Paieška Australijos gyvūnai (7)

Australijos gyvūnai  (7)

Berhardas GŽIMEKAS

 

Koalos, arba mieliausi meškiukai, kurie - ne meškiukai

 

Sykį 1952 metų vasario mėnesį firmos „Paramount-film“ atstovas R.Braunas gana įžūliai įvirto į vienos mano geros pažįstamos, misis Bel Benčlei kabinetą. Tada ji vadovavo didžiuliam Kalifornijos zoologijos sodui San Diege. Jai buvo paaiškinta, jog „Paramount“ rengiasi statyti filmą „Botani-Bei“, kuriame turėjo dalyvauti sterbliniai meškiukai koalos. Tuo tikslu jų reikėjo atsigabenti iš už vandenyno.

Filmo siužetas buvo gana jaudinantis, ypač tokiam kontinentui, kaip Australija, kuri didžiavosi savo klestėjimu.

Botani-Bėjus - tai vietovė, kurioje britų vyriausybė 1788 metais įkūrė pirmąją tremtinių-katorgininkų stovyklą. Pačioje Anglijoje tuo metu visi kalėjimai jau buvo sausakimši. Priežastis - nežmoniška nelygybė paskirstant gyvenimo gėrybes; ta nelygybė vargšus stumte stūmė į nusikaltimus. Be to, JAV išsikovojo nepriklausomybę ir nebepirko iš Anglijos pigios darbo jėgos - kalinių. O jų buvo iš tikrųjų daug. Pagal to meto Anglijos teisingumo standartus net už 160 rūšių nusikaltimus buvo skiriama mirties bausmė, o už palyginti smulkius teisėtvarkos pažeidimus - nuo septynių iki keturiolikos metų katorgos ar net kalėti iki gyvos galvos. Tačiau šiuo atveju mus domina ne tai, kokiu būdu per keletą dešimtmečių kalinių kolonijos pavirto ekonomiškai klestinčiomis savarankiškomis valstijomis; šiuo atveju svarbiau pažiūrėti, kaip visa tai paveikė endeminį šio kontinento gyvūnijos pasaulį. Ir štai čia paaiškėja, jog tas suklestėjimas atnešė didžiulių nelaimių.

Tačiau grįžkime pas misis Bel Benčlei ir „Paramount-film“. Poniai, suprantama, koalos rūpėjo labiau nei likimas gubernatoriaus Artūro Filipo, kuris valdė tremtinių koloniją. Įsigyti koalų - kiekvieno zoologijos sodo svajonė. Apie jas svajojo ir Bel Benčlei. Tačiau iki tol labai maža dailiųjų „aksominių meškiukų“ buvo iškeliavę už Australijos ribų. (B.Gžimekas toliau koalas neretai pavadina meškiukais, nes taip esame visi įpratę sakyti. Tuo tarpu koalos su tikrosiomis meškomis (lokiais) neturi jokių giminystės ryšių. -  Red. pastaba.) Tą paaiškinti galima įvairiomis priežastimis, o viena iš jų - vėliau atsiradęs griežtas Australijos vyriausybės draudimas iš šalies išvežti gyvas koalas. Kai kuriose šalyse galvojama, jog tokiu būdu galima vėl pagausinti tapusių retais gyvūnų skaičių. Tačiau tai - beveik iliuzija. Tokiu būdu sėkmės sulaukiama labai retai. Antai Kenijos medžioklės valdyba skundėsi, kad 1964 metais ji buvo priversta išduoti 235 leidimus išvežti įvairius gyvūnus į zoologijos sodus, tuo tarpu pati tais metais išdavė apie 8 tūkstančius licencijų atvykusiems medžiotojams! Štai kaip kartais atrodo tikroji padėtis...

(Jeigu ne zoologijos soduose laikomi stumbrai, ta rūšis būtų išnykusi sykiu su paskutiniu Belovežo girioje sumedžiotu stumbru. - Red. pastaba)

Dar prieš šimtą metų koalų, tų mielų juokingų žvėriukų Australijoje buvo pilna. Tais laikais vaikinai pramogaudavo, šaudydami į šiuos gyvuosius taikinius. Kodėl nepramogauti? Juk pataikyti labai lengva: koalos juda lėtai, jas lengva pastebėti retoje eukaliptų lapijoje. Dažnai tenka šauti keletą kartų, nes koalos pasižymi stebėtinu gyvybingumu. Net prieš pat mirtį paskutinėmis konvulsijomis stveriasi už šakos „ranka“ arba „koja“ ir nenukrenta žemyn. Koalų pirštai gerai pritaikyti štai taip susigniaužti ir mirtinai laikytis. Jie išsidėstę taip, kad šaką iš vienos pusės spaudžia du, iš kitos - trys pirštai. Štai dėl ko gyvūnai būna labai tvirtai įsikibę į medį.

