Paieška Australijos gyvūnai (6)

Australijos gyvūnai (6)

Berhardas GŽIMEKAS

 

Čia šunys sugrįžo atgal į gamtą

 

Laukinį, laisvėje gyvenantį dingą (Canis dingo) man pavyko pamatyti tik sykį gyvenime. Tuo tarpu zoologijos sode su tais gyvūnais dažnokai turėdavau reikalų; mat rūpinausi jų veisimu.

Tą kartą laukinį dingą sutikau per 200 kilometrų nuo Darvino uosto, negyvenamoje Australijos šiaurėje, pačioje glūdumoje. Sėdėjau geležinėje kuliamosios sėdynėje, sumaniai pritvirtintoje prie japonų visureigio radiatoriaus. Kad nenuvirsčiau po greit važiuojančio automobilio ratais, prie tos sėdynės tvirtai prisirišau diržais. Tokioje padėtyje labai patogu filmuoti ir fotografuoti - suprantama, tik tuo atveju, jei už automobilio vairo - prityręs vairuotojas, pripratęs dideliu greičiu lėkti dykromis, ir tuo pat metu pakankamai atsargus, kad neįnertų į dygliakrūmius, kur kaipmat būčiau kruvinai susiraižęs veidą ar net išsidūręs akis. Žodžiu, vairuotojas privalo būti ekstra klasės. Tada galima persekioti ir kengūras, ir buivolus, ir sulaukėjusias namines kiaules. Beje, Kvinslendo valstijoje už jų medžiokles 1961-1962 metais buvo mokamos premijos. Tada per 12 mėnesių jų buvo sumedžiota 53 318!

Sėdint prieš radiatorių, galima nufilmuoti net būrius sulaukėjusių arklių. Svarbiausia - abi rankos būna laisvos.

Aplink besidriekianti dykra man pasirodė labai „afrikietiška“ - sausa ir dulkėta. Nebūčiau nė kiek nustebintas po ana tuo medžių kupolu išvydęs dramblius, taikiai mosuojančius ausimis, arba antilopių impalų būrį, didžiuliais šuoliais lekiantį tolyn nuo automobilio. Tačiau tokių įspūdingų gyvūnų šiame tolimame kontinente niekada negyventa. O jeigu mes, europiečiai, suradę Australiją ir būtume juos aptikę, tai per šimtmetį tikriausiai būtume išnaikinę.

Tačiau - kas tai? Tiesiai vidur lygumos nuo negyvos kengūros kaulų šalin metėsi kažkoks neišraiškingas gelsvai pilkas gyvūnas. Ūgio jis buvo ne didesnio nei aviganis šuo, kailis retas ir trumpas.

- Tai dingas! - šūktelėjo vairuotojas, žaibiškai sustojo ir atnešė man savo šautuvą. Jis buvo įsitikinęs, jog tuoj pradėsiu šaudyti į tą nekenčiamą žvėrį. Vėl sėdo už vairo, paspaudė greičio pedalą, stengdamasis pavyti šunį, kol tas nespėjo nubėgti iki medžių ir krūmynų. Teisybę pasakius, nelengva paaiškinti tokiam žmogui, kodėl aš nė negalvoju šaudyti, kodėl man rūpi tik nufotografuoti tą laukinį šunį.

Netrukus mes jį pavijome ir net aplenkėme, o tai padaryti nebuvo labai sudėtinga - sprendžiant iš spidometro, dingas bėgo ne greičiau nei 50 kilometrų per valandą. Kiekvieną kartą, kai tik mes jam imdavome „lipti ant kulnų“ ar stengėmes aplenkti iš šono (kad išeitų įdomesnė nuotrauka), dingas staigiai pakeisdavo kryptį. Todėl man teko fotografuoti tik iš užpakalio. Taip daro ir kiti gyvūnai, kai persekiojami automobiliu. Jie labai greitai suvokia, jog tokiu atveju geriausia bėgti kilpomis, nes automobiliai nesugeba daryti tokių staigių posūkių. Todėl dažniausiai į objektyvą „žiūri“ tik užpakaliai ar uodegos...

