Paieška Sodininko belaukiant...

Sodininko belaukiant...

Žurnalisto Augusto UKTVERIOS pasikalbėjimas su Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų asociacijos generaliniu direktoriumi Vitu MAČIULIU.

 

Gal Antonas Čechovas tik apie mus, 21-ojo amžiaus žmones, galvodamas parašė savo „Vyšnių sodą“. Kas žino? Tačiau kiekviename iš mūsų (kad ir susipriešinusiame), regis, tūno sodininkas. Tas, kuris ima, sumano: reikia papuošti aplinką, žmogus savo tobulumu negali iškilti viršum savo gimdyvės Gamtos. Tačiau didieji mūsų Dvasios ir Gamtos sodai neretai praplaukia toli vienas nuo kito, tarsi debesys skirtinguose horizonto taškeliuose. „Žaliasis pasaulis“ siekia, kad Dvasios ir Gamtos sodai kiek artėtų. Vargu ar tai būtų įmanoma, jei žmogui viso to nereikėtų. Kartais nugirstame: reikia, reikia... Tarp tų žodžių aidesio imi ir susikamašiji, kaip sakoma žemaičiuose, imi ir klausi standartiškai, kaipo nenusklembtas iki baltumo stuobrys: įdomu būtų išgirsti iš Jūsų - ar tobula yra Lietuvoje aplinkosauginė, gamtosauginė sistema; įdomu būtų išgirsti, nes tai būtų tikrai nuomonė iš kito kampo, horizonto?..

 

Apie sistemą gal ir nenorėčiau ką išsamaus kalbėti. Galiu pasakyti tik tiek, jog niekieno neverčiamas bent kokius 6-7 pastaruosius metus skaitau, t.y. prenumeruoju „Žaliąjį pasaulį“. Einu senoviškai į paštą ir užsiprenumeruoju. Tas laikraštis man paprasčiausiai patinka. Kaip ir gamta. Laikraštis yra, sakyčiau, gerietiškas, ko dabar pasigendi skandalais ir kitokiu purveliu aplietoje šalies žiniasklaidoje. Tuo purveliu jau esame persisotinę.

Nenorėčiau, kad „Žaliasis pasaulis“ keistų kryptį. Tik kad skaitytojas gausesnis būtų, nes žmonės tikrai yra atsikandę vadinamosios plastmasinės spaudos, norisi kažko sudvasinto. Tegu mane kas vadintų ir keistuoliu, tačiau norėčiau, kad tokių keistuolių Lietuvoje būtų daugiau.

O dėl aplinkosaugos aplamai? Kai žmogus turi kiek pavalgyti, tuoj ima galvoti ir apie savo ir aplinkos sveikatą. Gaila, jog šioje srityje esama daug emocijų, tačiau mažoka skaičių, faktų. Esu fizikas. Kai man sako, jog kokia chemijos gamykla skleidžia kokius kvapus, visada prašau tikslių skaičių, faktų apie esamą padėtį. Dar nieko nereiškia, jog kokia chemijos gamykla greta pastatoma, juk dabar yra šiuolaikiški valymo įrenginiai. Jei jų nėra, net ir kokia duonos kepykla gali taip gadinti aplink gyvenantiems sveikatą... Tada iš mano pusės ir „Žaliajam pasauliui“, ir žaliesiems vienas priekaištas: mažiau emocijų. Geriau daugiau faktų...

 

...tačiau tos emocijos atsiranda ne iš „kiauro“. Nes kai kas mėgsta užteršti ir nakčia, kai išjungiama nuotekų ar užteršto oro valyklos.

Žodžiu, kalbama apie sąžiningumo reikalus...

 

Tačiau sąžiningai turi dirbti, matuoti, prižiūrėti ir aplinkosaugininkai. Jei dėl to aplinka užteršiama, čia ir aplinkosaugininkų kaltė.

