Paieška Ir augalams reikia daktaro

Ir augalams reikia daktaro

Vacys PAULAUSKAS

 

Apie Valstybinė augalų apsaugos tarnybą (VAAT) buvau girdėjęs, tačiau mano žinios apie ją buvo menkos. Aiškiau pasidarė apsilankius VAAT Fitosanitarinių tyrimų laboratorijoje (Sukilėlių g. 9a, Vilnius). Čia vyriausiuoju specialistu dirba biomedicinos mokslų, zoologijos daktaras Henrikas Ostrauskas. Kaip sykis jis man, buvusiam bendradarbiui, papasakojo daug įdomaus apie augalų apsaugą ir savo darbą.

Taip jau nutinka: nenumaldomai bėgantis laikas atitolina draugus, išskiria kartu dirbusius – kasdieniai rūpesčiai trukdo susitikti...

 

Reikalinga tarnyba

 

Siekiant apsaugoti mūsų krašto augalus, VAAT specialistai iš visų apskričių į laboratoriją tyrimams pristato įvežtų augalų ir augalinės produkcijos mėginius. Taip pat tikrinami Lietuvos soduose, laukuose, daržuose, miškuose, šiltnamiuose ir augalų produktų sandėliuose surinkti mėginiai. Pirminė apžiūra atliekama ir pasienio punktuose. Kai ką į Lietuvą įvežti ir išvežti draudžiama. Vienas jų – paprasčiausias dirvožemis, nes jame gali tarpti augalų ligų sukėlėjai. Vežamus augalus privalu specialiai paruošti. Jie turi būti ramybės būsenos, t.y. be lapų, gali turėti tik pumpurus. Vežant iš Japonijos japoniškas vyšnaites (sakuras), nuo jų šaknų švariai buvo nuplautas dirvožemis. Šaknys patalpintos į termiškai apdorotus kiminus. Vietoj dirvožemio tinkamą substratą galima paruošti iš durpių. Tada irgi išvengiama pervežti nepageidautinų bakterijų ir kitokių užkratų. Nepaisant to, augalai gali savyje turėti virusus, todėl tenka viską kruopščiai patikrinti.

VAAT centrinė būstinė yra Vilniuje (Kalvarijų 62), tarnybai vadovauja viršininkas Edmundas Markevičius. Ten pat yra Augalų karantino skyrius. Netoli laboratorijos yra Augalų apsaugos skyrius, kuriame išduodami leidimai įsigyti augalams gydyti reikalingų medžiagų. Šio skyriaus specialistai kontroliuoja, ar sandėliuojant augalinius produktus teisingomis dozėmis naudojami leistini, žinomos kilmės chemikalai, tikrina jų poveikį aplinkai. Kilus ypatingam atvejui, norint panaudoti specifinį reagentą, reikia rašyti prašymą, paaiškinant naudojimo būtinumą.

 

Tripsai ir binokuliatras

 

Klausausi pašnekovo. Ir regiu tą patį Henriką, seną pažįstamą, jaunųjų gamtos bičiulių telkėją... Visada ištikimą savo pasirinktam darbui ir bendradarbiams. Žinia, man, neitin ragavusiam biologijos mokslų, tuoj knieti teirautis kad ir apie Henriko disertacijoje minimus, tačiau nesuvokiamus tripsus. Kas tai?

„Juos paprasta akimi išvysti sunku... Tai 0,5-2 mm ilgio, beveik visame pasaulyje paplitę vabzdžiai. Jų visų keturių plėviškų, siaurų ir tiesių sparnelių pakraščiai apaugę gražiomis blakstienomis. Dauguma šių vabzdžių platina žemės ūkio augalų ligas“, - aiškina Henrikas ir kviečia žvilgtelti į šį padarą pro binokuliarą. Vabzdžiukas tikrai žavingas, o binokuliaras man primena nelabai linksmą istoriją.

Mes Lietuvos vaikų ir jaunimo centre (LVJC) Gamtininkų skyriuje nuo pionieriškų laikų turėjome mokyklinius mikroskopus. Turėjome ne vieną, tačiau Henrikui tiriant kartu su „vaikiukais“ ekspedicijose surinktą medžiagą labai reikėjo binokuliaro. Žmogus susirado, kur galima šį prietaisą už gana nedidelę kainą įsigyti. Tad ėmėme prašyti lėšų. Deja, sovietmečio nuostata, jog vaikai yra privilegijuota klasė, jau buvo nebegaliojanti. Mes, gamtininkai, turėjome daug nepasiturinčiai gyvenančių šeimų, negalinčių susimokėti už būrelio lankymą, vaikų. Tad ir buvome vadinami LVJC išlaikytiniais. Neatsitiktinai to centro administracija jau kurpė planus: kaip atsikratyti tais ubagėliais?.. O čia dar – binokuliaras! Atsakas: lėšų nėra. Tuometinis LVJC Zoologijos kabineto vedėjas Henrikas Ostrauskas sukrapštė savo pinigėlius ir įsigijo tą darbui reikalingą prietaisą.

„Naujos kartos binokuliarai modernūs ir patogesni darbui, tačiau savąjį „senuką“ aš irgi naudoju. Ir tada visuomet menu vaikiukus, su kuriais dešimtį metelių dirbome...“ – šypso į ūsą buvęs pedagogas, kartu pasidžiaugęs, jog esantis patenkintas dabartine veikla.

