Paieška Nepažįstamoji Kreta...

Nepažįstamoji Kreta...

Du tūkstančiai kilometrų Kretos keliais

Jonas NEKRAŠIUS

 

Šiemet, gegužės mėnesio pabaigoje su grupe keliautojų iš Lietuvos, keliavome automobiliais po didžiausią Graikijos salą – Kretą. Mūsų kelionės tikslas buvo susipažinti su šios salos istorija, kultūra ir gamta. Atskridę lėktuvu iš Vilniaus į salos sostinę Heraklioną, apsistojome netoli pajūrio kurorto Chersoniko, šalia alyvmedžių giraitės įsikūrusiame nedideliame viešbutyje “Oceanis”. Jau kitos dienos rytą be didelio vargo išsinuomoję du lengvuosius automobilius devyniese daugiau kaip savaitę keliavome įvairiais maršrutais po salą.

 

Kelionė skersai ir išilgai salą

 

Kreta – didžiausia Graikijos sala. Ji iškilusi Egėjo jūros pietuose, trijų žemynų – Europos, Afrikos ir Azijos prekybinių jūros kelių sankryžoje. Kretos plotas – 8336 kv.m., ilgis – 260 km. Kreta yra ne tik pati piečiausia Graikijos sala, bet ir pats piečiausias Europos taškas. Su gretimomis mažomis salomis Kreta sudaro Graikijos administracinį ir istorinį geografinį regioną. Šiaurės krantuose yra įlankų, kyšulių, pietų krantai lygesni. Paviršius kalnuotas. Kalnuose – gilūs tarpekliai. Pakrantėse – siauros žemumų juostos, pietuose – Mesaros lyguma. Sala susidariusi daugiausia iš klinties, įvairių uolienų. Daug karstinių reljefo formų ir uolų, jūros krantuose – grotų, povandeninių urvų. Kreta garsėja pavasarinių gėlių gausa. Čia galima pamatyti retųjų orchidėjų bei gležnų lelijų. Dėl ilgo izoliacijos laikotarpio čia auga nepaprastai daug endeminių laukinių gėlių

Salos klimatas subtropinis. Sausio vidutinė temperatūra - nuo 10 C pajūryje iki 0 C kalnuose, liepos – atitinkamai: nuo 25 C iki 15 C ir žemiau. Vasarą lietus čia nėra įprastas, kaitriomis dienomis gaivos teikia švelnūs jūrinis klimatas.

Kreta turi spalvingą ir nepakartojamą kraštovaizdį. Nuogos kalnų grandinės ir jų papėdėje besidriekiančios lygumos pereina į derlingas ir drėgnas arba smėlėtas ir uolėtas pakrantes. Kelias tai bėga palei pat jūrą, tai vingiuoja kalnuotos pakrantės skardžiais.

Kretos sausuma ir ją supantys jūros vandenys sudaro vientisą gamtos parką. Didžioji dalis salos iki šiol tebėra natūraliai suformuota gamtos, žmogaus veiklos žymių beveik nematyti. Joje įrengta šimtai keliautojams pritaikytų pėsčiųjų takelių, vedančių per gražiausius gamtovaizdžius, slėniais ir šlaitais vingiuojančių iki kalnų viršūnių arba pasibaigiančių salą supančios jūros pakrantėse.

Kretoje su automobiliais geriausia keliauti pavasarį, gegužės mėnesį, kada dar nėra taip karšta, viskas žydi ir gamta labai graži. Mums pasisekė, nes mūsų žygio metu saloje nebuvo labai karšta, temperatūra neviršijo 25 laipsnių karščio, retkarčiais pasitaikė ir lietaus, kuris gaivino kelionėje.

Kelias vingiavo per kalnus, pakelėse žydėjo citrusiniai vaismedžiai, dekoratyviniai krūmai, įvairiaspalvės gėlės. Kalnų serpantinais pakilus į viršų, atsivėrė nuostabūs kraštovaizdžiai, alyvmedžių giraitėmis nukloti slėniai, smaragdo spalvos vandens skalaujamos pakrantės.