Norint nufotografuoti bėgantį gyvūną iš šono, reikia dviejų automobilių, važiuojančių lygiagrečiai. Be to, tose lenktynėse privalo dalyvauti bent vienas protingas žmogus, neužmirštantis, jog gyva širdis gali sustoti greičiau nei automobilio motoras.

Ir vis dėlto tąsyk man pavyko nufotografuoti laukinį dingą. Nė nežadu tvirtinti, jog tai buvo pirmoji ar vienintelė Australijos laukinio šuns, gyvenančio laisvėje, nuotrauka. Tiesiog aš iki tol nė vienoje knygoje apie Australijos fauną nesu matęs tokios nuotraukos. Visos man žinomos dingų nuotraukos darytos zoologijos soduose ar voljeruose.

Dingai nuo seno negailestingai naikinami. Pietų Australijos valstija ir visa Šiaurės Teritorija už sumedžiotus dingus moka nuo 1913 metų, o Vakarų Australija - nuo 1924 metų. Iki 1935 metų čia buvo išmokėtos premijos už 510 500 dingų. Vakarų Australijoje dar 1964 metais premijos sumokėtos už 5417 dingų, o Pietų Australijoje - už 3216. Tuo tarpu daugiausia žalos dingai padarydavo ne šiose valstijose, o Kvinslende ar Naujajame Pietų Velse, kur labiausiai išplėtota avininkystė. Taigi čia dingams buvo suduotas dar skaudesnis smūgis. Kai kurie medžiotojai per sezoną sumedžiodavo iki trijų tūkstančių dingų. Premijos nemenkos, todėl medžiotojai gerai pasipelnydavo.

Kokia tikroji padėtis šiuo metu?

Vieni tvirtina, kad greitu laiku dingus galėsime pamatyti tik zoologijos soduose, kiti įsitikinę, jog dabar Australijoje yra ne mažiau kaip 200 tūkstančių dingų, ir jų galima aptikti vos už 150 kilometrų nuo Sidnėjaus, o jei pavažiuotume dar toliau į šiaurę - aptiktume dar daugiau. Esą, tose vietose jie iki šiol siautėja gyvulininkystės ūkiuose ir kova su jais, kuri tęsiasi štai jau 160 metų, neduoda jokios naudos.

Galimas dalykas, jog tie teiginiai paimti iš knygų, kurios parašytos prieš dvidešimtį metų.

Dėl dingų štai jau šimtas metų nerimsta ginčai. Kas jie? Ar tai tikri laukiniai šunys, panašūs į Šiaurės pusrutulio vilkus, ar giminingi gražiems, drąsiems dėmėtiems hieniniams Afrikos šunims? O gal tai paprasčiausiai sulaukėjusių naminių šunų palikuonys? Aišku viena: laukiniai šunys visoje Australijoje medžiojo gerokai anksčiau, nei šiame kontinente stojo europiečio koja. Dingai čia vieninteliai „patobulinti“ žinduoliai, nes visi kiti Australijos keturkojai jauniklius augino sterblėse. Galimas dalykas, jog būtent tie „patobulinti“, gerokai „inteligentiškesni“ plėšrūnai po neilgos kovos išstūmė „pasenusią“ fauną - sterblinius vilkus. Toks pat likimas ištiko, matyt, ir sterblinius velnius - gyvūnus, dydžiu sulig lape. Bet sterbliniai vilkai ir sterbliniai velniai nunyko tikriausiai ne dėl to, kad juos išpjovė dingai; paprasčiausiai stipresni, apsukresni plėšrūnai palengva pasiglemžė įprastą anų gyvūnų grobį ir užėmė jų medžioklės plotus. Šiaip ar taip, tačiau tada, kai europiečiai atkeliavo Australijon ir apsilankė aplinkinėse salose, jie sterblinius vilkus ir sterblinius velnius aptiko tik Tasmanijoje, kur dingai niekad negyveno ir negyvena iki šiol.

Pagal dantų ir kaulų sandarą dingų neįmanoma atskirti nuo paprastų naminių šunų; nėra ir kokių nors kitokių morfologinių požymių, skiriančių šiuos gyvūnus nuo šunų. Penktajame kontinente dingai atsirado kartu su žmonėmis ir tai atsitiko visai neseniai (Žemės istorijos požiūriu) - vos prieš keletą tūkstančių metų. Matyt dingai - sulaukėję naminiai gyvūnai, lygiai tokie patys, kaip ir mustangai, tie laukiniai Amerikos prerijų arkliai, arba kaip laukiniai buivolai Šiaurės Australijoje.

