Paieška Australijos gyvūnai (8)

Australijos gyvūnai (8)

Berhardas GŽIMEKAS

Koalos, arba mieliausi meškiukai, kurie - ne meškiukai

 

Koaloms tinka ne bet koks maistas. Tai augalėdžiai gyvūnai, kurie, be to, minta tik eukaliptų lapais. Tarp kitų žinduolių labai retai tepasitaiko tokia siaura „maisto specializacija.“ Eukaliptų lapai - gana grubus pašaras, todėl virškinti jį nelengva. Koalos turi nemenkus skruostų maišelius, o jų akloji žarna siekia nuo 1,8 iki 2,5 metro ilgio (ilga akloji žarna kai kuriems kitiems gyvūnams reikalinga virškinti grubų augalinį pluoštą).

„Specializuoti lapgraužiai“ pasitaiko ir tarp kitų grupių gyvūnų, pavyzdžiui, beždžionių, tačiau koaloms tuo požiūriu niekas negali prilygti. Mat joms tinka ne visų ir ne visi eukaliptų lapai. Australijoje auga 350 rūšių įvairių eukaliptų, bet koaloms tinka tik 20 rūšių, o iš tų dvidešimties koalos labiausiai mėgsta tik penkių rūšių eukaliptų lapus. „Saldžiausi“ manos arba cukrinio eukalipto lapai. Per dieną neskubėdama koala sukramto maždaug kilogramą lapų.

Be to, paaiškėjo, jog koalos dar turi ir pamėgtas vietines „valgyklas.“ Kai koalos buvo pervežtos iš Viktorijos valstijos į mažą zoologijos sodą Brisbene (Kvinslendas), jos nenorėjo nė prisiliesti prie mėlynų ir pilkų eukaliptų lapų, kuriuos mielai kramsnojo Kvinslendo koalos. Teko net pusę metų geležinkeliu vežioti cukrinių eukaliptų lapus iš Viktorijos valstijos, kol pagaliau užgaidūs naujakuriai priprato prie to pašaro, kuris būdavo duodamas vietinėms koaloms.

Bet ir tai dar ne viskas. Net pamėgtame eukalipte koalos priekabiai atrinkinėja tam tikrus lapelius. Galima dažnai pamatyti, jog kai kurių šakų lapeliai lieka nepaliesti - koalos jomis visai nesidomi. Pasirodo, esama gana rimtų priežasčių, kurios paaiškėjo visai neseniai.

Viktorijos valstijos Zoologų draugijos prezidentas A. Pretas susidomėjo, kodėl žūsta kai kurios Melburno zoologijos sodo koalos. Sveiki ir linksmi žvėreliai be jokių akivaizdžių priežasčių staiga numirdavo. Nei gydytojų apžiūros, nei skrodimai nedavė tikslaus atsakymo. Tą mįslę atspėti padėjo netikėta aplinkybė.

Kaip tik tuo metu chemikai ir farmacininkai buvo ėmęsi rimtai tyrinėti eukaliptų lapus. Paaiškėjo, jog koalų mėgiamas cukrinis eukaliptas lapuose ir ūgliuose kartas nuo karto ima gaminti ciano vandenilio rūgštį. Tyrimai parodė, jog ciano rūgšties dažniau atsiranda žiemą, be to, beveik vien tik jaunuose lapeliuose ir ūgliukuose. Laisvėje gyvenančios koalos, suradusios joms nepatinkančių lapų, paprasčiausiai keičia „valgyklą“, tai yra persiropščia naujon vieton ir stengiasi neliesti jaunų žalumynų. Tačiau būdamos nelaisvėje, kai nieko daugiau negauna, kai pasirinkimo nėra, o žmonės, geriausių ketinimų vedini, vis duoda ir duoda būtent švelniausius, sultingiausius ūgliukus ir lapelius, vargšams meškiukams tenka ėsti ir juos (badas ne brolis...). Keliuose ištirtuose bandiniuose buvo aptikta po 0,09 procento ciano rūgšties. Tai neįtikėtinai daug: 25 gramai tokių lapų ar ūglių gali numarinti avį. Kad ir kaip bebūtų liūdna, tačiau tenka pripažinti: kai kurie zoologijos sodų darbuotojai patys vertė savo globotinius rinktis savižudybę...

