Paieška Tarsi nemato miškininkų pastangų

Tarsi nemato miškininkų pastangų

Vytautas LEŠČINSKAS

 

Miškai šalia didelio miesto – tai didelė puošmena ir turtas. Miške atsikvepiame, pailsime, randame dvasios ramybę. Tik ar mokame, pagaliau, ar norime tą įstabųjį turtą saugoti, puoselėti?

 

Džipais – po miško paklotę

 

“Nuošalesnėse vietose, rajonuose žmonės dažniausiai visai kitaip supranta miškininko darbą negu tie, kurie gyvena dideliame mieste, - pastebi  Kauno miškų urėdas Juozas Jermalavičius. – Kitaip jie reaguoja į aplinką ir kitaip aplinka veikia  juos. Nuošaliuose rajonuose miškininkai gerbiami daug labiau; ten būna ir mažiau konfliktų. Provincijos žmonės pagarbiau elgiasi su miškais, tokio barbariško šiukšlinimo, kaip šalia didelių miestų, ten nėra. Aš, pavyzdžiui, kur užaugau, ir kur dabar lankausi – Varėnos rajone, nematau išmestų sofų ar kitų senų baldų miškuose bei pamiškėse; ten, matyt, žmonių kitokia ir būtis, buitis negu miestiečių. Gyvena jie vargingiau, daug dirba, bet tai, atrodo, žmogaus būdą, charakterį kaip tik formuoja geresnį, didesnę pagarbą gamtai ugdo. O čia – iš miesto važiuoja medžioti, brakonieriauti galingais džipais, šiukšles veža į miškus sunkvežimiais, medieną vagia irgi naudodamiesi miškovežiais – tokių atsitikimų mūsų miškų urėdijoje yra buvę.

Gaila, bet prie didmiesčio – kitokia situacija, kitoks požiūris ir į mūsų triūsą. Žmonės dažnai miškininkų, pastangų, altruizmo tarsi nemato arba tiesiog nevertina. Ir vandalizmo atvejų būna nemažai: nuniokojamos, sudeginamos poilsiavietės, lauko baldai, stendai, prišiukšlinama. Kartais miškininkui net ateina į galvą mintis: ar verta stengtis? Juk viską prižiūrėti, atkurti yra didelis papildomas darbas. Be to, daug lėšų reikia. Taigi prie didmiesčių esančiuose miškuose tikrai pasigendama lankytojų kultūringumo, atsargumo. To nekultūringumo padariniams pašalinti miškininkams, užuot ramiai dirbus savo darbą, tenka skirti didelę brangaus laiko dalį. Siekiant atkurti tai, kas nuniokota, tenka ypač daug dirbti ten, kur yra poilsiavietės, atokvėpio vietos su vienokiais ar kitokiais statiniais, lauko baldais.”

Pasak Juozo Jermalavičiaus, net saugomose teritorijose būna visko: važinėja automobiliais kur uždrausta, kelių ženklus gadina. Pernai ir užpernai pastebėta tokių mitruolių, kurie po miškus galingais džipais ne keliais lakstė, gadindami miško paklotę. Buvo už tai nubaustų, bet nežinia ar sumokėjęs poros tūkstančių litų baudą toks vairuotojas, džipo savininkas, tapo sąmoningesnis, nes panašių – dideliais ratais, purvinų džipų – miško keliuose miškininkai ir toliau susitinka neretai.

 

Kovoti su gaisrais padeda nauja technika

 

Kasmet Kauno miškų urėdija įsigyja naujos girių priežiūros technikos; praėjusiais metais tam buvo skirta 1 milijonas 800 tūkstančių litų. O urėdija nėra didelė. Bet juk priemiesčių miškuose ir technikos daugiau reikia, nes priešgaisrinė sauga turi būti labiau sustiprinta, dažniau įvairių pavojų miškams kyla. Užpernai naujas šiuolaikinis priešgaisrinis automobilis įsigytas iš Europos Sąjungos fondų gautais pinigais. Taigi dabar urėdijoje yra du šios paskirties automobiliai. Labai svarbu, kad susiklostė gana geri miškininkų santykiai su Kauno rajono bei Kauno miesto priešgaisrinės saugos tarnybomis. Gaisrininkai miškininkų prašymų padėti niekada neignoruoja, stengiasi pagelbėti. Taigi gaisrams išsiplėsti neleidžiama; praėjusiais metai jų kilo septyniolika, bet miškininkai gana sėkmingai kovojo su ugnimi. Tokių didelių gaisrų, kaip vienas buvęs prieš dešimt metų, dabar nepasitaiko: tada išdegė beveik aštuoni hektarai jaunuolyno. Po to labai daug kas buvo nuveikta, kad tokių smarkių gaisrų pavojus sumažėtų. Tai liudija ir statistika. Sakysim, 2001 metais vidutinis vieno gaisro plotas buvo 0,06 ha; 2002 m., kai kilo net 28 gaisrai, vidutinis vieno gaisro nuniokoto miško plotas taip pat buvo 6 arai. 2003 m. 12 gaisrų – išdegė vidutiniškai po 0,14 ha; 2004 m. 3 gaisrai; vidutinis plotas 0,04 ha; 2005 m. nekilo nė vieno gaisro. 2006 m. – 17 gaisrų, bet didelių plotų taip pat neišdegė: vidutinis gaisravietės plotas buvo 0,26 ha. Bet kai gaisras tampa nevaldomas, jau ir technika nelabai padeda. Tada gali sustabdyti gaisro plitimą tik natūralios kliūtys: grioviai, upeliai, keliai ir pan. Urėdijos miškininkams laiku pastebėti įsiplieskusią miške ugnį padeda priešgaisrinė tarnyba, sukurta pačių miškininkų. Šios tarnybos darbuotojai nuolat budi dviejuose bokštuose.

