Paieška Vertybė iš žaliųjų atliekų

Vertybė iš žaliųjų atliekų

Vytautas LEŠČINSKAS

 

Lėmė tėvo pavyzdys

 

Dabar individualioji įmonė “Juknevičiaus kompostas” yra žinoma net tolimiausiuose Lietuvos kampeliuose. Tačiau kelias į sėkmę buvo ilgas ir vingiuotas.

“Žvelgdamas per laiko prizmę, dažnai pagalvoju, kad su kokiais darbais susiduri vaikystėje, jaunystėje, paskiau vienokiu ar kitokiu būdu tai atsiliepia, o kartais net gali išsirutulioti į rimtą veiklą, - šypsojosi įmonės savininkas Leopoldas Juknevičius. – Man kaip tik taip išėjo; žaliųjų atliekų kompostavimo verslo ėmiausi neatsitiktinai. Augau Kaune, Šančiuose, ramioje, žalioje aplinkoje, ant Nemuno aukšto kranto. Prisimenu, tėvas atliekų į gatvę niekada nemesdavo, nedegindavo jokių žolių, stagarų net tada, po karo. Viską sudėdavo į krūvą, rudenį perkasdavo, kad geriau pūtų. Turėjo sietą, per kurį tuo būdu gautą kompostą išsijodavo ir naudodavo augalams tręšti. Kitaip tariant, ekologinę žemdirbystę praktikavo. Mūsų šeima, galima sakyt, nė nežinojo, kas yra tos mineralinės trąšos… Kai sukūriau šią įmonę ir jau įsibėgėjo veikla, pradėjau galvoti: vis dėlto tai iš tėvo – ne šiaip kažkas idėjų pripūtė.

Na, žinoma, prisidėjo ir tai, kad mano disertacija ir apskritai išsimokslinimas taip pat buvo iš šios srities. Iš pradžių vandeniu domėjausi. Tad disertacija buvo pavadinta “Organinių medžiagų biodegradacija vandenyje”. Vėliau, vaizdingai sakant, teko išlipti iš vandens ir užsiimti panašiais procesais sausumoje. Esu juk mikrobiologas. Dar tais laikais, kai rašiau disertaciją, 1975 metais, apie tai mažai kas žinojo ir šio žodžio beveik nevartojo. O dabar žodis ekologija tapo labai madingas ir dažnai vartojamas; plačiau nei derėtų.”  

Leopoldas Juknevičius net mėgsta pajuokauti, nieko kita nemokąs veikti, tik tai, kas susiję su atliekų tvarkymu. Mat šioje srityje iš tiesų daug dirbo dar besimokydamas. Jo veiklos sritis tuo metu buvo biodegradacijos procesų įvertinimas, tyrinėjimas. Baigęs mokslus Vilniaus universiteto Gamtos fakultete, atėjo dirbti į tuometinį Gamtos apsaugos komitetą. Tai įvyko bene 1968 metais. Beje, įgijo ichtiologo specialybę, nes Vilniaus universiteto Gamtos fakultete tik tokia artima norimai kvalifikacijai specialybė tuo metu tebuvo. O kai įstojo į aspirantūrą, jau vandens mikrobiologiją ir biocenologijos pagrindus studijavo.

 

Tai buvo pirmoji praktika...

 

Pagaliau taip susiklostė aplinkybės, kad iš viso be darbo liko. Įsidarbino kiemsargiu, kad darbo stažas nenutrūktų. Ir daugiau kaip metus iš tiesų dirbo kiemsargiu. „Beje, tai man buvo labai kūrybingas laikas, - prisimena mokslininkas. – Kiek idėjų tada ateidavo į galvą, kiek straipsnių prirašiau, kiek apie mane prirašė!.. Juokinga atrodė: gamtos mokslų kandidatas – kiemsargis. Žurnalistams labai patiko ši tema, tad pasičiupo mane ir rašė, rašė... Aktyviai bendravau su vaikais, nes nusprendžiau, kad tik iš vaikų galima padaryti tikrus gamtosaugininkus. Reikia, maniau, jiems diegti meilę gamtai, tvarkai, kad patys dalyvautų globojant gamtą. Ekskursijas rengdavau, rinkdavome atliekas, antrines žaliavas. Taip savo gyvenamajame mikrorajone, Šeškinėje, tą darbą ir dirbau. Turėjau tvarką padaryti, pašluoti aplink du daugiabučius namus. Ir dabar dar ten tada gyvenę žmonės su manimi sveikinasi, prisimindami kaip kiemsargį. Jaučiuosi kiekvienąkart labai pamalonintas, džiaugiuosi, kad manęs nepamiršo.

