Paieška Metas, kai prisipildo aruodai

Metas, kai prisipildo aruodai

Žurnalisto Vytauto LEŠČINSKO pašnekesys su etnologe Gražina KADŽYTE

 

- Dabar Žolinės jau yra oficialiai įteisinta šventė. Tad nemaža dalimi atgaivintos ir senosios šventimo tradicijos?

 

- Kur vyksta didieji atlaidai –Pivašiūnų ar Krekenavos – ten tos tradicijos yra geriau, plačiau išskleistos, sukurta net iš dalies naujoviškas, šio amžiaus žmonėms įdomus, patrauklus šventės modelis. Antra vertus, patiems savęs derėtų paklausti: kaip mums žemdirbių ir  katalikybės sampratas savy suglobusi Žolinė bėra reikšminga? Savaime suprantama, katalikams tai – Švenčiausiosios Mergelės Marijos Dangun Ėmimo šventė, viena iš labai svarbių metinių švenčių, pagrindžianti Šventojo Rašto tekstus. Antroji jos dalis – iš senesnių laikų atėjusi, iš pačios žemdirbystės pradžios – žemdirbių padėka už tų metų derlių. Dabar lieka apgalvoti, kiek mūsų pačių mentalitetas bėra žemdirbiškas, kokiomis prasmėmis mums tai dar yra svarbu, ypač tiems, kurie ūkininkauja. Juk ir jie to mentaliteto nebelabai turi. Pavyzdžiui, neseniai šiais metais visi sakė: blogai, kad karšta, sausa, o paskui verkia, kad labai šlapia, diskutuoja, kas ir ką turėtų daryti. Mūsų senoliai pasakytų: daryti reikėjo anksčiau. Kur buvote per vadinamąsias Kryžiavas [kryžių pagarbinimo] dienas, nuo Šeštinių iki Devintinių, kai prašoma Dievą gero, palankaus oro, kur visi tie augalų, gyvūnų elgsenos, orų stebėjimai, pagal kuriuos senovės ūkininkai planuodavo savo ūkio metų darbus? Juk būdavo sakoma, tarkim, jei Grabnyčių dieną saulėta, bulves tais metais sodink pakalnėje, jei apsiniaukę – ant kalno. Ar labai kas bepaiso tos senolių išminties, jų ilgametės patirties?

 

- Gal vertėtų priminti, ką Žolinė reiškė žmonėms anksčiau, kaip jai žmonės rengdavosi, kaip švęsdavo?

 

- Dar dvidešimto amžiaus pradžioje, paplitus lietuviškai periodinei spaudai, irgi labai nemažai buvo apie tai rašoma. Žolinė buvo derliaus šventė. Į bažnyčią kaimo žmonės veždavo ir prakulto pirmojo javo, ir iš daržų pirmųjų daržovių šeimininkės po krepšelį paruošdavo. Iš darželio prisiskindavo gėlių, nes darželis yra sodybos ženklas. Ir vaistažolių šiek tiek pridėdavo. Kai visa tai į Žolinės puokštę sudedama, ji tampa tarsi pasaulio pilnatvės simboliu. Be to, per Žolinę labai svarbus yra žmonių bendrumo, draugavimo komponentas. Vienas dalykas –  ką į bažnyčią nuveža, tai tą nuvežtą ir pašventintą paskui dar dalija – dalį palieka elgetoms arba špitolės tarnautojams, kitą dalį parveža, pabarsto į aruodus, kad būtų pašvęsta dalis viso derliaus. O iš likučių pasidaro nedideles vaišes, kartais su šeima, giminaičiais, kartais su kaimynais pasivaišina, pabendrauja. Be to, yra sakoma, kad per Žolinę apskritai stengdavosi sueiti būrin keliuose kaimuose gyvenantys giminaičiai. Susitikę, kur nors palei šventorių, o seniau ir pievose aplinkui, mėgdavo skaras pasitiesę pasėdėti ar pas tuos, kur arčiau gyvena, nukeliauti. Sakydavo: kas per Žolinę neviešės, tas nuolat skurdžiai gyvens. Tad stengdavosi tą dieną važiuoti į bažnyčią kuo didesniu pulku, kad į bažnyčią drauge suvažiuotų visa giminė – nuo seniausio iki mažiausio. Tas papratimas gal būdavo gajus ir dėl to, kad tai – puiki proga giminės nariams susitikti, atnaujinti jų pažintis.

 

- Kuo svarbi būdavo jau minėta Žolinės puokštė?