Pirmiausia apsilankėme Heraklione. Tai Kretos sostinė ir uostas. Visi, kas atvyksta į Kretą, būtinai aplanko Heraklioną ir garsiuosius Knoso rūmus. Heraklionas išsidėstęs palei jūrą, prie jo prisiglaudęs jachtklubas, senamiestis, stovi Šv. Morkaus, Šv. Kotrynos iš Sinajaus bažnyčios, Šv. Mino katedra, Lodžija, šurmuliuoja senasis turgus, miesto gyventojus ir svečius žavi garsieji Bembo, Sagredo, Morosini, Priuli fontanai ir kiti senoviniai statiniai. Krantinėje stovi baigiami restauruoti gynybiniai įtvirtinimai su arsenalais, bastionais ir vartais, uosto tvirtovė Castello del Molo. Miesto centre yra turtingas savo eksponatais Archeologijos muziejus. Jame eksponuojami Knoso rūmų freskų originalai, daugybė unikalių pasaulinės reikšmės archeologinių radinių - nuo neolito iki Romos imperijos laikų.

5 km į pietus nuo Herakliono yra vienas iš svarbiausių Kretos-Mikėnų kultūros centrų – Knoso rūmų griuvėsiai. Šiam rūmui-ansambliui susipažinti paskyrėme visą pusdienį. Kadaise rūmai, savo išsidėstymu primenantys labirintą, turėję apie 1400 freskomis išpuoštų menių ir kambarių. Pasak legendos, būtent čia gyveno mitologinė būtybė Minotauras – pusiau žmogus, pusiau jautis. Vaikščiodami po išlikusių rūmų griuvėsių liekanas, bandėme įminti šių rūmų labirintų paslaptį ir surasti graikų mito personažo Minotauro pėdsakus.

Vėliau nuvykome į Lasiti plokščiakalnį. Tai vienas didžiausių ir aukščiausių plokščiakalnių Graikijoje. Jį supa kalnai, pietryčiuose dunkso 2148 Dikti kalno viršūnė.

Įvažiavus į Lasiti plokščiakalnį, mus pasitiko daugybė senųjų vėjo malūnų. Visa lyguma bolavo nuo vėjo malūnų, kurių čia įvairiais laikais būta net daugiau kaip 10 tūkstančių. Vėjo malūnai nedideli, balta ir mėlyna sparnų drobė išsiskiria žaliame lygumos fone. Šie vėjo malūnėliai pumpuoja vandenį iš požeminių natūralių vandens rezervuarų – taip laistomi derlingi slėnio laukai.

Kretiečiai – gamtos vaikai. Derlingose salos lygumose ir kalnų šlaituose auga įvairios gėlės, vaismedžiai ir vaiskrūmiai, alyvmedžių, apelsinmedžių, citrinmedžių ir pistacijų giraitės, figmedžiai bei kokosinės palmės. Dėl palankaus klimato saloje auginamos įvairios vynuogės, kaštainiai, graikiniai riešutai, migdolai, granatmedžiai, avokados, kiviai, bananai ir daugelis kitų kultūrų. Norėdami gauti kuo didesnį bananų derlių, kretiečiai juos dažniausiai augina šiltnamiuose. Kalnuose nemažai bitynų, slėniuose keliomis eilėmis rikiuojasi bičių aviliai. Aukštuose ir stačiuose salos šlaituose beveik visur auga alyvmedžiai ir vynuogynai. Gyventojai išnaudoja kiekvieną derlingos žemės lopinėlį, prie namų terasomis augančiuose sodeliuose ir daržuose auginami vaisiai ir daržovės. Slėniai su vynuogynais, saulės ir žmonių rankų glamonėjami. Kalnų atšlaitės apsodintos vaismedžiais ir vaiskrūmiais, o aukštumų lygumose auga bulvės, pomidorai ir kitos daržovės. Daržovių ir vaisių derlius čia renkamas du kartus per metus. Tačiau derlingos salos raudonžemis duoda derlių tik tuomet, jei žemė laistoma. Saloje trūksta gėlo vandens. Vietos žemdirbiai stebina savo darbštumu ir pastangomis ariant uolėtą žemę, saugant kiekvieną jos lopinėlį akmenų tvorelėmis, telkiant vandenį ir tirpstantį sniegą. Plastikiniai vamzdžiai ir žarnos, pro kurių plyšelius naktį žemėn liejasi vanduo, išvedžiotos po visus daržus ir sodus, žolynus ir gėlynus. Vanduo patenka iš kalnuose esančių vandens saugyklų, kuriose susikaupia per žiemą iškritusio lietaus bei sniego vanduo. Kretoje stengiamasi akmenynus paversti daržais ir sodais net ten, kur, atrodo, žemdirbio veikla neįmanoma.

