Paieška Evaldas NAVYS: eilėraščiai

Evaldas Vylius NAVYS

 

Žvirblelis

 

Nuščiuvo Algelis -

Atskrido ir tūpė

Palangėn žvirblelis.

 

Lauke įžiemojo,

Kažin ar jam šalta?

Kodėl nebijojo?..

 

Nuščiuvo Algelis -

Atskrido ir tūpė

Palangėn žvirblelis.

 

Gal saugo rūbelis

Plunksninis, pūkinis,

Gal šildo langelis stiklinis…

 

Nuščiuvo Algelis -

Atskrido ir tūpė

Palangėn žvirblelis

 

Trypčioja, strypčioja

Mažytėm kojelėm,

Akytėm mirkčioja.

 

Nuščiuvo Algelis -

Atskrido ir tūpė

Palangėn žvirblelis

 

Palti krūtinėlė,

Pašiaušta, dėmėta…

Raiba nugarėlė…

 

Nuščiuvo Algelis -

Atskrido ir tūpė

Palangėn žvirblelis

 

Pakraipo kaklelį,

Galvytę sukioja,

Parodo snapelį.

 

Nuščiuvo Algelis -

Pakilo, nuskrido

Į tolį žvirblelis.


Evaldas Vylius NAVYS

 

Ilga daina

 

Mama liepė batus auti

Ir eiti grybauti.

Žingsniavau giria

Ir pievele žalia.

 

Grybų aš neberadau,

O kepurę praradau.

Mama pyko, tėtis barė,

Rytą vėl grybaut išvarė.

 

Žingsniavau giria

Ir…

 

 

Pasaka be galo

 

Patekėjo saulelė,

Nušvito dienelė,

Džiaugiasi žmogus,

Kad giedras dangus.

 

O rytoj kai patekės,

Tai kiekvienas patikės,

Kad tą pačią pasakėlę,

Vėl kalbėsim atsikėlę.

 

Patekėjo saulelė,

Nušvito…



Evaldas Vylius NAVYS

 

Ąžuolo dalia, Tėvynės galia

 

Neblėsta praeity

Basos vaikystės liepos,

Bet ilgame gyvenimo kely

Krūtinėje ir atminty

Tik ąžuolui daugiausia liko vietos.

 

Menu, kai rytmečio aušra

Gyvybę pildė

Ir kai vidurdienio kaitra

Bei vakaro liepsnojanti žara

Jo amžinybės kraują stingdė.

 

O ąžuole, gyvavo ir gyvuos tava didybė,

Nes žemės šimtmečius skaičiuot pradėjai!

Stebėtinai tvirta tava galybė,

Maniau, kad neįveiks jos amžinybė,

Nes vėtras ir speigus tu nugalėjai!

 

Gi ąžuolas ne tik stovėjo

Retų lazdynų apsupty:

Jis dangų rėmė, vis platėjo.

Nes šakos skleidėsi, tvirtėjo

Dienos triukšme, nakties rimty.

 

Laukymė didelė po ąžuolu žiojėjo,

Subėgusių vaikų būrys ten žaidė.

Ne tik vaikus suaugusius žavėjo.

Net ir tuomet kai gilių nebrandino, nežydėjo

Neretas jam kepurę kelti bandė.

 

Jei buvo lemta ąžuolą pažinti,

Audrų ir vėjų neišrautą.

Tai kam mintis galėjo gimti,

Kad didelis pavojus gali kilti

Ir svetimi niokos tiek ąžuolą, tiek tautą.

 

Prologe glūdi išmintis,

Kad netvirtesnis ąžuolas už tautą.

Ištiko ąžuolą liūdna lemtis –

Aplankė jį juoda mirtis,

O žmonės greitai jį pamiršę,

Džiūgauja laisve vėl atgauta. 



Evaldas Vylius NAVYS

 

“Žaliajam pasauliui”

 

Kas sielvarte ir bėdose atjaus gamtos kertelę

Ir josios rūbą ryšis lopyti skylėtą?

Kas į kiekvieno širdį ras takelį,

Kas žemės šauksmui nieko negailėtų,

Visuomet medžiui, vabalui padėtų?

 

Kas augalą pažinti moka ir jo būtis ką neramina,

Kas konkrečiais darbais kovoja?

Žaizdos mūs žemės ką graudina,

Kas smerkia tą, kur aplinką žaloja,

Kas dėl to pyksta ir vaitoja?

 

Žinau, yra kas augalų grožiu ir sveikata gyvena,

Nerimsta dėl gamtos, jos gryno oro.

Žinau aš tą, kurio krūtinėje rusena

Vilties apginti gyvą gamtą noras

Įtikinėjant ir nevengiant griežto tono.

 

Išskleiski laikraštį ant stalo

Ir paskaityk doros žodžius ten išguldytus.

šį laikraštį skaityt privalo

Ir mokinys, ir šiaip žmogus pamokytas,

Nes gina jis be dūmų dieną, giedrą rytą.

 

“Žaliasis pasaulis” –

Lankyti jam kiekvieną gryčią lemta;

Nušviečia jis ne kambarį, bet širdį tartum saulė,

Nes gina ir tausoti moko gamtą,

Skaityt šį laikraštį, oi, verta, verta!..


Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"