Paieška Kol dar čiulba vyturėliai

Kol dar čiulba vyturėliai

Daina Marija RAČIENĖ

Kavarsko girininkija

 

Sulaukėm meto, kai saulutė užšoko į aukščiausią savo tašką, suradom mums skirtus paparčio žiedus, upėmis nuplukdėm svajonių vainikėlius. Ir vėl saulutę lydim vakaran...O ji iš savo aukštybių ne tik savo malonią šilumą mums siunčia, bet ir atidžiai stebi, kokie mes esame neįkainojamuose, dar neišparduotuose gamtos namuose. Džiaugiasi ji mumis ne visada ir ne visais...

... Gražią balandžio dieną su jaunaisiais miško bičiuliais eiguvoje už Šventosios kėlėme inkilus įvairiems miško paukščiams - nuo zylutės iki pelėdos. Vaikai inkilus kėlė ten, kur prieš du metus pasodino mišką. Apžiūrėję, ar gerai jų sodintos eglaitės ir pušelės “pavaduoja” išėjusias seses, jie, girininkijos darbuotojų padedami, pradėjo ieškoti medžių, į kuriuos kels inkilėlius. Kokia buvo vaikų nuostaba, kai sunkiai sekėsi aptikti medį (ten jie tokie gražūs ir sąvartynas netoli), po kuriuo “nesipuikuotų” mūsų turtingos buities atliekos. Bičiuliukai sunerimę klausinėjo, ar paukščiukai rinksis namus medyje, kurio aplinką subjaurojo neatsakingi žmonės... Kiek kartų teko būti su vaikais miške, jie visada pasirūpina, kad turėtume maišą sudėti šiukšlėms.

Iš kur išauga abejingas suaugęs žmogus?

Pažiūrėkim į savo artimiausias pakeles. Išmetė kažkas per mašinos langą į pakelę “siuntinuką” gamtai, argi būtų labai sunku arti gyvenančiam žmogui paimti kastuvą ir palaidoti šiukšles, kol jų nedaug. Juk į švarią vietą tikrai mažiau žmonių išdrįs mesti šiukšles. Čia bloga pradžia, bet ji negeram nekultūringo žmogaus polinkiui teršti gamtą yra labai svarbi, juk būti pirmu mažai kam norisi... Ir tos mūsų pakelės tikrai galėtų būti švaresnės, gal čia net savivaldybės galėtų išleisti potvarkį, kad nusišienautų tas gyventojas, kurio pasėliai, pieva ar ganykla šalia. Jei jau nebūtų kam, tada gal Darbo biržos padėtų. Kelininkai prižiūri magistralinių kelių, svarbių rajonų kelių pakeles, bet patys mieliausi keleliai, vingiuojantys į sodybas, pamiškes, labai dažnai juosiami (tarsi džiunglėmis) žolių sąvašynų. Kaip gera, kai matai senolį su dalgeliu varantį pradalgę ne naudai, o grožiui!

Labai sunku suprasti mąstymą žmonių (tai neabejotinai neatsakingo jaunimo atstovai), po kurių pasisvečiavimo miškininkų įrengtose poilsiavietėse, atokvėpio vietose kultūringai besielgiantys žmonės per duženas ir šiukšles nebegali ramiai pasėdėti ant suoliuko. Kartais suoliukai sukūrenami laužuose, nupjaunami, išmėtomi. Kur atilsėlio prisės uogaujanti, grybaujanti močiutė? Ji grįš į namus liūdna, pailsusi. Gal ji nebeturės jėgų ir noro padainuoti pačios gražiausios lopšinės savo anūkams... Ir gerumo išugdytų žmonių bus mažiau...

Gera džiaugtis amžinu gamtos grožiu. Jei sodus ir darželius puoselėjam patys, tam skiriame nemaža savo laiko, tai nuostabusis gamtos, miško žydėjimo dermės ratas sukasi niekada nepailsdamas, įsileidžia mus be bilietų į savo grožio spektaklį. Tik plačiai atmerkim akis! Nuo ankstaus pavasario: čia - žibuoklės, čia - plukės, čia - blužnutės, o po septynikių ir medučių žiedeliais - kuklių kiškiakopūstėlių jūra. Purienos, burbuliai, žiognagės... Ir taip - iki pat rudens, neišvardinsi visko. Gluosnių, klevų, liepų žydėjimo medus.

Nuostabi Gamta visuomet! Apsidairykim, papuoškim savo sielas žmogiškojo grožio žiedais, kol dar mūsų nepaliko  pempės ”gyvi-gyvi”, vyturėlio “vyt-vyt”, gegužėlės, skaičiuojančios mūsų nelaimes ar laimes, kol virš mūsų namų kleketuoja ir neša laimę gandrai, kol širdis virkdo lakštučių suokimas, kol švilpiniuoja volungėlės, o ankstyvą pavasarį iš pasibaigusios žiemos gniaužtų pažadina meistriškas varnėnų švilpimas! Reikėtų išmokti gerbti miško rimtį, miško dienos ir nakties tvarką, netrikdyti gyventi miškui. Ir išmokti klausytis. Visada pajusim nuostabiausią sudėtingiausią orkestrą. Ir nebus jokio noro klausyti rėksmingos

muzikos iš kasečių, diskų. Tik dažniau prigluskim prie savo paprastų medžių ir būsim pripildyti jų tiesumo, tvirtumo, sveikatos ir stiprybės. Ir gėrio.

Gal medžiapjūtė turėtų tikrai tapti tik žiemos darbu? Gal tada vis dažniau girdėtume kurtinio giesmę, tetervino burbuliavimą, gal susigrąžintume senas uogavimo ir grybavimo tradicijas? Juk miškas atiduoda mums visas išaugintas gėrybes, tik nuo mūsų elgesio kultūros

priklauso tai, ar kitus metus galėsime džiaugtis nesumažėjusiu miško dovanų derliumi. Nesielkim grobuoniškai.

Paklausykim: į visus mūsų gerus darbus, kaip ir ankstų pavasarį, mus lydi vyturėlių giesmelės. Jos tokios pat gražios ir džiugios. Išklausykim jas, įleiskim į savo širdis, išklausykim, ko klykauja gervės, kleketuoja gandrai, ko prašo į mūsų langą pabeldęs mažas paukštytis.

Būkim geri gamtos namų vaikai! Būkim su ja, o ne greta jos.                                                      

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"