Tačiau koalų medžioklė netinka jautresniems žmonėms. Jei širdis švelnesnė - toks sportas nepatiks. Mat sužeistos koalos rėkia ir verkia, tie garsai labai primena bejėgio kūdikio aimaną.

O kaip jų būna gaila, kai sudega gyvos! Jau sudegė milijonai, bet ir dabar vis dar sudega nemažai. Taip atsitinka dėl australų įpročio kasmet deginti miškus, kad padaugėtų ganyklų vis didėjančioms avių bandoms.

Tačiau Australijoje gaisrai miškus sunaikina ne visada, kaip kad būna Kanadoje ar Europoje. Eukaliptai žūsta tik tada, kai prieš gaisrą medžiams „uždedami žiedai“, tai yra nuo kamieno per visą apskritimą nulupama žievės juosta. Tada syvai nebepasiekia medžio viršūnės ir eukaliptai nudžiūna. Tokiais atvejais miškas išdega iki pat žemės.

Jei eukaliptai būna be tų žiedų, tai sudega tik žievė, kuri šiems medžiams ir šiaip lengvai atšoka nuo kamienų ir kybo kuokštais; eukaliptai kasmet nusimeta senąją žievę ir užsiaugina naują. Atšokusi senoji žievė labai gerai dega, todėl per gaisrą ugnis tiesiog šaute šauna aukštyn. Akimirksniu visas medis - nuo šaknų iki viršūnės - būna apimamas liepsnos, jis tarsi sprogsta. Toks milžiniškas liepsnojantis fakelas - nepaprastai įspūdingas reginys. Po gaisro dauguma eukaliptų vėl žaliuoja lyg niekur nieko: juk sudegusi žievė jau buvo mirusi.

Esu klaidžiojęs po mišką per tokį gaisrą ir turiu pripažinti, jog vaizdas neužmirštamas. Tik gaila, kad ugnis praryja daugybę ant eukaliptų gyvenančių gyvūnų, ypač tų, kurie dar ir labai lėti, pavyzdžiui, koalos.

Bet koaloms didžiausia bėda - ne gaisrai. Jų nelaimė - gražus sidabro atspalvio minkštas, švelnus ir tvirtas kailiukas. Antai 1908 metais vien Sidnėjaus turguje buvo parduoti 57 533 koalų kailiukai, o 1924 metais iš rytinių valstijų buvo išvežta daugiau nei du milijonai kailiukų!

Pirmiausia atsikvošėta JAV. Ši šalis uždraudė įvežti koalų kailiukus. Tuo tarpu Australija ir toliau tiesiog beprotiškai švaistėsi vertybėmis, kurias turėjo. Antai 1927 metais, kai dėl grobuoniškos medžioklės ir ligų Naujajame Pietų Velse ir Viktorijos valstijose koalos beveik visiškai išnyko, Kvinslendo valstija, kur jų dar būta nemažai, paskelbė „laisvąją medžioklę“. Per vienerius metus medžiotojams buvo išduota 10 tūkstančių licencijų; 600 tūkstančių tų nekaltų ir visiškai nekenksmingų žvėriukų kailių buvo išvežta užsienin.

Australas E. Trutonas rašo: „Atrodo tiesiog neįtikėtina, kad civilizuotoje šalyje toks beginklis ir retas gyvūnas galėjo būti taip negailestingai naikinamas. Ir vien dėl prekybos ir pelno.“

Be to, nuo 1887 iki 1889 ir nuo 1900 iki 1903 metų tarp koalų siautėjo sunkios epizootijos: žvėriukai mirdavo nuo akių ligų ir antkaulio uždegimo, nuo inkstų uždegimo ir žarnyno parazitų. Didžiulės populiacijos tokias nelaimes gali ištverti, tačiau kai gyvūnų lieka mažai, jie po bet kurios epizootijos gali visiškai išnykti.

