Paieška Aukštaitijos pelkynų ir girių paslaptys

Aukštaitijos pelkynų ir girių paslaptys

Aplinkotyros klubo „Medumėlė“ 21-oji ekspedicija: Notigalė, Šepeta, Šimonys... 

Sigita SPRAINAITYTĖ

 

Paskutinį birželio savaitgalį į tradicinę vasaros ekspediciją susirinko aplinkotyros klubo „Medumėlė“ nariai. Klubo branduolį sudaro gamtininkai iš universitetų, mokyklų bei botanikos sodų, o vykstama kasmet vis į kitą rajoną - iš arčiau susipažinti su gamtos vertybėmis, kultūros paminklais. Ši ekspedicija - jau 21-oji ir ją galima vadinti tarptautine, nes dalyvavo viešnios iš Latvijos – Dace Klavina (iš Latvijos nacionalinio botanikos sodo) bei jos dukra Darta - taip pat botanikė, universiteto studentė. O įspūdžiai ir prisiminimai ryškiausi apie tas aplankytas vietas, kurios liudija gamtos kūrybinę išmonę ir ilgaamžiškumą.

 

Pelkių žavesys...

 

Tokia yra tūkstantmečius skaičiuojanti Notigalės aukštapelkė, kurios dalis priklauso Kupiškio rajonui, o likusioji pusė telkšo rokiškėnų žemėje. Žaliu žiedu apjuosta miškų, pelkė išsaugojo pusiau atvirą, nedidelėmis pušaitėmis apaugusį pavidalą bei didesnius ir mažesnius ežerėlius - paslaptingus laumių perlus, kurių suskaičiuota net dvylika. Vardus jie gavę pagal kokią nors savybę: Lelijinis, Ešerinis, Ašakinis, Bedugnėlis ir kt. Pats didžiausias ir tvirtais krantais yra Notigalės ežeras, iš visų pusių apsuptas pelkinių pušynų. Durpiniame dirvožemyje kuo puikiausiai auga ir gausiai dera mėlynės. Visi kiti ežerokšniai sunkiai prieinami - liumpsintys liūnais, spingsintys saulašarių lašeliais - tuojau skandina... Ir tik drąsiausieji išdrįsta pažvelgti į tamsią vandenų gelmę. Kad ir kokie žavūs bebūtų, „gyvi“ ežerėlių krantai po truputį mažina atviro vandens plotą. Liūnsargių ir laibųjų viksvų sąžalynai sudaro geras sąlygas įsikurti kiminams – kai kuriose seklesnėse įlankose ir akyse jų galvutės jau sulig vandens paviršiumi, kas rodo, jog ten jau visai negilu. Ant kiaurai permirkusių kiminų vienoje krūvoje auga net trys saulašarių rūšys: ilgalapė, apskritalapė ir bukalapė. Stambios saulašarės labai plėšrios - į jų spąstus patenka netgi žirgeliai bei drugiai. Vandenyje smulkius gyvius taikosi pačiupti skendenis, kuris grobį gaudo pakitusiais maišelių pavidalo lapais. Daugelis ežerėlių nusagstyti baltais mažažiedžių vandens lelijų žiedais. Birželio pabaiga - pats jų žydėjimo gražumas. Puošniausias ežerėlis - Lelijinis, o paslaptingiausias - Lėvenaitis, išraižytas daugybės įlankų, pusiasalių, užsivožęs salų kepures. Jo pakrantės išvoliotos, nugulėtos, tarsi šimtai laumių ir velnių čia būtų suktinį trypę. Iš tiesų, tai gervių pabuvota, jos paliko gausybę plunksnų bei ... pelkei nebūdingų augalų - rūgštynių, grikių, trikerčių žvaginių. Tikėtina, kad šie pavieniai augalai ilgai neišsilaikys svetimoje aplinkoje, o gervės grikių sėklų tikriausiai prisirinko už miško plytinčiuose laukuose. Lėvenaičio ežeras duoda pradžią Lėvens upei, tačiau toji pradžia kažkada buvo ištiesinta ir paversta nedideliu kanalu, kuris dabar jau tiek užaugęs, kad gal nebedaro tokio didelio vandens nuostolio ežerui. Visgi toliau apypelkį sausinantys grioviai yra gana dideli ir gilūs – tai neabejotinai turi reikšmės pelkės vandeningumui. Laimė, keliuose iš jų įsikūrę bebrai – didžiausi pelkių pagalbininkai, kurie be jokio atlygio pastato užtūras vandeniui.

 

FAKTAI IR SKAIČIAI. Notigalės aukštapelkė saugoma nuo 1974 m.; 1997 m. ji paskelbta telmologiniu draustiniu (1391 ha), patenka į Europos saugomų teritorijų tinklą Natura 2000. Siekiant atkurti pažeistą hidrologinį režimą ir pristabdyti pelkinių buveinių degradaciją, 2007 m. patvirtintas draustinio tvarkymo planas. Kupiškio rajone yra 5 telmologiniai draustiniai.