Gegužės mėnesį salos sodai ir plantacijos svaigina apelsinų ir migdolų žiedais, pirmuoju derliumi, rugpjūtį vynuogynai pasidabina auksinėmis uogų kekėmis. Kalnų šlaituose nuo seniausių laikų laikomi bitynai, todėl dažnas turistas veža namo skaniausią Kretos suvenyrą – gražų amforos formos stiklainį, pilną kvapnaus medaus, užpilto graikiniais riešutais, pistacijomis ar migdolais.

Kalnuose gyvenantys kretiečiai kalba tik graikiškai, todėl turistams su jais dažnokai tenka bendrauti gestais. Tačiau nežiūrint to, vietiniai gyventojai yra paslaugūs, malonūs, besišypsantys. Kretos gyventojai nuo seno garsėja vaišingumu. Kiek ilgiau su jais pabendravę turistai kviečiami į namus ragauti rakijos – vynuogių degtinės, kurią pagal patentus savo asmeniniams poreikiams gali pasigaminti kiekvienas šios salos gyventojas.

Privažiavome Psychro kaimelį. Čia palikome savo automobilius mokamoje stovėjimo aikštelėje ir pėsčiomis patraukėme į 1025 m aukštyje esančią Diktaian olą. Pasak graikų mitų, būtent šioje oloje gimė vyriausias ir svarbiausias Olimpo dievas Dzeusas. Užkopę į viršų ir nusipirkę bilietus, atsargiai nusileidome slidžiais laiptais žemyn į Dzeuso olą, kur pasigrožėjome apšviestais stalaktitais ir stalagmitais ir tekančia požemine upe.

Kreta, nors ir kalnuota, yra nepaprastai žalia sala, pasipuošusi alyvmedžių, eglių, eukaliptų, pušų, platanų, valgomųjų kaštainių ir kiparisų giraitėmis. Auga ąžuolynai, pušynai (Alepo pušys), kiparisų miškai.

Salos nevagoja ilgos ir gilios upės, nes daugelis jų vasarą tiesiog išdžiūsta, bet čia – daug šaltinių. Ilgiausia Kretos upė – Geropotamos, drėkinanti Mesaros lygumą, o vienintelis gėlo vandens ežeras Kournas tyvuliuoja tarp Chanijos ir Retimno miestų.

Pakeliui rodyklės informuoja, kad galime aplankyti Homo Sapiens muziejų. Jo prieigose išstatyti iš medžio šaknų išskaptuotos žmonių figūros. Muziejus mums nepaliko didelio įspūdžio. Tad ilgai neužtrukę, atvykome į buvusį žvejų kaimelį, o dabar kurortą - Elundą, kuris įsikūręs to paties pavadinimo pakrantėje. Iš čia laivu nuplaukėme į Spinalongą – kadaise buvusį fortą, praėjusiame amžiuje naudotą kaip koloniją raupsuotiesiems. Paskutinieji raupsuotieji iš Spinalongos buvo išvežti 1958 metais.

Po to apsilankėme jaukiame ir  įdomiame Matalos kaimelyje. Iš tolo jis atrodo tarsi skylėtas sūris. Uolėtuose smiltainio skardžiuose juoduoja urvai. Senovėje čia buvo laidojami žmonės, dabar tai turistų mėgstama vieta. Paplūdimys šalia kaimelio gana platus, smėlėtas, sėdint jame malonu stebėti ramų kaimelio gyvenimą, žvalgytis į jaukias gatveles, atbėgančias prie jūros kranto, kuriame ant bangų supasi jachtos ir laiveliai.

Kita kelionės dalis buvo skirta aplankyti žymią kurortinę vietovę pasipuošusią palmių giraitę – Vai. Važiuojant mus lydėjo palei kelią besidriekiantys žydintys dekoratyviniai krūmai, kalnų kanjonai. Nuo Sfakos mūsų kelias atvedė į Machos žvejų gyvenvietę. Atvykę į Machos buvome pamaloninti nuostabaus vaizdo į jūrą ir šalia miestelio iškilusią nedidelę salą. Pietavome vietinėje tavernoje, ragavome vietinio patiekalo musakos ir giros, gėrėme malonaus skonio graikišką kavą.

Atvykę į Vai, maudėmės jūroje, grožėjomės nepakartojamais žydros jūros ir kalnų vaizdais. Grįžome senuoju keliu nuo Via iki Palekastro. Iš čia siauriausia salos dalimi sugrįžome į pagrindinį kelią.