Laimė, australai vėliau irgi atsikvošėjo, jų širdys suminkštėjo, pasidarė palankesnės tiems paskutiniesiems, jau beveik visai nuo žemės paviršiaus išnykstantiems beginkliams gyvūnams. Juk juos taip malonu ir lengva stebėti natūralioje gamtoje. Reikalas tas, kad koalos paprastai gyvena sausuose retmiškiuose ar savanose. Jeigu išeisi paklaidžioti naktį (o Australijoje tą galima drąsiai daryti, nes pačioje nuošaliausioje glūdumoje nesutiksi pavojingų gyvūnų), tai koalas visada lengvai aptiksi pagal balsą. Per vestuves patinai naktimis būna gana triukšmingi, be to, jų balso melodingu nepavadinsi: atrodo, lyg kažkas pjūklu džyrintų ploną lentelę. Panašų balsą čia turi tik didžioji sterblinė voverė skraiduolė. Jeigu į koalą pašviesime prožektoriumi, ji nekreips jokio dėmesio; lygiai taip pat daro ir dieną, matydama žmones. Na, nebent iš medžio įsmeigs į jus savo apvalias akis, apžiūrinėdama taip pat smalsiai, kaip ir žmonės ją. Būtent toks nerūpestingumas ir nenoras bėgti kuo toliau nuo žmonių daugeliui koalų kainavo gyvybę. Jei kalbėsime apie aborigenus, tai jie koalas užmušinėdavo vėzdais, labai taikliai mėtydami juos į medžius.

Žodžiu, kai australai susigriebė, jog gyvos koalos gal net gražesnės ir vertingesnės nei jų kailiukai, ėmė ir paskelbė saugomais gamtos objektais. Tačiau tie objektai dabar gyvena tik rytinėje kontinento dalyje. Šalies gilumoje jie paplito tik iki Didžiojo kalnagūbrio šlaitų. Pietų ir Vakarų Australijoje koalos buvo visiškai išnaikintos. Bet ir Kvinslende jų skaičius sumažėjo nuo milijonų iki tūkstančių.

Per paskutiniuosius dešimtmečius Viktorijos valstijos miškuose ne sykį mėginta reaklimatizuoti tuos sterblinius meškiukus. Dauguma atvežtų gyvūnų buvo kilę iš Filipo salos. Ten išrado gana gudrų koalų gaudymo būdą. Ilgos karties gale pritaisoma virvinė kilpa, kuri ir užmetama koalai ant kaklo. Toji kilpa turi specialų mazgą, kuris neleidžia mirtinai užsiveržti, todėl koalos, net stipriai tempiamos žemyn, nepasismaugia. Apačioje laikomas ištemptas specialus tentas, ant kurio gyvūnėlis ir nukrenta nesusižalodamas. Pati sunkiausia koala, kada nors pagauta Filipo saloje, svėre 16 kilogramų.

Tokiu būdu Viktorijos valstijoje penkiasdešimtyje vietų vėl buvo apgyvendinti tie žvėreliai.

Kiekvieną sykį, kai miškininkai veža grupę naujakurių kiton gyvenimo vieton, tas karavanas pakeliui būtinai sustoja prie kiekvienos mokyklos, atidaro dėžes ir rodo vaikams, kokie įdomūs ir jaukūs tie herbiniai Australijos gyvūnėliai. Tai labai geras būdas pasiekti, kad jie vėl nebūtų naikinami: juk Australijoje, deja, turėti ginklą gali kiekvienas. Tad tam tikrą laiko tarpą jau galime kalbėti apie koalų grįžimą į savo buvusias gyvenamąsias vietas.

Tačiau koalos nelabai skuba daugintis. Subręsta, atrodo, trejų ar ketverių metų amžiaus. Energingesni patinai tuo metu jau būna surinkę haremus, kuriuos paskiau pavydžiai saugo nuo varžovų. Nėštumas trunka nuo 25 iki 30 dienų, o vos atvestas jauniklis sveria tik 5,5 gramo ir net šešis mėnesius išbūna sterblėje. Dažniausiai atvedamas vienas jauniklis, o trejetukų iš viso negali būti, nes sterblikėje yra tik du speneliai.

 

Bus daugiau.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"