 

Ateivis iš Vakarų

 

Vaikščiojant po erdvias, naujausia aparatūra aprūpintas laboratorijos patalpas, vėl su Henriku nebaigiame kalbos apie vabalus. Ne apie tuos, kongo bronzinukus, kuriuos Zoologijos kabinete kartu su savo vaikais augino Henrikas, o apie pavojingus kultūrinių augalų kenkėjus. Žalojančius lapus, stiebus ir šaknis. Čia – ir visiems gerai pažįstamo kolorado vabalo vienas iš giminaičių – vakarinis lapgraužis. Į Europą jis pateko iš Amerikos. Pradėjo plisti nuo tuometės Jugoslavijos. Prieš 10 metų, plintantis šiltesniu senojo žemyno pakraščiu, pasiekė ir Angliją. Dabar jo jau ieškome ir Lietuvoje. Keliauja minėtas vabalas labai įdomiai – su konteineriniais kroviniais. Dažniausiai aptinkamas greta aerouostų esančiuose kukurūzų laukuose. Jeigu šių vabalų prisiveisia daug, daroma didžiulė žala ūkiui. Ieškoma šių vabalėlių pasitelkiant gaudykles su feromonais (išorinių sekrecijos liaukų išskyros, perduodančios informaciją tos pačios rūšies gyvūnams). Tai seniausia gyvūnų ryšio priemonė.

Labiausiai ištirti vabzdžių (ypač bendruomeninių) feromonai. Aptikus vakarinio lapgraužio židinį, toji teritorija stebima. Iš jos neleidžiama išnešti, išvežti augalų. Naudojamos įvairios naikinimo priemonės. Labai svarbus – savalaikis ir tinkamas prevencinis darbas.

 

Pušų siaubas

 

Kalbėdamas apie miškus, dr. Henrikas Ostrauskas akcentuoja gresiantį pavojų pušims. Anksčiau Europoje nebuvo augalų nematodų atstovo – pušinio nematodo. Šios siūliškos mažytės kirmėlaitės užkemša medžių vandens indus ir džiovina augančias pušis. Minėtus nematodus platina ūsuočių vabalų šeimos atstovai ožiaragiai. Šie nematodai gali plisti iš JAV, Japonijos, Kinijos ar kitų šalių (su tinkamai neiškaitintais mediniais padėklais). Taip atsitiko Portugalijoje. Ten dabar džiūsta miškai. Pušinio nematodo plitimas Europoje kelia didelį susirūpinimą, nes visiems aišku, jog netekus miško – nyku...

Iš Lietuvos gabenama mediena taipogi kruopščiai tikrinama. Tarp valstybių galioja susitarimai, jog augalus ir jų produktus kruopščiai patikrinus vienoje šalyje, kitoje tikrinti jau nebūtina. Nepaisant tos nuostatos, importuojant ką nors nauja šalys, kaip jau įprasta, tikrina, kad nenutiktų tai, kas yra vargiai ištaisoma.

 

Vežti be rizikos

 

Greta minėtosios laboratorijos, vos pažingsniavus kiemu, užsukame į VAAT karantininį šiltnamį. Čia atliekami įvairūs bandymai su augalais ir jų kenkėjais. Esu akvariuminio pasaulio žinovas, tad puikiai suvokiu, jog itin nelengva išauginti kai kurias vandenyje auginamus augalus. Tad teiraujuosi Henriko: ar įvežant į Lietuvą tai taipogi tikrinama?

„Taip“, - trumpai atsako pašnekovas, paaiškindamas, jog įvairiose firmose auginamus akvariumams augalus gali apnikti kai kurie pelėdgalvių šeimos drugiai, t.y. jų vikšrai augalus smarkiai pažeidžia.

Henrikas pasakojo, jog jam yra tekę tirti augalus, atvežtus iš Tailando. Tačiau vėliau paaiškėjo, jog firmai iš Lietuvos labiau apsimokėjo vežti tuos pačius jau patikrintus augalus iš Olandijos - mažesnė rizika.

 

Tobulintis būtina

 

Tad netrukau įsitikinti: VAAT veikla iš tiesų labai reikalinga mūsų šaliai.

„Čia specialistas nuolat turi kelti savo kvalifikaciją, sekti naujausią literatūrą. Man daug naudos teikė stažuotė Anglijos centrinėje mokslo tyrimo laboratorijoje, kur įsisavinau kelis naujus tyrimo metodus. O dirbant Fitosanitarinių tyrimų laboratorijoje, mokslinė veikla tiesiog ir neišvengiama. Reikia ir kūrybinio požiūrio, reikia ir puikiai išmanyti įvairias organizmų grupes, jose vykstančius procesus, nuspėti silpniausias grandis, įžvelgti galimus pavojus bei būdus to išvengti...“ – pasakojo Henrikas, neseniai eksternu apginęs disertaciją „Karantininių ir jų buveinėse sutinkamų vabzdžių rūšių būklė bei paplitimas Lietuvoje“.

Atsisveikinant Henrikas pasidžiaugė, jog atkreiptas dėmesys į jo bei VAAT veiklą, nes viešumas bei ryšiai su augalų augintojais, vežėjais, visais žmonėmis yra labai svarbu.

Apie VAAT naujienas ir organizuojamus renginius informacija skelbiama ir interneto svetainėje www.vaat.lt

 

 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"