Daugumos rūšių eukaliptų lapai turi medžiagų, kurios labai reikšmingos koaloms. Pavyzdžiui, cineolo (ar eukaliptolo) ir felandreno. Cineolas žemina kraujospūdį, kūno temperatūrą ir sykiu atpalaiduoja raumenis; bet jeigu jo dozė viršija leistiną normą, sustoja kvėpavimas. Tuo tarpu felandrenas, matyt, didina temperatūrą. Koalų tyrinėtojai spėja, jog šiltojoje Kvinslendo šiaurėje gyvenantys smulkesnio kūno sudėjimo sterbliniai meškiukai vengia tų eukaliptų, kurie turi felandreno, ir renkasi tuos, kurie gamina cineolą. Tuo tarpu stambesnės koalos, gyvenančios vėsesniuose Australijos pietuose, atvirkščiai, daug mieliau kramto lapelius, turinčius felandreno.

Žodžiu, tinkama nelaisvėje laikomų koalų mityba - tikras mokslas. Esame priversti pasirinkti tik vieną būdą: siūlyti joms įvairiausių eukaliptų šakeles, tegul pačios žiūri, kas tinka valgyti, kas - ne.

Štai dėl ko taip sunku koalas laikyti nelaisvėje.

Būtent dėl tos priežasties iki šiol nė viename Europos zoologijos sode negalėjome pamatyti tų įdomių, juokingų gyvūnėlių. Iš kur gauti tokią daugybę tinkamų rūšių šviežių eukaliptų lapelių?

Koalos taip persisunkusios eteriniais aliejais, kurių pilna eukaliptų lapuose, jog ir jos pačios kvepia lyg mentolo ledinukai nuo kosulio. Galimas dalykas, jog tas kvapas koaloms labai praverčia: ar tik ne dėl to jų švelniuose kailiukuose nesiveisia parazitai?

Namuose užauginti koaliukai gali labai prisirišti prie žmonių. Pagarsėjo prijaukinta koala Tedis iš Šiaurės Kvinslendo, daug keliavęs po šalį su savo „tėvais“ -sutuoktiniais Folkneriais. Šiems koaliuką, apvyniotą kailio gabalu, kažkas atnešė, kai tam buvo vos trys mėnesiai. Mažytis ir bejėgis padarėlis iš pradžių kiauras naktis raudojo, verkė, vis prašė, kad jį nuolat kas nors guostų, myluotų, glostytų. Folkneriai pagaliau susiprato pagalvėlę apjuosti gabalu kailio. Tokia „motina“ mažąjį verksniuką tuoj pat nuramino ir jis, prisiglaudęs prie kailiuko, tylėdavo net tada, kai kambaryje būdavo paliekamas vienas. Iš pradžių meškiuką girdė karvių pienu, kurį lėtai lakdavo iš dubenėlio, tarsi kačiukas, o paskiau atėjo eilė ir šviežiems mėlyniems eukaliptų lapams.

Praėjus keturioms savaitėms mažylis su savo „įtėviais“ patraukė ilgon kelionėn į Vakarų Australiją. Kelionėje jis ramiai miegodavo mažame krepšelyje, kuris buvo pririštas prie didelio žaislinio aksominio meškino pilvo. Vakarų Australijoje gana lengvai priprato prie vietinių eukaliptų lapų, kuriais, matyt, mito kažkada čia gyvenusios, bet paskiau išnaikintos koalos. Be lapų dar gaudavo pieno ir mėtinių sausainiukų. Buvo pastebėta, jog Tedis gana dažnai renka smėlį, smulkius akmenukus ir juos valgo.

Tedis gyveno 12 metų. Galimas dalykas, jog tai rekordas tarp koalų, laikomų nelaisvėje. Natūraliomis sąlygomis koalos kartais išgyvena net iki 20 metų amžiaus.