 

... ir durpyno skurdas

 

Visai kitoks vaizdas atsiveria vietinio geležinkelio linija atžygiavus į Šepetos pelkę. Ją išgarsino 1940 m. išleista prof. K. Brundzos monografija. Tiesa, pelkės vardas šiai teritorijai dabar nelabai tinka, nes didžioji jos dalis yra nusausinta ir kasamos durpės. Ši organinės kilmės uoliena susiformavo per tūkstančius metų iš kiminų, viržių ir kitų pelkių augalų, kurie dar vadinami durpojais. Sukauptos energijos dėka durpių briketai yra kaitrūs, todėl naudojami kurui, ne mažiau perdirbama į substratus augalams. Kiminų suteiktas rūgštumas sušvelninamas kalcio karbonatu, taip pat jie praturtinami įvairiomis trąšomis ir geriau laiko drėgmę nei paprastas dirvožemis. Praėjusiais metais Šepetos pelkę valdanti UAB „Durpeta“ pirmoji Lietuvoje pasiūlė substratus ekologiniams ūkiams. Durpių paklausa tarp pramoninės daržininkystės gigantų pasaulyje auga, todėl didžioji dalis Lietuvoje pagamintos produkcijos išvežama į Čekiją, Lenkiją, Vokietiją, Olandiją, pasiekia netgi Meksiką ir Kolumbiją. Gaila, kad mūsų gamtos turtai iškeliauja svetur. Ką teks daryti, kai jų nebeturėsime? Šepetos pelkės klodai taip pat išsenkantys – jų atsargų turėtų užtekti dar 50–70 metų.

Prie šių vertybių išsaugojimo gali prisidėti kiekvienas. Tai labai paprasta - tiesiog nepirkti durpių substratų ir briketų. Tam kartui trąšomis prisotintos durpės „apgauna“ augalus, todėl parduotuvių vitrinose jie atrodo labai patraukliai, tačiau ilgesnį laiką nepersodinti ir papildomai nemaitinami ilgainiui nuskursta. Neutralizuota ir pritręšta, tačiau nesusiskaidžiusi durpė nėra ir negali būti tinkama terpė augalams, neturintiems specialių prisitaikymų. Kur kas geriau jie tarpsta komposto žemėje, kurios galima pasigaminti iš organinių atliekų arba nusipirkti parduotuvėje. Tuo tarpu kurui kuo puikiausiai tinka ir kaitrumu nenusileidžia šiaudai bei specialiai tam auginami gluosniai žilvičiai. Karklų plantacijas galima eksploatuoti ne mažiau 30 metų, o kas keleri metai nuimamas derlius duoda apie 80 t/ha medienos. Durpynai ir karjerai yra Žemės žaizdos, tad verta pasistengti, kad jų liktų kuo mažiau. Štai olandai, danai ir vokiečiai, dar XIX a. pradžioje pradėję intensyviai sausinti ir kasti pelkes, per vėlai susigriebė natūralių šlapžemių nebeturintys, užtat dabar skiria milijonus eurų iškastų durpynų atkūrimui. Tai įrodo, kad laikina nauda, sunaikinus pelkes, neprilygsta jų gamtinei, rekreacinei ir mokslinei reikšmei.

Visgi kodėl verta aplankyti Šepetos pelkę? Išlikusiame apie 50 ha nenukastos pelkės plote tiesiog klesti beržai keružiai, augantys iš karto už sausinimo kanalų. Mažutis pelkės lopinėlis neįtikėtinai gyvas, užaugęs neaukštomis pušaitėmis, tačiau išsaugojęs duburius su smailiašakiu kiminu ir pelkinėmis liūnsargėmis, kurios dėl tokio buveinių pasirinkimo dar vadinamos tvanėmis. Ant sausesnių kimsų sodriai žalias vėduokles išskleidusios tekšės, siūlančios pirmąsias oranžines uogas, nors tai joms dar gana ankstyvas laikas. Griovių šlaituose įsikūrę pelkiniai skiautalūpiai bei baltijinės gegūnės.

 

FAKTAI IR SKAIČIAI. UAB „Durpeta“ priklauso 7 durpynai visoje Lietuvoje. Didžiausias – Šepetos (apie 800 ha). Per metus nukasama apie 30 cm durpių ir pagaminama apie 0,5 mln. kubinių metrų žaliavos. Šepetos pelkėje durpių gavyba pradėta 1934 m., nuo 1994 m. UAB „Durpeta“ – didžiausia privati lietuviško kapitalo įmonė.