Prieš daugelį metų, kai dar tik buvau pradėjęs dirbti zoologijos sode, man buvo sakoma, jog grynaveislių dingų kailis visad privalo būti rausvo atspalvio ir kad laukiniai šunys su baltomis letenomis, baltu uodegos galiuku ir su tokiomis pat kaklo dėmėmis laikytini hibridais, kad jų imti į zoologijos sodus nereikia. Bet vėliau išsiaiškinau, jog tai buvo klaidingas požiūris. Grynakraujų dingų kailis gali būti dėmėtas, tamsiai rudas ar net juodas. Po Australiją bėgioja ir dingai su nulėpusiomis ausimis ar tokie, kurių uodega užriesta aukštyn labiau nei įprasta.

Galimas dalykas, kad Australijos fermeriai jau senokai būtų galutinai susidoroję su dingais, jeigu kiti žmonės, patys to nesuvokdami, nebūtų atėję dingams pagalbon. Būtent patys to nesuvokdami, juk ne dingų džiaugsmui čion atsivežė triušių! Ir tie neįsivaizduojamai greit besidauginantys graužikai gerokai palengvino dingų dalią. Gaudydami triušius, dingai net ėmė duoti šiek tiek naudos.

Tarp baltųjų australų žodis „dingas“ - baisiai įžeidžiantis keiksmažodis. Tuo tarpu aborigenai laukiniams šunims priekaištų neturi. Jie net mielai gaudo jų jauniklius ir prisijaukina. Iš tikrųjų, tie laukinukai labai greit pripranta prie žmonių ir pasidaro tikri draugai. Teisybė, dingai loti nemoka, jie gali tik urgzti, staugti ar inkšti. Bet juk ir ne visi naminiai šunys gali loti. Antai daugelyje Afrikos rajonų vietinių gyventojų šunys taip pat nemoka loti, todėl per medžiokles jiems ant kaklų parišami mediniai varpeliai.

Tas, kam Europoje pasitaikė proga paimti iš zoologijos sodo dingo jaunikliuką, visad įsitikindavo, jog užauga geras, ištikimas, prieraišus šuo, niekuo nesiskiriantis nuo kitų naminių šunų. Antai gyvūnų psichologas profesorius B. Šmitas augino dingą, kuris laisvai bėgiojo po jo namus ir sodą.

Bet pasitaiko ir štai tokių atsitikimų. Vienas gyvūnų pirklys žvėrių gaudytojui D.Delmontui padovanojo dingą, kuris jau trejetą metų buvo išgyvenęs jo namuose. Tas pirklys anksčiau buvo nušovęs dingo pataitę, o tris jos dar aklus mažylius pasiėmė. Du padovanojo, trečiąjį užsiaugino pats, girdydamas iš žinduko. Tas dingiukas niekada gyvenime nebuvo matęs savo laukinių giminaičių. Patekęs pas D.Delmontą, greit prisirišo prie naujojo šeimininko ir buvo labai švelnus. Praėjus pusei metų, D.Delmontas iškeliavo šiaurėn gaudyti kengūrų ir pasiėmė savo dingą. Kartą naktį jis prabudo nuo šaižaus laukinių dingų staugimo. Pašoko iš lovos ir pririšo savąjį dingą. Štai ką vėliau apie įvykius rašė D.Delmontas:

„Gyvūnas stovėjo sunkiai ir dažnai alsuodamas, jo akys žėrėjo, net jų spalva pasikeitė. Netikėtai iš krūtinės išsiveržė garsas, panašus į aimaną. Nuo tos akimirkos manąjį dingą tarsi kas būtų pakeitęs. Jis nebežaidė, mažai ir nenoriai ėdė, o manęs lyg ir nebepripažino. Kai vieną iš ateinančių naktų netoli vėl pasigirdo gerai žinomas staugimas, nutariau paleisti savo šunį - tegul susipažįsta su laukiniais giminaičiais. Milžiniškais šuoliais jis puolė į tamsą. Nuskubėjau iš paskos, bet greit pamečiau iš akių.