Toliau kelionės maršrutas atvedė į salos šiaurės vakarų krante išsidėsčiusį Chanijos miestą. Tai maža Venecijos kopija. Šiame mieste išlikęs įdomus senamiestis, Venecijos valdymo laikų uosto ir molo liekanos, senas švyturys, Firkaso tvirtovė, XVI a. bažnyčia. 

Iš Chanijos pasukome į tolimiausią vakarinį salos kraštą - Balos. Iš pradžių kelias buvo asfaltuotas. Vis kylant aukštyn, asfaltą pakeitė skaldos kelias, iškilęs virš bedugnės. Pagaliau kelias pasibaigė. Ir mes, palikę automobilius prie nedidelės tavernos, pėstute patraukėme akmenuotu kalnų keliu aukštyn. Pasiekę kalno viršūnę, nusileidome vienu iš takelių žemyn - jūros link. Ir netrukus apačioje prieš mūsų akis atsivėrė neapsakomo grožio žydroji įlanka (lagūna) ir Gramvousa sala. Nusileidę žemyn prie įlankos, išsimaudėme jūroje, pasilepinome saulės voniomis, šiltu jūros vandeniu, o po to sekluma nubridome į Gramvouso salą. Netoli šios salos inkarą išmetęs stovėjo didelis kruizinis laivas, atplukdęs grožio ištroškusius turistus iš Italijos. Po kelių valandų grožėjimosi jūra ir maudymosi lagūnoje italų turistai nedideliais kateriais buvo nuplukdyti į laivą, o mes, patraukę atgal kalnų takais, grįžome prie savo automobilių. Išvykome į kitą kraštutinį salos kraštą – Elafonisį.

Elafonisis – tai vos keli šimtai metrų nuo kranto esanti mažytė sala, kuri pasiekiama jūra. Karštos ir ledinės požeminių šaltinių vandens srovės, mažos lagūnos, didžiulis balto smėlio paplūdimys. Mus pasitiko ošianti jūra, puikus paplūdimys, žemi vėjo išklaipyti medžiai ir nepaprasta ramybė.

 

Kretos tarpekliais

 

Kita diena buvo skirta lankyti Samarijos tarpeklį – vieną iš ilgiausių ir gražiausių Europoje tarpeklių, kuris susiformavo po tektoninių lūžių Viduržemio jūroje. Jis plyti Lefka Ori - Baltuosiuose kalnuose. Šis gamtos stebuklas atsirado prieš 14 milijonų metų, kai kalnų upė išgraužė vagą uolose. 17 kilometrų ilgio tarpekliu, kurio plotis vietomis siekia tik pustrečio metro, o aukštis daugiau kaip 1000 metrų, akmenuotu keliu turistų grupėms tenka nueiti pėsčiomis. Atstumui įveikti reikia maždaug šešių valandų. Samarijos tarpeklis 1962 m. paskelbtas gamtos rezervatu, o 1980 m. pripažintas viena iš gražiausiu vietovių Europoje. Lefka Ori nacionalinio parko plotas – 48,5 tūkst. kv.m. Europos Taryba tris kartus apdovanojo Samarijos tarpeklį A laipsnio diplomu (t.y. tikrai natūrali gamta). Diplomas suteikiamas penkeriems metams. Samarijos tarpeklis ir Samarijos nacionalinis parkas yra UNESCO saugomos teritorijos. Nuo 1969 m. tarpeklis pritaikytas turizmui. Per metus čia apsilanko apie 300 tūkstančių žmonių.

Išvykome iš viešbučio turistinės agentūros autobusu maždaug apie 6 val. ryto. Ši kelionė nieko gero mums nežadėjo, nes važiuojant mus lydėjo lietus, dangus buvo aptrauktas tamsiais švininiais debesimis. Pakeliui mūsų gidas iš kitų turistinių agentūrų darbuotojų sužinojo, kad Samarijos tarpeklis lankymui tą dieną (dėl smarkaus lietaus) uždarytas. Tada buvo nuspręsta vykti į  netoliese esantį Imbros tarpeklį.

Imbros tarpeklis dar vadinamas Samarijos pusbroliu. Jame įrengtas gamtos draustinis. Imbros tarpeklio ilgis – 7 km, plotis – 2–5 m, o gylis 300 m. Keliaudami šiuo tarpekliu sutikome laukinių Kretos ožkų, kurias vietiniai vadina kri-kri. Dėl ankstesnių laikų medžioklių šių ožkų populiacija labai sumažėjusi, tad nūnai kri kri įtraukta į Raudonąją knygą. Patelės gyvena bandomis ir atsiveda 1 ar 2 ožiukus. Patinai gyvena atskirai.