 

Šimonių girios taku

 

Po linguojančių pelkaičių visai smagu pasivaikščioti tvirtu Šimonių girios pažintiniu taku. Iš jo tiesiog neįmanoma išklysti, o ir nulipti nesinori ant purių žaliųjų samanų kilimų. Pažintinio tako stotelėse įrengti nedideli stendai supažindina su įvairiomis medžių rūšimis, trumpai ir aiškiai pateikia trako, pomiškio ir įvairių pelkių tipų apibrėžimus. Beveik 1 km ilgio pažintinis takas veda pro mišrius miškus, eglynų ūksmę ir galiausiai pakyla į nedideles žemynines kopas, apaugusias viržiais ir pušimis. Tarp jų telkšo nedidukė Iženo aukštapelkė. Pelkė gyvena ne pačias geriausias savo dienas. Apie tai liudija joje gausiai išplitę nendrės, berželiai bei krūmokšniai, nebelikę atvirų vandeningų plotų. Visgi nuo didesnių pavojų ją saugo telmologinio draustinio statusas. Pažintinis takas prasideda ir, apibėgęs ratą, baigiasi poilsio aikštelėje, kur galima atsipūsti ir užkąsti. Belieka pridurti, kad taką, pritaikytą žmonėms su judėjimo negalia, bei poilsiavietę įrengė ir prižiūri Kupiškio miškų urėdija.

 

FAKTAI IR SKAIČIAI. Šimonių giria – didžiausias Kupiškio krašto miškas (10780 ha), nors dalis jo priklauso taip pat Anykščių rajonui. 2004 m. įsteigtas Šimonių girios biosferos poligonas, kurio tikslas – išsaugoti buveinių įvairovę ir čia gyvenančias retąsias rūšis: juodąjį gandrą, mažąjį erelį rėksnį, žalvarnį. Iženo telmoginis draustinis užima 289 ha plotą. 

 

Kupos ir Lėvens santakoje

 

Ten, kur susitinka dvi upės, įsikūręs jaukus Aukštaitijos miestas Kupiškis. Vardą miestui davė upė Kupa, kuri paskutiniaisiais metais atgimė – buvo išvalyta nuo šiukšlių, slėnyje įrengti pėsčiųjų takai, skulptūrų parkas bei jaukios poilsiavietės. Jas kasmet meno dirbiniais papuošia medžio drožėjų plenero dalyviai. Šiais metais Kupos slėnyje išdygo ir nedidelių skulptūrų iš akmens – brastoje prieš saulę besišildantis driežas bei visada lėtai skubanti sraigutė.

Originalių meno kūrinių gausu visame mieste – išskirtiniai H. Orakausko darbai, iš kurių bene įspūdingiausias „Baltų medis“. Gana aukštas, papuoštas sakraline baltų simbolika, metalinis medis iš tiesų yra fontanas, periodiškai iš savo šakų išleidžiantis vandens čiurkšles. Centrinę miesto aikštę puošia vienas pirmųjų to paties autoriaus darbų – skulptūrų grupė „Kupiškėnų vestuvės“. Džiugu, kad meno kūrinių nedarko vandalų rankos, priešingai, jų teigiama aura suburia žmones, čia jų pamėgtos poilsio vietos.

Ne mažiau įdomi ir žalioji miesto dalis, nes gatvės, skverai, įstaigų teritorijos gausiai apželdintos. Išskirtinis P. Matulionio vidurinės mokyklos dendroparkas, kuris vis papildomas naujomis rūšimis minint įvairias mokyklos sukaktis. Ypač gausi spygliuočių kolekcija – juodoji, veimutinė, kedrinė pušys, kėniai. Beje, kedrinė pušis sėkmingai subrandino kankorėžius. Gėlynuose įkomponuotas pažeme rėplioja beržas keružis – simbolizuojantis krašto pelkių savitumą.

Lankantis Kupiškyje, verta užsukti prie Kupiškio marių, užkopti į Aukštupėnų piliakalnį, prisiminti iš čia kilusius miškininką prof. P. Matulionį ir architektą L. Stuoką – Gucevičių.

 

Padėkos žodis

 

Per trejetą kelionės dienų laikas tiesiog nepastebimai ištirpo. Į Kupiškį gal nė nebūtume atvykę, jei ne šios ekspedicijos siela–organizatorė: L. Stuokos–Gucevičiaus gimnazijos mokytoja Z. Mažeikienė. Trijų dienų išvyką ir „Medumėlės“ narių kasmetinį susibūrimą parėmė Kupiškio rajono savivaldybė, IĮ „Armatina“, UAB „Skaitmeninė vizija“; savo brangaus laiko paaukojo miškininkas V. Stapulionis, palydėjęs į Notigalės pelkę ir Šimonių girią, bei V. Beinoris, UAB „Durpeta“ kokybės kontrolės vadovas, atskleidęs durpių gavybos paslaptis ir parodęs Šepetos pelkę. Ačiū visiems už gerą ūpą, gerą orą - iki kitų susitikimų!

 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"