Paieška Lietuvos šiaurėje – nejauku...

Lietuvos šiaurėje – nejauku...

„Europos centrą“ gerbiame, o Lietuvos taškus, labiausiai nutolusius į šiaurė, rytus, pietus ar vakarus?..

Jonas DAGILIS

Biržai

 

Mes, Biržų krašto, kuris yra Lietuvos vidurio žemumos šiaurinė dalis, gyventojai, nuolatos tai jaučiame, žinodami, kad į „šiaurę“ keblu patekti. Šiauriau už Nemunėlio -  jau Latvija. Lietuvos vietovė, labiausiai nutolusi į šiaurę, norėtųsi manyti, kad tai respublikinės reikšmės objektas su derama pagarba bei dėmesingumu. Bet ten apsilankius – nuomonė keičiasi.

Nuo Biržų iki Aspariškių – lietuviškos gyvenvietės, labiausiai nutolusios į šiaurę, įvairaus lygio keliais automašina tenka pravažiuoti apie 50 kilometrų. Bet ten dar ne šiauriausias„taškas“. Nuo Aspariškių iki lietuviškos šiaurės pagal Nemunėlį tik pasieniečių ir medžiotojų pramintu taku pėsčiomis dar tenka nueiti apie tris kilometrus. Sutikite, tai nepigus ir nelengvas malonumas. Bet ne tai svarbiausia...

Ženklas, kuriuo turėtumėme didžiuotis prieš rajono svečius, gėrėtis patys, viso labo gegnės storio drebulinis rąstagalys, kadaise buvęs įkastas į žemę. Kadangi nupuvęs, apačioje apdėliotas akmenėliais, o aukštėliau paramstytas alksnio šakomis, kurios trukdo perskaityti gal geologų iškirstus skaičius, raides, veikiausiai nusakančius tikslią vietovės geografinę padėtį - 56 laipsniai  21 01  šiaurės platumos (ar kažką panašaus). Bet nei perskaityti, nei nufotografuoti. Pajudinus bent vieną iš šakų visas mūsų „šiaurės simbolis“ virsta ant šono.

Aplinka taip pat nedžiugina. Ateinant nuo Aspariškių, tarp valstybinio Lemkinės miško ir Nemunėlio šlaito praėjome kur kas labiau viliojančių apsistoti aikštelių. Taip pati gamta pasitvarkiusi. O aplink ženklą - alksniai, ievos, kitokie brūzgynai. Bet faktiškai viskas labai teisinga. Šis šiaurės rajono plotelis tarsi nusako bendrą mūsų krašto padėtį prižiūrint žymių žmonių gimtines, jiems paminklus, dvarvietes, kapines... Požiūrį į bendrą istorinį bei kultūrinį paveldą.

Negražių pavyzdžių toli ieškoti nereikėjo. Pabuvojus Aspariškiuose, nuodėmė neužsukti prie „seno pažįstamo“ Sandariškių ąžuolo, sovietmečiu garsinto gamtos paminklo, įrašyto į visus to meto turistams leistus planelius, valstybės saugomų paminklų sąrašus. Kiti laikai – kitoks požiūris. Aplinkosaugininkai dabar persiorientavę saugoti paupių karklynus, o Sandariškių ąžuolas, apipintas legendomis, apie septynerių metrų apimties, su išpuvusia, išdeginta šerdimi, kurioje gali tilpti trys žmonės, kaip nepagydomas iš visokių sąrašų išbrauktas. Per tai ir rodyklės prie vieškelio nebėra. Kitaip niekas nekviečia aplankyti.

O jis, senolis, žaliuoja. Lapų žaluma ne mažiau gyvybinga, kaip sovietmečiu. Ir nudžiūvusioje viršūnėje gandralizdis tebesilaiko, gandrų pora vaikus maitina. Tik per tuos keliolika metų, kai valdininkai savo kabinetuose galiūną myriop pasmerkė, aplinkiniai Sandariškių medžiai gerokai ūgtelėjo. Kai kurie praaugo paminklinį, tartum ir jie buvusį lankomą objektą nuo pašalinių žvilgsnių slepia.

Nufotografuoti problemiškiau. Bet tai nereiškia, kad neverta į Sandariškius nuvažiuoti. Nedaug Lietuvoje tokių. Biržų rajone - vienintelis. Kaip matote nuotraukoje - trims neapglėbti: reikia septynių suaugusių žmonių.

„Biržai – Šiaurės Lietuvos perlas“,- skelbia vienas reklaminių leidinėlių. Dar įvairiomis progomis po tą „perlą“ turistai kviečiami pakeliauti „Alaus keliu“. O šią vasarą pradedamas kelias valtimis Nemunėliu. Birželio 30 d. šeštadienį juo keliavo apie dvidešimt Lietuvos žurnalistų, rašančių turizmo temomis. Įdomu, kaip jie pašaliečių, bet profesionalų žvilgsniu įvertins mūsų šiaurinį tašką ir kitas „grožybes“, matytas kairiajame Nemunėlio krante. Kaip tai palygins su dešiniuoju, Latvijos krantu. Seksime respublikinę spaudą.     

Rajone pradėjus diskutuoti tokia likimo dovana, kaip šiauriausias Lietuvos taškas, pasigedome informacijos apie panašius rytuose, vakaruose, pietuose. Be jų dar turime du centrus: Europos ir Lietuvos. „Žaliojo pasaulio“ skaitytojai būtų dėkingi redakcijai, jeigu spausdintumėte fotoreportažus dar iš šių penkių neeilinių Lietuvai vietovių. Įdomu, kaip jos populiarinamos. Su kokiomis problemomis susiduria jas prižiūrinčios organizacijos, tų vietovių savininkai.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"