Imbros tarpeklis pasižymi akį veriančia žaluma ir saulėje mirgančiai įvairiaspalviais žiedais. Tai tikras gamtos bičiulių ir botanikų rojus. Stačių šlaitų papėdėje auga kiparisai, pušys ir bugieniai. Tarpeklis įdomus geologiniu požiūriu, nes jame galima rasti įvairių uolienų.

Eidami Imbros tarpekliu, matėme daug įvairiausių gėlių, augalų, žolelių. Esant švelniam klimatui, saloje visus metus žydi įvairiausi augalai. Vieniems žiedams nuvytus, jau skleidžiasi kiti, vienas už kitą gražesni ir kvapnesni, tarsi gyvas įvairiaspalvis kilimas, papuošdamas visus salos kampelius. Čia priskaičiuojama net 1500 skirtingų augalų, iš kurių apie 150 randami tik Kretoje. Dauguma šių augalų - nykstantis ir saugotini saloje. Tai snieginiai krokai, vijoklinės salotos, dygliuotosios cikorijos, rausvosios oleandros, Kretos tulpės, bijūnai, baltažiedės asfodelijos, retieji anchuzai ir kiti. Pagrindiniai medžiai, augantys saloje, yra visžaliai kiparisai. Taip pat auga pušys, ąžuolai, platanai, Kretos juodmedis ir krūmo formos sfaka augalas su raudonais ar baltais žiedais, davęs pavadinimą salos Sfakijos regionui. Čia galima pamatyti ir salos pasididžiavimą – liepsnojantį krūmą diktamos. Tai daug gydomųjų savybių turinti žolė, kurios pavadinimas kilo nuo Dikti kalnyno. Ji tonizuoja, stiprina širdį, virškinimo sistemą, gerina lytinį pajėgumą. Kretoje auga ir nemažai prieskoninių žolelių: aromatinė mėta, šalavijas, paprastasis raudonėlis, balzaminas ir čiobrelis. Saloje draudžiama skinti bet kokius augalus ar kaip nors kenkti gamtai, nes tai – natūralus gamtos muziejus po atviru dangumi.

Geriausias būdas susipažinti su salos gamtos grožybėmis – pasivaikščioti po ją pėsčiomis. Keliavimas po kalnus ir tarpeklius čia labai populiari turizmo rūšis.

Mes Imbros tarpeklio apačia per  tris valandas nužygiavome 7 kilometrus, kol pasiekėme tarpeklio pabaigą - Komitades miestelį, esantį prie Libijos jūros. Bebaigiant šį žygį užklupo didelis lietus. Sušlapę, bet laimingi, kad sėkmingai baigėsi mūsų žygis, sugrįžome prie autobuso, kuris mus parvežė į Chersonikoje esantį viešbutį.

... Prabėgo įspūdinga ir nepamirštama kelionė Dzeuso saloje - Kretoje. Skersai ir išilgai kirsta išsinuomotais automobiliais visa Kreta, dviem automobiliais sukarta daugiau kaip du tūkstančiai kilometrų. Pro mūsų akis prabėgo nuostabus kraštovaizdis, žydinti salos panorama, kurią iš visų pusių apglėbusi laiko mėlyna jūra, žaliuojantys kalnai, išraižyti tarpeklių raukšlėmis ir upių bei kelių vingiais.

Kreta pakankamai kalnuota. Čia beveik visur keliai vingiuoja serpantinais. Saloje dauguma kelių asfaltuoti, vairuotojai mandagūs, eismas gana nepriekaištingas. Vairuotojai ir vietiniai gyventojai paslaugūs, visada suteikia reikalingą informaciją, jei reikia užleidžia turistui pirmumo teisę ir perspėja apie kelio pavojus. Be to, ir patys kalnai neleidžia vairuotojams smarkauti. Neatsargiai važinėdamas gali gana greitai nusiristi nuo kelio į statų tarpeklį.

Važiuojant būtina laikytis saugaus greičio ir atstumo nuo šalikelės. Kretoje daug vietos gyventojų prie kelių prekiauja išsidėstę savo gaminius ir prekes, tad rizikuojama užkliudyti juos. Be to, kalnų keliuose labai staigūs ir sudėtingi posūkiai, neretai pasitaiko vietos gyventojai, jojantys ant asiliukų, ar bandos avių bei ožkų, ramiai einančios keliu.

 

2007 m. gegužė. Kreta – Lietuva                                                                                                      

 


Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"