Paieška Prieš 70 metų Žuvintas buvo paskelbtas saugoma gamtos teritorija.

Namai ir kryžkelė

Prieš 70 metų Žuvintas buvo paskelbtas saugoma gamtos teritorija.

„Žaliojo pasaulio“ žurnalistas Zenonas BUTKEVIČIUS kalbasi su Žuvinto valstybinio biosferos rezervato direktoriumi Arūnu PRANAIČIU.

 

Z.B. Taigi 1937 metais Žuvintas buvo paskelbtas saugoma teritorija. Man atrodo, jog Vyriausybės sprendimą labiausiai lėmė du veiksniai - profesorius T.Ivanauskas ir gulbės. Kaip yra iš tikrųjų? Kaip skamba tas Vyriausybės sprendimas?

 

A.P. Su tuo Žuvinto rezervato paskelbimu yra ne viskas tradiciškai.

Atvirai sakant, tokio Vyriausybės nutarimo ar panašaus teisės akto net nebuvo (dėl to Žuvinto įsteigimas sovietiniais metais buvo skaičiuojamas nuo visai kitos datos – 1946 metų, stengiantis būtinai pabrėžti tarybinės santvarkos pažangumą). Tačiau esmė visai ne nutarime. Valstybė tiesiog ėmėsi praktiškai saugoti ežerą ir apylinkes. Iki to, dar 1936 metais, ežeras nacionalizuotas, tačiau iš pat pradžių buvo norima jį visai numelioruoti. Būtent T. Ivanauskas inicijavo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Matematikos–Gamtos fakulteto kreipimąsi į Vyriausybę, kad vykdant melioraciją, būtų kiek galint atsižvelgta į Žuvinto apsaugą. Pastangos nenuėjo veltui: nustatytas ežero ir apylinkių apsaugos režimas, o 1937 metų pradžioje įsteigtas tam reikalingas eigulio etatas. Juo dirbti T.Ivanauskas pakvietė jau jam puikiai žinomą gamtos stebėtoją Teofilių Zubavičių. Kaip rašė profesorius Teofiliui (cituoju iš labai įdomios Algimanto Zubavičiaus knygos „Seni laiškai iš Žuvinto“), 1937 m. sausio 8 d.,: „...Neseniai ž. ū. ministerija nusavino iš privatinių rankų Žuvinto ežerą, esantį perpus Marijampolės, perpus Alytaus apskr. Šis ežeras turi nepaprastai turtingą paukščių gyvūniją ir dėl to numatyta iš jo padaryti gamtos apsaugos plotą, tikslu išsaugoti nykstančius vandeninius paukščius. Tam ežerui reikalingas būtų sargas. Jis gautų valstybinę etatinę tarnybą vyr. eigulio kategorijos. Atlyginimas, kiek pamenu, apie 100 litų mėnesiui, be to, keli ha pievos ir malkų (nepamenu, kiek kub. metrų). Aš manau, kad jūs būtumėt tinkamas žmogus tokiai tarnybai, nes ten turėtumėt nuolat reikalą su paukščiais, kuriuos jau ir taip pažįstate.“

Profesoriui nepaprastai turtinga Žuvinto ežero ir jo apylinkių augalija ir gyvūnija neturėjo kito pavyzdžio Lietuvoje, jis tikrai matė visą gamtos įvairovę. Na, o gulbės, – jų istorijos buvo bene geriausiai suprantamos to meto visuomenei, tad neatsitiktinai tapo ir Žuvinto, ir visos Lietuvos gyvosios gamtos apsaugos simboliu. Beje, ir dabar, nors mados ir požiūriai keičiasi, gulbės turi pakankamai gerbėjų. Ir tai puiku.

 

Z.B. Kiekvienas gimtadienis turi savo tikslią datą (žinoma, jei nepaskendęs amžių glūdumoje). Kiek siekia mano atmintis, Žuvintas, švęsdamas apvalias sukaktuves, niekad nesilaikė tos tradicijos. Štai ir dabar - 70-čio jubiliejaus trukmė - gal visi šie metai. Kodėl?