Jeigu jau toks sterblinis meškiukas pripranta prie žmonių, tai nemėgsta likti vienas, vis reikalauja, kad būtų nešiojamas ant rankų, kad su juo būtų žaidžiama. Niekada nė nebando bėgti laisvėn. Koalos iš viso pasižymi sterbliniams gyvūnams šiaip jau nebūdinga išmintimi, smalsumu. Pavyzdžiui, vieną meškiuką labai sudomino veidrodžiai. Jis net stengdavosi apeiti iš kitos pusės, kad galėtų susipažinti su tuo, nepažįstamuoju...

Knygose galima perskaityti, jog žodis „koala“ Australijos aborigenų kalba reiškia „negeria“. Tačiau nelaisvėje laikomos koalos visos be išimties kuo mieliausiai laka pieną ar vandenį, visai kaip šunys.

Nei šių žemių atradėjas kapitonas Kukas, pasirodęs čia 1770 metais, nei pirmieji naujakuriai-katorgininkai, įsikūrę dabartinio Sidnėjaus rajone, koalų nepastebėjo. Pirmą sykį koalos paminimos vieno jauno žmogaus, vadovavusio ekspedicijai į Mėlynuosius kalnus, pranešimuose. Tai buvo 1798 metais. Jis rašė, jog matė „gyvūną, kurį aborigenai vadina „kalvain“, o tas gyvūnas primena Amerikos tinginius“. Vėliau, 1802 metais, vienas tuo reikalu susidomėjęs prancūzų tyrinėtojas, E. Brajo, mainais už ietį ir kirvuką iš aborigenų gavo „kažkokios beždžionės, kurią jie vadina „kolo“, kūno dalį.“ Deja, tai buvo tik kojos, kurias E.Brajo užkonservavo butelyje konjako ir nusiuntė gubernatoriui. O lygiai po metų jo prakilnybė gubernatorius Kingas Sidnėjuje gavo dovanų gyvą koalų pataitę, dar su dvynukais sterblikėje...

Matyt visi gana greitai suprato, kaip būtų sunku auginti koalas už Australijos ribų, todėl gyva koala Europon pateko dar negreit. Iš vieno prekiautojo Londono zoologijos sodas koalą nusipirko 1880 metais. Matyt, tai būta neįtikėtinai gyvybingo padarėlio. Jis gana ilgai buvo šeriamas džiovintais eukaliptų lapais, atvežtais iš Australijos kartu su žvėriuku. Tik gerokai vėliau buvo atgabenta šviežių lapų. Net sunku patikėti, bet ir tokiomis sunkiomis sąlygomis meškiukas išliko guvus net 14 mėnesių. Beje, ir žuvo ne dėl badmiriavimo, o per nelemtą atsitiktinumą. Reikalas tas, kad jis gyveno direktoriaus kabinete, kur mėgavosi visiška laisve. Ten jis vieną dieną ir prisispaudė sau galvelę sunkiu marmuriniu praustuvo dangčiu...

Visi kiti Londono zoologijos sodo bandymai laikyti koalas nelaisvėje sekėsi daug prasčiau.

1908 metais vienas zoologijos sodo darbuotojas pats nukeliavo Australijon koalų ir su tais gyvūnais turėjo daugybę vargo. Mat koalos išsyk atsisakė pašaro, vos tik eukalipų lapai šiek tiek pavyto. Teisybė, įnoringi keleiviai teikėsi valgyti duoną, medų, pieną; jiems nepaprastai patiko mentolo pastilės nuo kosulio. Deja, kai laivas pateko į šaltųjų vėjų zoną, visos koalos peršalo ir žuvo.

Koala, 1920 metais atvežta į Niujorko zoologijos sodą, numirė po penkių dienų. Tokio pat likimo sulaukė visos koalos, kurios karts nuo karto pakliūdavo į kitus kontinentus.

Antai vieną 1927 metų gruodžio rytą Londono zoologijos sodo direkcijon užėjo kažkoks jūrininkas. Rankose jis laikė maišelį, kurį ir padėjo ant buhalterio stalo. Koks didis buvo visų susirinkusiųjų nustebimas, kai iš to maišelio jūrininkas ištraukė dvi žavingas, labai guvias koalas. Čia pat paaiškėjo, jog jos visiškai prijaukintos - viena kaipmat užsirepečkojo jūrininkui ant peties, atsitūpė ir ėmė kedenti jo plaukus.

