis šimtus metrų. Tokiose vietose nutrūksta vandeningųjų sluoksnių bei požeminio srauto vientisumas, ir didelį slėgį turintis mineralizuotas apatinės zonos vanduo tektoniniais plyšiais kyla į žemės paviršių. Taip susidaro mineralinės versmės ir hidrocheminės anomalijos viršutiniuose artezinio baseino vandeninguose sluoksniuose.

 

Geriamojo vandens ištekliai

 

Hidrogeologijos skyriaus vedėjo pavaduotoja Janina Giedraitienė teigė, jog hidrokarbonatinio požeminio vandens zona Lietuvoje paplitusi ištisai ir naudojama geriamajam vandeniui tiekti. Jos storis kinta nuo 200-400 m (Baltijos ir Žemaičių aukštumų rajone) iki 50-150 m (Nemuno žemumoje). Požeminio vandens mineralizacija ir cheminė sudėtis įvairiuose vandeninguose horizontuose bei jų dalyse nevienoda.

Geriamojo vandens tyrimai Lietuvoje plėtojasi sparčiai ir maždaug per 30 metų buvo išžvalgyti ir atitinkamose institucijose patvirtinti eksploataciniai gėlo požeminio vandens ištekliai, kurių pagal tuometinį supratimą pakako geriamojo vandens poreikiui patenkinti visuose šalies miestuose ir rajonų centruose. Iš viso šalies teritorijoje vandenvietėms įrengti buvo išžvalgyti 103 plotai, kuriuose buvo apskaičiuota 2023,1 tūkst. kubinių metrų eksploatacinių požeminio vandens išteklių.

Siekiant efektyviai valdyti požeminio vandens išteklius ir užtikrinti jų kiekybę bei kokybę, pagal bendrus principus visoje Europos Sąjungoje, Lietuvos teritorijoje 2004 metais buvo išskirti 6 pagrindiniai požeminio vandens baseinai (PVB).

Atskirą baseiną sudaro vandeningų sluoksnių ir (ar) kompleksų storymė, turinti savo mitybos, tranzito bei iškrovos sritis, o kartu ir savarankišką požeminio vandens išteklių, iš kurių gėlas požeminis vanduo yra naudojamas gerti, formavimosi balansą.

 

Seminaras „Požeminis vanduo Pabaltijo regione: iššūkiai ateičiai“

 

Seminaras vyko 2007 metų balandžio 19-20 d. Vilniuje, Lietuvos geologijos tarnybos patalpose. Jis buvo skirtas požeminio vandens stebėsenos Pabaltijo regione 60-mečiui ir tarptautiniams Žemės planetos metams.

šiais metais minime požeminio vandens stebėsenos Lietuvoje šešiasdešimtmetį. Per tuos metus mūsų šalies hidrogeologai sukaupė daug ir labai įvairios informacijos apie Lietuvos požeminio vandens režimą ir balansą, apie antropogeninių veiksnių poveikį požeminei hidrosferai bei vandens kokybei. Metodiškai sukurtas ir pagrįstas atraminis regioninis požeminio vandens režimo stebėjimų tinklas tapo vandens nacionalinės stebėsenos tinklo pagrindu.

Perkeliant Europos Sąjungos teisės aktus į nacionalinį lygį, taikant mūsų šalyje baseininio valdymo principus, požeminio vandens stebėsenos sistemą teko tobulinti. Siekiant įgyvendinti Bendrosios vandenų politikos direktyvos reikalavimus, požeminio vandens stebėsenos tinklas modifikuotas, atnaujinta ir modernizuota jo techninė bazė. Pagal stebėjimų rezultatus 2004 metais išskirti ir patvirtinti šeši svarbiausių vandeningųjų sluoksnių požeminio vandens baseinai, įvertinta kiekybinė ir kokybinė vandens būklė juose, nustatytos rizikos zonos (pabaseiniai), atliekamas detalus vandens telkinių būklės vertinimas.

Požeminio vandens būklės išsaugojimas ateities kartoms priklauso ne tik nuo to, kaip įstengiame įgyti bei kaupti informaciją, bet ir ja naudotis, perteikti kitiems, dalytis patirtimi. Todėl koordinuoti požeminio vandens būklės stebėjimai abipus valstybių sienų yra svarbus uždavinys.

Vienas iš šiam seminarui skirtų pranešimų buvo Janinos Giedraitienės „Meteorologinių sąlygų pokyčių poveikis požeminiam vandeniui“. Pasak pranešėjos, Lietuvos teritorijoje 1962-1981 metais buvo pastebimas požeminio vandens pakilimas, o 1982-2001 metais – jo pažemėjimas, kurį lėmė besikeičiančios meteorologinės sąlygos: nevienodas kritulių kiekis įvairiais metų laikais, pakilusi oro temperatūra ir ypač oro atšilimas žiemą bei vasarą besikartojančios sausros.


Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"