Visuose miškuose taikoma vientisa priešgaisrinių priemonių sistema, apimanti stebėjimo, profilaktikos ir priešgaisrines priemones. Tačiau dauguma privačių miškų savininkų mažai domisi miškų priešgaisrine sauga, retai vykdo kokias nors priešgaisrines priemones. Be to, ne visur ir ne visada yra jiems galimybių tai daryti. Todėl iš esmės visas krūvis organizuojant priešgaisrinę apsaugą, vykdant gaisrų prevencijos priemones, gesinant miškus tenka miškų urėdijai, kuri per metus vien tik priešgaisrinių juostų atnaujina vidutiniškai 48 kilometrus. Apskritai priešgaisrinės priemonės planuojamos bendrai visam miškų ūkiui, nepaisant atskirų girininkijų ribų.

Būtina vis papildyti ir miško priežiūros technikos priemones naujoviškomis, šiuolaikinėmis. O šiuolaikinė vakarietiška technika yra ne tik patogesnė, našesnė, bet ir ja dirbantys žmonės patiria mažesnes vibracijas. Taigi nenukenčia mechanizatorių sveikata. Žinoma, tokia technika brangesnė negu rusiška, bet ją valdyti – visai kas kita: daug aukštesnė darbo kultūra ir didelis patogumas.

Medynai urėdijoje mišrūs, šlapi, arba, kaip sakoma, perteklinio drėgnumo miškai. Gaisrų dažniausiai kyla dviejose girininkijose – Kulautuvos ir Karmėlavos, kur sausi miškai – pušynai, eglynai. O kiti miškai – gana šlapi. Tad urėdijos darbuotojai visada laukia sausos vasaros ir šaltos žiemos – lengviau miško darbus dirbti. Jei per daug drėgmės – miškai darosi neįvažiuojami. Kai sausra – iš esmės joks plūgas į dirvą nelenda, nes vis daugiausia priemolis. Daugiau kaip 1000 hektarų yra ąžuolynų; rekreaciniuose miškuose – daugiausia pušynai. Esama ir liepų, ir klevų medynų. Netgi skroblų yra. Apskritai urėdijos giriose auga visų Lietuvoje įprastų rūšių medžių.

 

Margųjų genių buveinės

 

„Turime septynis draustinius; bendras jų plotas nėra didelis, bet yra du paukščių biosferos poligonai, kurių bendras plotas – dešimt tūkstančių hektarų, - sakė Kauno miškų urėdas. –  Jų nuostatai neleidžia pavasarį – balandį ir gegužę – ruošti medieną: tuo pirmiausia ramybę duodame paukščiams. Ir kertant laikytis tenka specialių reikalavimų; būtina palikti daugiau negyvos medienos, uoksinių medžių. Bet ir apskritai kertant mišką reikia palikti viename hektare 15 kubinių metrų negyvos medienos, net po sanitarinio kirtimo. Tuo būdu sudarome sąlygas kiekvienos rūšies gyvūnams miške normaliai gyventi.“

Kauno miškų urėdijos giriose gyvena keletas rūšių geninių paukščių, kurie yra tikri miško sanitarai. Jiems saugoti įsteigti Padauguvos ir Babtų-Varluvos biosferos poligonai.

Urėdijos veiklos teritorijoje esančių miškų bendras plotas yra apie 26 tūkstančiai hektarų. Privačių miškų bendras plotas – apie 6 tūkstančiai hektarų; juos valdo apie 2200 savininkų. Urėdija pasitikėjimo teise valdo 16,3 tūkstančio ha valstybinių miškų, kurie išsidėstę tarp Nemuno, Neries, Dubysos ir Nevėžio upių. Vaizdingais miško parkais yra virtę vešlūs Kleboniškio, Kulautuvos, Romainių šilai. Urėdijos valdomi miškai sertifikuoti vadovaujantis tarptautiniais standartais. Jie tvarkomi bei naudojami pagal tvaraus ir subalansuoto miškų ūkio principą.

Per paskutinius penkiolika metų buvo pastatyti trijų girininkijų ir vienos eiguvos nauji pastatai. Kiti pastatai kapitaliai suremontuoti; dar dėl vienos girininkijos neapsisprendžiame: laukia ar pastato kapitalinis remontas, ar teks statyti naują pastatą... Tada bus sutvarkyti visų girininkijų pastatai. Žinoma, šiems darbams reikia ir daug laiko, ir didelių lėšų.

2007 m. balandžio mėnesį urėdijoje buvo surengtos keturios talkos, per kurias įveista 1,4 ha miško. 2007 m. pavasarį pagaminta ir iškelta 200 miško paukščiams skirtų inkilų. Taip pat pagaminta 60 inkilų didžiosioms miegapelėms.

Kauno miškų urėdija vykdo ir plačią šviečiamąją veiklą, pavyzdžiui, nuolat bendradarbiauja su Lapių pagrindinės mokyklos jaunųjų miško bičiulių būreliu „Juodasis gandras“, taip pat su Kauno P.Mašioto pradinės mokyklos, Kulautuvos vidurinės mokyklos, Vilkijos žemės ūkio mokyklos jaunųjų miško bičiulių būreliais, su Lapių vaikų darželio „Gandriukas“ mažaisiais miško bičiuliais. Miškininkai palaiko ryšius ir su kitomis mokyklomis bei ikimokyklinėmis vaikų įstaigomis.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"