 

- Jau savaime gražu, kai žmonės į šventę su puokštėmis keliauja. Moterys ir merginos netgi paprastą sekmadienį bent gėlelę ar mažą puokštelę susiskindavo. Kita vertus, Žolinės puokštė turėjo svarbią simbolinę reikšmę, kuri per ateizmo metus bei draudimus švęsti Žolinę pagal susiklosčiusias tradicijas buvo gerokai primiršta. Neliko atmintyje to bendro šventės vaizdo, padėkos už žemės teikiamą derlių būtinybės suvokimas mažai kur, tik kai kuriose kaimiškose parapijose bent kiek buvo išlikęs. Tačiau mūsų močiučių dėka ta Žolinės puokštė vis tiek išsilaikė. O dabar jau atsinaujina kartu su visa šios šventės tradicija... Žolinės puokštė iš senų laikų buvo itin svarbus šventės akcentas. Mat du kartus per metus – per Verbas ir per Žolinę – būdavo sakoma: jei bažnyčioje tuščiomis rankomis stovėsi – velnias savo uodegą gali į delną įbrukti. Taigi rankose žmonės laikydavo puokštes. Toje Žolinės puokštėje ir diemedžio šakelę įdėdavo – tai būdavo kaip ir puokštės pamatas – ir javų varpų šiek tiek, ir darželio gėlių, ir vaistažolių ... Tada puokštė atrodydavo pakankamai turtinga, be to, būdavo gražiai sudėliota. Manyčiau, jog tai, kad dabar žavimasi japoniškomis puokštėmis – ikebanos menu, taip pat mūsų gyvenime lengvai prigijo kaip tik todėl, kad nuo senų senovės puokščių menas buvo puoselėjamas ir Lietuvoje.

Dabar kai kur daro ir puokščių parodėles, konkursėlius, varžosi, kieno puokštės gražesnės, išradingesnės. Kartais jas įvairiai perpina, kokį obuoliuką įsmeigia, kokį nors kitą vaisių į  puokštę įkomponuoja. Tai labai paįvairina tradicines puokštes ir suteikia joms lyg dar didesnę svarbą, nes sodo vaisiai anksčiau būdavo dedami į Žolinės krepšelį. Seniau žmonės iki Žolinės paprastai nelabai ir valgydavo obuolių, atseit, dar ne metas, o po Žolinės, kai jau gerai sunokę vaisiai dar ir pašventinti – tada tikrai tinkami valgyti.

 

- Ar kuo nors skyrėsi Žolinės papročiai tose Lietuvos žemėse, kurių netekome, kurios, sakysime, atsidūrė dabartinės Lenkijos teritorijoje?

 

- Kalbant apie Lenkijoje esantį lietuvišką Punsko, Seinų kraštą, pirmiausia įsidėmėtina, kad ten per Žolinę žmonės neša į bažnyčią šventinti nupintus iš javų ir gėlių javapjūtės pabaigtuvių vainikus. Stebėtina, kokia jų  įvairovė – kiekvienas kaimas savo vainiką savaip pina bei įvairiai puošia. Jų labai daug, metai po metų atrenkant gražiausius, Punsko bažnyčioje susidarė tiesiog jau tų vainikų muziejėlis. Ten Žolinė švenčiama ypatingai. Ir tai yra labai sena, niekada nepertraukta tradicija. Kaip ir visa kita šimtmečiais klostyta ūkininkavimo patirtis, žemdirbių dvasios sklaida. Beje, gali būti, kad tai, apskritai, labai sena, ne tik mūsų tautoje gyvavusi tradicija. Pavyzdžiui, Trakų karaimų kenesėje, irgi prie durų kabo toksai vainikas, 1939 metais nupintas per Žolinę – atrodo, paskutinis, nes vėliau, karo ir pokario metais ta tradicija nutrūko. Vadinasi, ir karaimų, kai jie buvo žemdirbiai, papročiuose Žolinės metą irgi būdavo vieta pabaigtuvių vainikui, kuris taip pat – padėkos už metų derlių išraiška.

 

- Ar galima tikėtis atkurti visas su Žoline susijusias tradicijas?