Iš jūrininko pasakojimo paaiškėjo, jog jis „pasiėmė šiuos žaisliukus iš Australijos, keliaudamas namo.“ Kuo šėrė? Na, vargo neturėjęs: pasirūpino šviežių lapų atsargų, o juos laikė garlaivio šaldytuve. Jis čia užsukęs tik norėdamas sužinoti, ar zoologijos sodas neįsigeis nupirkti? Na, suprantama, zoologijos sodas įsigeidė: kas praleis tokią puikią progą įsigyti gyvas koalas? Deja, jūrininko atvežtas pašaras greitai pasibaigė. Koalos jau buvo atsidūrusios publikos dėmesio centre. Laikraščiuose pasirodė pagalbos prašymai: tegul atsiliepia kiekvienas, kas gali duoti bent šiek tiek eukaliptų lapų badą kenčiantiems meškiukams. Nedidelę porciją atsiuntė vienas provincijos botanikos sodas, tačiau tos pagalbos buvo maža. Kitokio maisto meškiukai kategoriškai atsisakė. Tuo tarpu orai vis labiau vėso, eukaliptų lapų neatsirado. Todėl jau po keturių savaičių abi žavios linksmos būtybės, spėjusios iki širdies gelmių sujaudinti Londono gyventojus, buvo mirusios.

Žinant tą kartų patyrimą, gautą auginant iš tėvynės išgabentas koalas, galima tik nustebti, kodėl taip apsidžiaugė San Diego zoologijos sodo direktorė misis Bel Benčlei, kai sulaukė netikėto firmos „Paramount film“ pasiūlymo. O jis buvo toks: 1952 metų žiemą iš Australijos atgabenti gyvų koalų. Bet dera atsiminti, kad Kalifornijos zoologijos sodai, ypač San Diego, koalų gyvenimo požiūriu buvo daug geresnėje padėtyje nei Europoje. Mat jau prieš 28 metus ten buvo pasodinta kelių rūšių eukaliptų, kurie puikiai prigijo ir užaugo. Tie eukaliptai įkurdinti parko dalyje, kuri beveik visa skirta aklimatizuotiems Australijos augalams. Sausokame Kalifornijos klimate tie augalai itin lengvai įsikuria.

Nuo to laiko parke spėjo paūgėti nemaža kitų eukaliptų, jų asortimentas gerokai paįvairėjo.

Žodžiu, pasikalbėjus su kino veikėjais, netrukus į San Diego zoologijos sodą atkeliavo aštuonios koalos: keturi patinai ir keturios pataitės. Iš jų du patinėliai nugyveno po penkerius metus, o viena pataitė - beveik septynetą. 1959 metais iš Australijos atkeliavo dar šeši sterbliniai meškiukai; trys pakliuvo į San Diego zoologijos sodą, trys - į San Francisko. Kiekvienoje trijulėje buvo po pataitę su jaunikliu sterblikėje. Šiuose dviejuose zoologijos soduose koalos ir vėliau sulaukdavo jauniklių.

...Nėra tokio JAV laikraščio ar žurnalo, kurie daugelį sykių nebūtų spausdinę tų fotogeniškų gyvūnėlių nuotraukų. Koalos atrodo ir sutvertos tik tam, kad jas nešiotume ant rankų, glostytume jų švelnų kailiuką. Koalos buvo ir lieka nuolatinėmis televizijų „žvaigždėmis“. Ramiu, taikiu būdu, neskubriu susikaupimu ir tuo, kad jos tokios patiklios, koalos užvaldė milijonų amerikiečių širdis. Ir jų pasąmonėje palankų požiūrį į Australiją suformavo patikimiau, efektyviau nei visi generaliniai konsulatai, informacijos biurai ar reklaminiai prospektai, kartu sudėti...

Laimė, ir patys australai per tą laiką suprato, kokią brangenybę turi. Todėl dabar rūpestingai saugo mieluosius „aksominius meškiukus“, kurių vienu metu vos vos patys neišnaikino iki paskutinio.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"