Vėliau mane pasikvietė bendrovės “Rūta” direktorius – vienas pažįstamas jam apie mane pasakė, girdi, jis toks nenormalus, visokiom idėjom kliedi: apie aplinkosaugą, atliekų tvarkymą vis šneka. Pasikviesk, sako, jį – tiks mums į kompaniją. Na, ir pasikvietė. Paaiškino, kad kuria buities atliekų tvarkymo skyrių ir siūlo: ateik pas mus šito darbo dirbti. Sutikau dirbti, bet ir kiemsargio darbo nemečiau dar pusę metų. Nors įmonėje ”Rūta” jau skyriaus vedėju buvau. Ir kartu kiemų valytojas buvau, turėjau maisto atliekas surinkti, laiptines pašluoti savo teritorijoje. Juodas darbas. Bet jau buvau “užsukęs” antrinių žaliavų rinkimą, tad atrodė ir įdomu. Man tie namai, kurių aplinką tvarkiau, buvo kaip kokia eksperimentinė bazė. Bet paskui įmonės direktorius sako: nustok pagaliau kiemsargiauti, pradėk normaliai dirbti. Taip ir baigėsi mano kiemsargiavimas; toliau dirbau tik “Rūtos” bendrovėje. Ten dirbdamas pradėjau domėtis miesto želdynų tvarkymu. Labai nepatiko, kad viskas vežama į sąvartyną: medžių lapai, šakos, žolė… Juk visa tai galima perdirbti, kompostuoti ir vėl tą medžiagą panaudoti – augalams tręšti, žemei pagerinti. Pradėjau ieškoti su savivaldybės pagalba vietos, kur būtų galima įkurti naują įmonę. Sakau, reikėtų nors pusę hektaro teritorijos kur nors rasti, įsikurti ir pradėti veiklą. Nerado. Matyt, nelabai tikėjo šio darbo nauda. Gavau dvidešimties arų žemės plotelį. Pradėjau  su savivaldybe agituoti įmones spaudoje, kad vežtų žaliąsias atliekas mums. O pinigų neturėjau nė lito. Tai buvo 1995 metais. Pradėjom dirbti. Viską darėme iš pradžių rankomis – žemę sijodavom, kaupus perkasinėdavom…

Vėliau įsibėgėjome, technikos įsigijome. Dabar jau realizuojame ir fasuotą, ir nefasuotą kompostą bei iš jo pagamintus žemės mišinius. Per dvi dienas štai dabar turime šimtą kubinių metrų nefasuoto komposto išvežti. Dar apie dvidešimt kubinių metrų per dieną išgabenama fasuotos produkcijos. Ji su tam tikrais priedais vežama į parduotuves, esančias daugelyje Lietuvos miestų.

 

Žaliąsias atliekas priima nemokamai

 

Dabar įmonėje naudojamos pažangios technikos priemonės: automatinė produkcijos fasavimo linija, modernus sijotuvas, autokrautuvas, autokeltuvas, kiti šiuolaikiški mechanizmai bei įrenginiai.  

Žinoma, ir žaliavos reikia daug. Tad savininkas Leopoldas ir jo sūnus – direktorius – Andrius Juknevičius yra suinteresuoti, kad visos žaliosios atliekos būtų vežamos į jų įmonę. Tuo labiau, kad žaliosios atliekos priimamos nemokamai. To turbūt nerasime nė vienoje Europos valstybėje. Užsienyje, kaip tik atliekų perdirbėjų svarbiausias uždarbis yra priėmimo mokestis. Bet “Juknevičiaus kompostas” elgiasi kitaip; įmonės vadovai nusprendė, jog reikia stengtis užsidirbti parduodant produkciją, o ne priimant žaliavas. O štai kituose Lietuvos miestuose imamas atliekų priėmimo mokestis. Tad nelabai kas nori vežti: brangiai kainuoja. Be to, pasirodo, iš jų pagamintą kompostą kai kur naudoja ne žemei tręšti, o veža į sąvartyną, nes dėl prastos kokybės neturi paklausos. Taigi juo perklojami atliekų sluoksniai. Bet tam tinka juk ir paprasčiausias smėlis. Tai, Leopoldo Juknevičiaus nuomone, vyksta todėl, kad nesama patirties, kaip racionaliai tas atliekas panaudoti. Ir net nelabai kas nori tos patirties įgyti.  

 

 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"