 

- Atgaivinti tradiciją yra kiek kebloka. Jei žmonės nepradeda kurti, apeiga neatgyja. Jei mėgins tiktai kopijas daryti, nieko gero iš to neišeis, nes jau ir mūsų tautos sudėtis, mentalitetas – ne tas pats. Mes didžiąja dalimi dabar nebesame žemdirbiai, nors jais iš inercijos dar besivadintume. Dabar beveik nerasime žmogaus, kuris gyventų tik iš to, ką pasisėja, pasisodina. O tikras žemdirbys draugaudavo su gamta, jai atiduodamas savo darbą, ir iš to darbo apsirūpindamas visu kitu geru, kuris jam buvo reikalingas. Nebūdavo juk taip, kaip dabar, kad ūkininkas pirktų duoną ar pieną... Ką bekalbėti apie daržoves! Turbūt dabar iš senosios tradicijos likučių, tame mūsų vis didėjančio individualizmo amžiuje, svarbiausia būtų eiti drauge su giminaičiais, kaimynais į parapijos bažnyčią, susikaupti bendrai maldai, pasilikti laiko bendriems pašnekesiams, pabuvimui kartu. Toks suėjimas gali natūraliai išsiplėsti į prasmingą bendruomenės apeigą.

 

- Kuo gražūs būdavo Žolinės atlaidai praeityje?

 

- Atlaidų gražumas būdavo tai, kad žmonės iškeliaudavo iš namų ankstų rytą, kai kurie net į tolimesnes parapijas sugebėdavo nuvažiuoti. Kai kurie išsirengdavo iš vakaro – kur nors  pernakvodavo. Net pakermošius pasidarydavo kartais ir šeštadienį. Žiūrėk, susirenka žmonės ir gegužinę pasidaro, pabendrauja, o sekmadienį su ta juos priėmusia nakvynėn šeima bažnyčion keliauja. Paskui, po bažnyčios, dar grįžta, papietauja, o vakarop išvažiuoja namo. Taip atsirasdavo didesnis bendrumas, nes žmonės tą metą niekur neskubėdavo. Susitinka, būdavo, pievelėj, kokio nors medžio pavėsy susėda, pasidalija valgiais, pasišneka. Arba būdavo įprastos vaikštynės, kai vaikščiodavo po miestelio aikštę, gretutinėmis gatvėmis – poromis, po tris, vieni kitus pamatydami, sveikindamiesi. Juk tada žmonės vieni kitus, net gyvenančius atokesniuose tos pačios parapijos kaimuose, pažindavo. Taigi šitoks bendrumas yra labai gražus.

Kita vertus, Žolinės puokštė namus ne tik puošia. Ji turi apsaugos galią: ir nuo perkūnijos, ir nuo kitokių nelaimių. Žmonės juk apskritai jaučiasi nelabai saugūs šiame pasaulyje – jiems tos apsaugos reikia, jie jos visokiausiais būdais ieško... Žolinės puokštė namuose ir dabar, vis dėlto, yra pirmiausia vidinę stiprybę žadinantis simbolis. Žmogus gali sau sakyti: padariau visa, ką galėjau ir padariau teisingai, kad namus apsaugočiau, vadinasi, esu bent jau šiek tiek ramesnis. O jei jau kas ir nutinka, dėl to, šiuo atžvilgiu, sau nepriekaištauju, kad ne visa, ką galėjau, padariau...

 

- Per Žolinę būdavo rengiami ir kermošiai...

 

- Bet kurie vasaros atlaidai neapsieidavo be kermošiaus. Kermošius – iš vokiečių kalbos kilęs šventadienio prekymečio pavadinimas: Kirchemesse – bažnytinis turgus. Tai, pirmiausia – šventųjų paveikslėliai, rožiniai, maldaknygės ir visa, ko tikinčiajam reikia; aplink prekiaujančius tais reikmenimis – kitas ratas: saldumynų, riestainių, kitų gardėsių, papuošalų ir šiaip mielų niekučių, suvenyrų, pardavėjai. Be to, būdavo ir linksmybių: susikuria kokia nors cirko trupė, važinėja iš vieno kermošiaus į kitą; vietos gaisrininkai, tarkim, dūdų orkestrą turi – kaip čia praleisi progą padaryti gegužinę? Na, ir parapijų organizacijos – angelaičiai, pavasarininkai, katalikės moterys –rengdavo vaidinimus, vakarėlius. Šventė išsiplėsdavo, ir tai būdavo labai gražu: visos žmonių kūrybinės galios sužadintos, visi žmonės turi ką veikti. Be abejo, ir smulkiųjų prekybininkų dalyvavimas yra svarbus: sudomina žmones, pagerina nuotaiką. Nors kartais toje kermošiaus džiugioje sumaištyje žmogus nusiperka ir tai, ko gal nė nereikia, bet apskritai visiems būna labai smagu. Juk vaikams, kitiems šeimos nariams lauktuvių parvežti iš kermošiaus būtinai reikia. Štai ir dainoje apie norimą pirkti vienam dūdą, kitam skripką, trečiam – pyrago, netgi konkrečiai ir gana vaizdžiai kalbama apie Alvito atlaidus.

 

- Dėkojame už pokalbį.  

 
 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"