Yra ir kitaip. Pamenu, Vilniuje, Stiklių gatvėje norėjome atgaivinti nedidelę Stiklo pūtyklą. Vien dėl atraktyvių elementų: Stiklių gatvėje įsikuria senovinė Stiklo pūtykla. Buvo atvežta ir krosnelė, kuri tinka tokiai atraktyviai veiklai. Buvo įrodyta, jog išmetimų, viršijančių kokias normas, nebus. Tačiau dėl tos galimos Stiklo pūtyklos kaimynai, žinomi žmonės, tuoj protestavo: kokia gali būti pramonė ten, kur jie gyvena!.. Ir niekas jokiais skaičiais netikėjo, emocijomis gyveno, nors Europoje tokių atraktyvių vietų miestuose esama pakankamai daug.

 

Žinau, jog esate miesto žaliojo rūbo gerbėjas, nes esu Jus sutikęs ne vieneriose talkose, kai buvo tvarkomos sostinės žaliosios zonos.

 

Tačiau pasakysiu čia gal net kitoniškai. Ne visai suprantu tuos, kurie mieste pernelyg dievina medį. T.y. medis mieste turi savo funkcijas ir prie architektūros.

Kita vertus, užkopus ant Rambyno, greta Nemuno, nieko aplinkui nemačiau... Kai viskas aplinkui užžėlę, kokio emocinio įspūdžio ir nebelieka. Arba – Šatrijos kalnas... Nuo kurio turi būti matomos septynios bažnyčios. Tačiau jos nėra matomos... Džiaugiuosi, kad atsiranda proskynos. Apžvalgai. Tos proskynos turi atsirasti, jos lyg ir liudytų mūsų kultūrą.

 

Medvėgalis, kuris nūnai „nuplikęs“, manyčiau tai ir liudytų, nors kai kas ant to kalvyno ir pasiilgsta medžių augalotųjų...

 

Man to nuplikimo nė nereikia. Pasigendu nors vienos, dviejų proskynų. Štai pamenu, koks sunkumas buvo dėl Trakų pilies, kuri suvis buvo apglėbta medžių. Aš pasigendu harmonijos. Nuo Pilies kalno (Vilniuje) toli matosi, o nuo Stalo kalno?.. Reikėtų ir ten tam tikrų proskynų.

Gamtą reikia mylėti tikra meile. Greta gamtosaugos turi būti ir gamtotvarka. Kita vertus, sakome, kartojamės: Vilnius – žalias miestas. Tačiau ar per pastaruosius metus (nuo Nepriklausomybės paskelbimo) sostinėje atsirado koks naujas parkas? Deja... Tad kodėl vis kartojame: žalias, žalias...

 

Man norėtųsi, kad tos žaliosios zonos, kurios yra, tarkime, tarp Baltupių ir Fabijoniškių, išliktų, o nebūtų iškertamos, nes visuomenės reikmėms reikia naujų erdvių pastatams „išdygti“... Žinoma, būtų galima ir kaltinti vietos žmones, kurie niokoja vietos miškelius, tačiau esama ir tokių, kurie, niekieno neraginti ir negiriami, eina ir tvarko tuos miškelius. Mačiau, įsitikinau, jog žmonės tvarko miškelį vien dėl to, jog tai jiems yra šaunu...

 

...supažindinkite mane su tais žmonėmis, nes ir aš pats toks esu... Mėgstu vaikščioti, tvarkyti, rinkti šakas. Ir retkarčiais kiek išsigąstu, kad kas nepamanytų, jog greta jų vaikšto keistuolis. Pilies gatvėje, prie šv. Onos bažnyčios dairausi, kartais išpjaustau kokias nudžiūvusias medžių šakas. Miesto viduryje laukinė gamta, mano nuomone, neturėtų būti...

 

Nežinau, kas ir kaip vertina buvusį Vilniaus merą, tačiau įsiminiau vieną jo pasakymą: kiemsargiai, nesušluokite iškart nukritusių medžių lapų, juk taip gražų ir miela, kai tie lapai šnara po kojomis... Tačiau po kurio laiko, žinia, lapus reikia sugrėbti. Kita vertus, teko regėti rudeninį klevelį, kuri čaižė kiemsargė (na, šlavėja), nes jai norėjosi vienu ypu viską nušluoti – ir medyje dar esančius, ir nupuolusius lapus... Nebeturime žmogaus, kuris mylėtų savo prižiūrimą teritoriją...