 

A.P. Gal ir negerai, kad tos minėjimų datos svyruoja, tačiau tai juk ne žmogaus jubiliejus. Neprisirišdami prie kokios konkrečios datos, turime didesnę laisvę kalbėti apie Žuvinto rezervatą. Taigi ir šįmet vietos bendruomenę, kolegas aplinkosaugininkus ir šiaip gamtos bičiulius kvietėme ne tiek švęsti jubiliejaus, kiek pristatyti rezervato perspektyvas ir nuveiktus darbus. Atidarėme naują Žuvinto ežero gamtos taką, pristatėme pelkių tvarkymo projekto įsigytus galvijus pievų priežiūrai, ežero tvarkymo techniką, rezervato turizmo infrastruktūros vystymo projektą. Šiuos projektus vykdome kaip Žuvinto bičiulių klubo nariai, taigi – daugiausia savo ir kitų nevyriausybinių organizacijų iniciatyva, finansuojant JT vystymo programos Mažųjų projektų programai, Aplinkos ministerijai, INTERREG III B „Bird“ projektui. O Žuvinto jubiliejų dar tikimės minėti dažnai, nes jam paruošta speciali foto paroda keliaus ir po savivaldybes, ir po sostinės įstaigas.

 

Z.B. Žuvintas - ne tik paukščių namai ir didžioji kryžkelė. Jis - taip pat praktiškai visų mūsų žymiausių gamtininkų ir namai, ir vieta, kur kryžiavosi jų keliai. Taigi svarbus mokslo ir mokymo centras. Tas uždavinys, ta tradicija išlikusi iki šiol?

 

A.P. Iš tikrųjų, Žuvintas ilgus dešimtmečius traukė šalies mokslininkus ir tyrinėtojus. Gaila, kad tokiu dėmesiu pastaraisiais dešimtmečiais negalime pasigirti, nors tyrimams esame visiškai atviri. Yra objektyvių priežasčių – saugomų teritorijų skaičius labai padidėjo, be to, pamažu pratinamės prie tikslinių tyrimų. Kad ir prieš porą metų vykęs projektas „Natura 2000 teritorijų tvarkymas ir atstatymas, parengiant integruotą Dovinės baseino valdymo planą“ iš naujo inventorizavo rezervato vertingiausius buveinių tipus ir saugomų rūšių būklę bei atliko daugybę hidrologinių, hidrocheminų tyrimų, kurie, beje, privertė gerokai sunerimti. Jūsų laikraštis apie tai jau rašė.

 

Z.B. Daugelio žmonių mintyse Žuvintas - tai lyg ir koks daiktas, koks simbolis, labai retas ir labai brangus. Žinoma, taip ir yra. O ką čia surastume iš Lietuvos raudonosios knygos? Ir tuo pačiu - kiek lankytojų kasmet sulaukiate? Kaip pasirengę juos priimti?

 

A.P. Lietuvos žmonėms Žuvintas išties yra brangus. Visai neseniai įrengėme ežero gamtos taką – lieptą per rezervato nendrynus, paukščių stebėjimo bokštelį. Ir daugiau jokių atrakcijų, tik reikiama informacija. Tačiau kiekvieną dieną be išimties jame lankosi žmonės. Net ir per tas lietingas praėjusias dienas. Gali laisvai stebėti aplinką, viskas atrakinta ir prieinama. Man neteko matyti, kad būtų kur šalia numesta bent popieriaus skiautė ar kas sugadinta. Esu labai patenkintas tuo taku, nes žmonės gali bent kiek arčiau pamatyti ar pajusti tą Žuvinto alsavimą – dar nenutilusį kirų kolonijų gaudesį, atkaklų nendrinių žiogelių čirpimą ar amžinai nepatenkintų ilgasnapių vištelių murmėjimą. Kiekvieną kartą čia atrasi ką naujo, žinoma, jei norėsi. Juk ne dėl iškamšų muziejuje tie du ar trys tūkstančiai kasmetinių lankytojų čia pabuvoja. O kalbant apie retąsias rūšis, tai Žuvintas, kad ir netekęs gausybės paukščių, lieka labai įdomus. Įvairius Lietuvos raudonosios knygos ar retus paukščius stebime kasdien, ir tai visuomet buvo įprasta. Imi jais stebėtis nebent kai jų padaugėja, kaip kad šiemet nutiko su baltasparnėmis žuvėdromis: jų pilna visur, ir ežere, ir pievose, arba pievinėmis lingėmis – šiemet ir jų metai.

