Paieška Margarita LUŽYTĖ: miniatiūros

Margarita LUŽYTĖ

Miniatiūros

 

Po ilgai laukto lietaus žemė su dievišku dėkingumu sugeria kiekvieną lietaus lašą ir dovanoja visus savo kvapus: kiekvieno lopinėlio, grumstelio, akmenuko, žodynėlio, medžio, pėdos... – visus iki vieno.

Dvelksmų, kvapų debesynai...

Už lietų.

*  *  *

Per sausrą ir kaitrą net boružės buvo ištroškusios – ieškojo bent lašelio vandens. Dubenėlyje ar kibire. Kai kurios nebeišskrisdavo – nemokėjo būti atsargios...

Net į sausų žolių kupstus atskrisdavo boružės – ieškoti lašo vandens. Apropodavo jos kad ir sausą viksvutę – gal ras...

Lietus davė vandens.

Boružėlės rado jo ant kiekvienos žolelės, kiekvienoje šakelėje... Ir dovanojo visiems: dieviškumą savo taškelių, plonųjų sparnų.

*  *  *

Boružė ilgai ropinėjo batu, padėtu prieš saulę išdžiūti. Naujas, nepažįstamas augalas? Ne, kažkas kietas... Bet patiko jai ropoti – lygus, didelis, ramus...

*  *  *

Gyveno kartą Vienas Sutvėrimas. Gyveno ir rinko, kas jam labai labai brangu. O paskui viską atidavė... Paskutinius atidavė lietų, pušį, žolę... O patį patį paskutinį – Vieną Žolelę su skaidria karūnėle.

*  *  *

Kodėl ryte radau negyvą gėlę?

Ogi – šalna pakando.

šalna, kuri plūstelėjo iš jos vidaus.

*  *  *

Gyvybės žmonėse vis mažėja – kažkas juodas ją išsiurbia, kažkokia baisi jėga ją suėda. Kaip ir kuo ginti žmoguje gyvybę?

*  *  *

Kaip pernakt visi paaugę!

*  *  *

švieselė lietuje, pūgoj.

Išliekanti ir virpanti,

o vėjuos net stiprėjanti.

Tai – jonvabalis šviečia

lietuje, tamsoj, šaltyje.

Nes tai – jo tikėjimas,

ištikimybė vasarai,

jo šiluma.

*  *  *

švelniausios žalumos liepsnos

Apgaubia žmogiškumo žodžius,

Persmelkia žmogiškumo balsą.

Ir sušvyti jie žydėjimo migla,

Kalbėjimo ir tylos perlais,

Skambesio ir muzikos vilnimis.

Žodžiai... balsas... žmogus...

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"