 

O ar daug apie tai yra kalbama. Kalbėkime. Gal ne vien „Žaliasis pasaulis“ apie tai parašys. Esama žmonių, kurie gerbia žaliąją aplinką, reikia ir visokių konkursų tarp tų, kurie prižiūri atskirą savo teritoriją. Pamenu, kai buvau Vilniaus mero pavaduotojas, kalbėdavome, jog yra seniūnijos, jose yra seniūnas, tačiau to nepakanka, gal reikia kokio seniūnaičio ir t.t. Tokio žmogaus, kuris kasdien apeina ir viską pamato. Būtent, kad per dieną viską pamatytų, kad kiek žmones pažintų, kad ir vietiniai jį pažintų...

 

Beje, žinau, jog Jums dirbant sostinės mero pavaduotoju būta gražių kalbų: turi atsirasti mieste sodininko etatas, t.y. turi būti žmogus, kuriam rūpėtų visi žalieji plotai.

 

Deja, tačiau nebuvo ši idėja paremta. Kita vertus, kiekvienas miesto gyventojas turi būti taipogi savotiškas miesto sodininkas. Bent aš tai esu sau pasakęs ir tuo dažnai užsiimu.

 

Neretai save net pagaunu galvojant, jog viskas yra greta. Lietuva gali būti ir kokių neaiškių žmogystų valstybė, tačiau gali būti valstybė, kurioje gerbiamas sodininkas... Viskas yra greta, tik kiekvienoje žmogystoje reikia išugdyti sodininką...

 

Be abejo. Viskas yra greta, tik reikia šiek tiek pastangų, išminties ir gerumo. Beje, prisiminiau, jog esu Lietuvai pagražinti draugijos narys. Toks esu vien dėl to, kad pasiteisinčiau, jei kas klaustų, ko aš sumaniau pagražinti Vilniaus senamiestį, pats pasiimdamas pjūklą ar kirvį ir išgenėdamas kokį medį ar išsikėtojusį krūmą. Nors tokiais turėtų juk būti visi lietuviai. Kito kelio ir neturime.

Beje, džiaugiuosi Vacio Paulausko, kuris rašo „Žaliajam pasauliui“, tyliomis pastangomis artinti vaikelius prie gamtos, imant į rankas paprasčiausias meškeres. Atitraukiant nuo kompiuterinio, virtualiojo pasaulio. Kompiuteris yra gerai, tačiau žmogus yra gamtos dalelė. Ir gerai, jei vaikas stebi žuvelę, povandeninius augalus, vandens stoviniavimą ar tėkmę...

 

Beje, o koks yra Jūsų esminis pomėgis (hobby)?

 

Kažkada, kai buvau vaikas, mėgau su meškere draugauti. Tačiau dabar to jau nebenoriu. Tiesiog nebėra įdomu. Dabar esu tiesiog vaikščiotojas. Jau gana senokai. Anksčiau, būdavo, sėdu į traukinį, autobusą, nutolstu nuo miesto kokį 30 km, o po to grįžtu pėsčias. Per laukus, miškelius, pieveles, pro upeles, paežeres... Dabar į traukinį jau nelipu, tačiau pėsčias vis tiek vaikštau po Vilniaus apylinkes. Daug pamatai bevaikščiodamas. Ir gražaus, ir problemiško. Kitoks tada ir žmogus esi, kiek kitaip ir gyvenimą pažįsti...

Mėgstu tuos vaikščiojimus, neatsitiktinai sakiau ir apie tai, jog stokojame regyklų. Kita vertus, ir be regyklų vaikščiojant yra kuo pasidžiaugti. Koks žvėrelis pasirodo, koks paukščiukas kone virš galvos praskrisdamas kalbina... O medžių puošnumas. Ypač rudenį ir pavasarį. Tai yra taip gražu. Būtent dėl to ir susiruošiu pavaikščioti. Ir pagalvoti. Nueinant kad ir 30 kilometrų.

Beje, man Vingio parko labai gaila. Jei jį parku, o ne mišku vadiname. Miške, žinoma, labai gražu, kai viskas natūralu.

 

Dėkoju už pabendravimą, gerus žodžius, išreiškiančius ir Jūsų aristokratiškąjį šviesuoliškumą, Dvasios Sodą, atsigręžusį mūsų savaitraščio atžvilgiu.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"