 

Z.B. Džiaugiuosi, jog keičiasi ir kai kurių mūsų gamtininkų, ir visuomenės nuomonė: vis geriau suprantama, jog saugomose teritorijose viską palikti natūraliai įvykių tėkmei negalima. Negalima, jei norime išlaikyti tą paveikslą, kurį paskelbėme saugomu. Ką tenka ir dar teks daryti, kad Žuvintas kuo ilgiau išlaikytų savo turinį ir formą?

 

A.P. Ilgą laiką žiūrėjome į Žuvintą kaip į mirštantį ar jau visai „nabašniką“ – tik šiukštu nieko nejudinkime ir nieko nedarykime. Net ir tada, kai į ežerą plaukė įvairiausi teršalai ar akivaizdžiai matėsi neigiami taršos  pokyčiai. Bet juk ne tam įkurtas rezervatas, kad rankas sukišę į kišenes sėdėtume ant ežero kranto ir tik stebėtume ar raudotume, nesiimdami jokių priemonių. Teisybę pasakius, pagyrimus, kad dabartiniame biosferos rezervato tvarkymo plane numatytos priemonės vertingiausiems gamtos kompleksams, buveinėms ir rūšims išsaugoti, neturėtume prisiimti vien sau. Pavyzdžiui, dar pirmojoje 1968 metų monografijoje „Žuvinto rezervatas“ profesorius Kazys Brundza tiesiai ragino reguliuoti plūduriuojančių kinių kiekį ežere, profesorius A. Lekavičius apie pievų tinkamą priežiūrą spaudoje rašė bene prieš penkiolika metų. Ir tik dabar tas priemones imamės įgyvendinti.

Iš kitos pusės, oficialių draudimų juk nebuvo nuosekliai laikomasi: rezervate buvo šienaujami pievų pakraščiai, iškirsti visi Epušės pusiasalio krūmynai, šaudomi vilkai, lingės, šernai, lapės, gaudomos ondatros. Toji saviveikla greičiausiai neatnešė žalos, bet neplaninga veikla juk negali būti produktyvi ir duoti tinkamų rezultatų.

Bandydami reguliuoti gamtinius procesus, mes tikrai nenorime paversti rezervato kažkokių nepatikrintų eksperimentų poligonu, o tik atstatyti tą žmogaus ūkinės veiklos ir gamtos sąveiką, kuri egzistavo šimtmečius ir leido čia vešėti gamtai. Tie būdai yra išbandyti dešimtyse kitų šalių saugomų teritorijų ir pasiteisinę. Ar to pakaks? Prieš porą metų, kai tik pradėjome aptarinėti Žuvinto tvarkymo plano perspektyvas, buvome priėmę švedų ekspertus iš Hornborgo ežero apylinkių. Jie niekaip negalėjo patikėti, kad tokiame puikiame ežere būtų taip mažai paukščių. Jų nuomonė buvo aiški: tuoj pat nesiimdami konkrečių priemonių ežere ir visame baseine, biologinės ežero įvairovės neatstatysime. Tad ignoruoti tų Bambena atplaukiančių tonų fosforo ir azoto ar užmiršti dešimtis kartų didžiausias leistinas normas viršijančias sunkiųjų metalų koncentracijas Žuvinto žuvyse negalime. Gal ir ne mes esame kalti dėl tų teršalų, kai kurie kaupėsi dešimtmečius, bet pasekmes matome dabar. Kaip kad negali nesirūpinti paskutinėmis meldinėmis nendrinukėmis – unikalia globaliai nykstančia pelkinėse pievose gyvenančių paukščių rūšimi. Platūs Kiaulyčios slėnio viksvynai, kur giedojo dešimtys nendrinukių, nešienaujami dabar visai užgožti nendrių ir karklų. Šiemet begieda keturios. Ir jei ateinančiais metais jos neatskris, tai, matyt, nebeatskris niekad.

           


Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"