Iš ryto radau jo antkaklį, kuris voliojosi kraujo klane tarp kailio ir odos skutų. Jis užmokėjo gyvybe už tą ilgesį, kurį juto savo broliams ir seserims - jie jį sudraskė ir suėdė.“

Dėl neapykantos dingams, kurią jiems juto australai, mes iki šiol vis dar nedaug ką žinome apie jų gyvenimą laisvėje.

Nekyla abejonių, jog patinai turi savo medžioklės plotus, kuriuos jie, kaip vilkai ir kiti šunų giminės atstovai, pažymi šlapimu. Tose vietose, kur dingai nepersekiojami, jie ne visada laikosi naktinio gyvenimo būdo, medžioja ir dienomis. Svarbiausias grobis - kengūros. Šunų užspeista kengūra atsistoja, remdamasi nugara į medį, o į žemę - dar ir galinga uodega, ir griebia atbėgusį dingą „rankomis“ už galvos, o užpakalinėmis naguotomis kojomis stipriai spiria į pilvą. Kitais atvejais kengūros bėga prie vandens, įsibrenda iki juosmens, o atplaukusius dingus gaudo po vieną ir skandina. Tokią didvyrišką kengūrų gynybą nuo puolančių šunų (teisybė, naminių) mums net pavyko nufilmuoti.

Manoma, kad dingai Australijoje reguliariai migruoja: žiemą - rytų pakrantės link, vasarą - atgal į vakarus; keliauja vis tais pačiais, nuo seno pramintais takais. Visiškai išnaikinti, matyt, bus nelengva. Juk Australijos teritorija - beveik tokio pat dydžio kaip JAV, o gyventojų - tik dešimt milijonų. (Dabar - apie 19 milijonų. - Red. pastaba). Be to, dauguma gyventojų susispietę stambiuose miestuose, o kiti įsikūrę maždaug 100 kilometrų pločio pakrantės juostoje. Todėl vargu ar verta stebėtis, jog dingai, kaip kad praneša spauda, vis dar kasmet papjauna tūkstančius avių. Kvinslende net pastatyta 1,8 metro aukščio „priešdinginė“ tvora, kuri tęsiasi 4800 kilometrų.

Zoologijos soduose veisti dingus palyginti nesudėtinga. Tačiau administracija tuo nelabai suinteresuota, nes dingai panašūs į paprastus naminius šunis, todėl lankytojai dažnai pagalvoja, jog zoologijos sodai, neturėdami tikrų laukinių žvėrių, narvuose apgyvendina paprastus šunis.

Nėštumas trunka devynis mėnesius, atvedami keturi penki dingiukai, kuriuos du mėnesius mama žindo. Jaunikliai tėvus medžioklėse lydi ne mažiau kaip metus, o kartais ir keletą metų, kaip kad būna tarp vilkų ir hieninių šunų.

Net labiausiai dingų nekenčiantieji žmonės pripažįsta vieną dalyką: kad ir koks alkis kankintų dingus, jie niekada nepuola žmonių. Tik vieną sykį 1941 metais Melburno laikraštyje „Herald“ buvo aprašytas nemalonus atsitikimas, nutikęs vienam fermeriui. Tas žmogus tyčia apnuodijo nugaišusios karvės mėsą, kad atsikratytų įkyrėjusios dingų gaujos. Kai jis atjojo prie masalo, šis buvo iš dalies suėstas, o aplink tupėjo šeši jau suaugę dingai ir dešimt jauniklių. Jokių apsinuodijimo požymių nesimatė. Fermeris įjojo į patį gaujos vidurį, taikydamasis pagauti vieną iš jauniklių. Štai tada kiti dingai šoko prie žmogaus. Laimė, paraginęs arklį, fermeris laimingai paspruko.

Na, jei kas paklaustų mano nuomonės, tai atsakyčiau: ir gauja naminių šunų būtų lygiai taip pat pasielgusi, jei kas nors būtų panorėjęs prieiti prie grobio ir dar gaudyti jauniklį.

Apie dingų amžių žinome tik iš zoologijos sodų duomenų. Ilgiausiai gyveno Vašingtono zoologijos sodo dingas - 19 metų ir 9 mėnesius.

 

Bus daugiau.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"